Vilniuje nuo 1893 iki 1925 m. veikė arklinis tramvajus. Pirmasis pasaulinis karas buvo nutraukęs šio tramvajaus veiklą, tačiau po karo jį atgaivino vilnietis inžinierius Pigutkovskis, rašo „Sostinė“.
Keliuose vagonuose jis įrengė senus variklius. Taip patobulintas tramvajus inžinieriaus garbei buvo pavadintas „pigutka“, vėl ėmė kursuoti miesto gatvėmis.
Tačiau seni varikliai nuolat gedo, vagonai susidėvėjo, o naujų įsigyti niekas nepasirūpino.
Be to, konkurenciją sudarė pažangesnė transporto priemonė – autobusai.
Nenorėjo, kad pavogtų pinigus
„Konkė“ nustojo veikusi 1925 metais. Bėgiai buvo išardyti ir panaudoti Neries ir Vilnios pakrančių aptvarams įrengti. Prie Vilnios juos išvysti galime ir dabar“, – pasakojo fotografijos istorijos tyrinėtojas ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas.
Mieste pastačius elektrinę kilo mintis įrengti ir elektrinį tramvajų.
Vilniaus gubernatoriaus žmona labai įkalbinėjo vyrą paskelbti rinkliavą, nes caro valdžia skirti lėšų nesirengė.
Tačiau tuometis gubernatorius Dmitrijus Liubimovas pasipriešino šiam sumanymui. Tik po ilgų žmonos prašymų gubernatorius nurodė pagrindinę priežastį.
„Nenoriu savo pavaldinių stumti į pagundą. Žinau, kai surinks tramvajaus statybai pinigus, būtinai kas nors juos pavogs.
Nes bus, kaip buvo su carienės koplyčios statyba prie Vilniaus“, – gubernatoriaus žodžius citavo S.Žvirgždas.
Koplyčia taip ir neiškilo
O koplyčios statybos istorija buvo tokia.
XX a. pradžioje carienė važiavo pro Vilnių į užsienį. Traukinys sugedo ir sustojo laukuose netoli Vilniaus. Carienė išlipo iš traukinio ir vaikščiodama pievute prisiskynė gėlų.
To užteko, kad tokį reginį išvydę vietiniai gyventojai pradėtų kone kraustytis iš proto.
Jie sumanė pievutėje, kurioje vaikščiojo carienė, pastatyti koplyčią.
„Šiam tikslui buvo paskelbta rinkliava, gyventojai mokėjo papildomus mokesčius ir, svarbiausia, savo sumanymu pasigyrė Peterburgo valdžios viršūnėms.
Toks sumanymas ir didžiulė liaudies meilė labai nudžiugino pačią carienę. Bet tie, kurie rinko pinigus, taip ir pamiršo koplyčią pastatyti. Visi surinkti pinigai kažkur dingo“, – pasakojo fotografas.
Tačiau carienė to neužmiršo. Kai tik gubernatorius susitikdavo su cariene, ji vis klausdavo: „Pone gubernatoriau, o kaip mano koplyčia?“
Gubernatorius raudonuodavo ir nežinodavo, kur dėtis. Tas anekdotiškas ir absurdiškas įvykis turėjo neigiamos įtakos Vilniaus miestui.
„Štai šitaip Vilnius ir liko be tramvajaus“, – juokingą situaciją nupiešė istorikas.
Turėjo nustelbti bažnyčias
Dar vienas pažangus technikos įrenginys – vandentiekio siurblių stotis – 1914 m. buvo pastatyta Bernardinų sode.
Tačiau šis pastatas buvo savotiškos architektūros – imituotos Bernardinų bažnyčios ansamblio formos.
Tai buvo akivaizdus neskoningos ir blogos tuomečio Vilniaus architektūros pavyzdys. Projekto autorius – Eduardas Šenfeldas.
Tokios nuomonės laikėsi daugelis vilniečių, tarp jų ir architektas Ferdinandas Ruščicas bei architektas Julijus Klosas, kuris šį pastatą pavadino bandymu tiesmukiškai prisiderinti, bjauria Bernardinų bažnyčios parodija.
Fotografas Janas Bulhakas nuotraukose užfiksavo ką tik pastatytos siurblių stoties pastato vaizdą.
Vėliau fotografas savo atsiminimuose rašė: „Gerai prisimenu, kaip ponas inžinierius, stovėdamas ant pastolių tarsi Napoleonas priešais piramides, pasakė man istorinius žodžius: šiuo statiniu nustelbsiu anas dvi bažnyčias.
Ak, kodėl tada nebuvo likviduotas ir jis, ir jo menas!“
Pamazgos tekėdavo į upelį
„Visą laiką miestą kamavo nuotekų problema, todėl magistratas ėmė skirti daug dėmesio jai spręsti – tvarkė nutekamuosius vandenis, kasė kanalizacijos kanalus, kuopė iš gatvių nešvarumus“, – sakė S.Žvirgždas.
Pilies gatvėje 1642 m. abiejose gatvės pusėse buvo įrengti du gilūs grioviai, vadinti kanalais.
Vilniečiai pamazgas išpildavo tiesiog gatvėje.
Tik XVI–XVIII a. pasiturinčių miestiečių namuose ir prabangiai įrengtuose didikų rūmuose imtos įrenginėti latrinos.
Paprastai prie šeimininkų miegamojo, o šeimynykščiai turėjo naudotis kiemo išviete. Paprasti miestiečiai išvietes įsirengdavo kiemuose, naudojosi ir naktiniais puodais ar specialiais krėslais.
Turinį išpildavo į kubilą arba į angą po laiptais.
Problemų kildavo į miestiečio namus suvažiavus daug svečių.
„Amžininkai mini, kad dėl naktipuodžių trūkumo svečiai net per speigą bėgdavo į lauką ieškoti išvietės, kiti, nenorėdami patirti tokių nepatogumų, užliedavo ugnį židinyje“, – juokėsi istorikas.
Daug problemų miestui kėlė Vingrio upelis.
Kadaise švarus upelis virto kanalizacijos grioviu. Miestiečiai ėmė jį paniekinamai vadinti „Kačerga“, o ant kranto statė pirtis ir išvietes.
Dabar šis upelis teka po žeme. Vienas ant jo šiandien stovinčių pastatų yra Prezidentūra.
