1911 metais Vilnius buvo vienas Rusijos imperijos miestų su kiek daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, iš kurių didžiausią dalį sudarė žydai ir lenkai. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Žvelgiant į senas, XX a. pradžioje darytas nuotraukas, Vilnius atrodė tykus žaliuojančių kalvų apsuptas miestas, tačiau būtent čia 1911 m. atsirado galingas ir įtakingas „Bruderferajn“ pavadinimą gavęs nusikaltėlių susivienijimas.
Galingiausia miesto grupuotė
„Bruderferajn“ – daugiausia vokiškų dialektų pagrindu viduramžiais susiformavusios jidiš kalbos žodis, kuris reiškia broliją ar brolišką susivienijimą (galima palyginti vokiečių k. – „Bruderverein“).
Taigi 1911 metų sausio mėnesį du garsūs Vilniaus nusikaltėliai – Sashka Lichtsohnas (dar kitaip vadinamas Chanu Bobkesu) ir jo bendras Aaronas Wojcikas – nusprendė įkurti slaptą nusikaltėlių „savitarpio pagalbos“ organizaciją, kuri turėtų savo iždą, bendrai koordinuotų veiksmus ir teiktų visokeriopą įmanomą pagalbą į teisėsaugos rankas patekusiems bendrams.
Vienyti savo amato brolius „Bruderferajn“ įkūrėjams, matyt, sekėsi visai neblogai, nes per trejus metus šis nusikalstamas susivienijimas tapo galingiausias Vilniuje, o po Pirmojo pasaulinio karo jam priklausė per tūkstantį nusikaltėlių.
Būrėsi po vienu „stogu“
Kas privertė gatvių plėšikus, vagis ir įsilaužėlius šlietis prie S.Lichtsohno ir A.Wojciko grupės? Tai sunkus klausimas, tačiau pabandykime į jį atsakyti.
Pirmiausia, auganti grupuotės įtaka ir galia vertė pavienius nusikaltėlius ar paskiras jų grupeles glaustis po galingesniu „stogu“, o antra – šliejimasis tikriausiai ne visais atvejais buvo priverstinis.
Už tam tikrą mokestį į bendrą „brolijos“ kasą – „obščiaką“ – nusikaltėliui buvo garantuojama, kad pakliuvęs į policijos rankas jis nebus paliktas likimo valiai.
Tokiais atvejais „Bruderferajn“ samdydavo advokatus, papirkinėdavo policininkus, prokurorus ir netgi teisėjus, finansiškai remdavo kalinčiojo šeimą.
Be to, grupuotė žadėjo tiesioginę pagalbą savo nariams, jiems įsivėlus į konfliktą su konkuruojančiomis nusikaltėlių grupuotėmis, o tai pasitaikydavo neretai.
Reketuodavo prekeivius
Mokestis į bendrą „Bruderferajn“ kasą priklausė nuo pajamų už atliktą darbą, tai yra už konkretų nusikaltimą.
Iš pat pradžių „Bruderferajn“ vertėsi plėšimu gatvėse, vagystėmis ir įsilaužimais, tačiau „brolijai“ stiprėjant pastebėta, kad kur kas daugiau pelno sukrauna veikla, kuri paprastai įvardijama kaip turto prievartavimas.
„Bruderferajn“ pradėjo terorizuoti vietos prekeivius, pirklius, privačių bendrovių savininkus.
Pasakojama, kad nuo nusikaltėlių dažnai nukentėdavo netgi turtingesni laikinai Vilniuje apsistoję svečiai. Ir už bet kokį nepaklusnumą buvo griežtai baudžiama.
1915 metais Vilnių sukrėtė vieno turtingo pirklio istorija, kuris baimindamasis artėjančios vokiečių kariuomenės susiruošė išparduoti savo turtą ir su šeima vykti į Rusijos gilumą.
Prieš išvykimą anonimiški nusikaltėliai pareikalavo sumokėti jiems 3000 rublių (tais laikais tiek kainavo maždaug 2 kilogramai aukso) „mainais į laisvę“.
Milžiniška suma pasibaisėjęs pirklys kreipėsi į policiją, todėl netrukus jo namuose nugriaudėjo galingas sprogimas – buvo sunkiai sužeistas pirklio sūnus. Kad bombą padėjo „brolijos“ nariai, išaiškėjo tik praėjus daug metų.
Naudojosi silpna teisėsauga
Netrukus po Pirmojo pasaulinio karo nusikaltėlių grupuotei išaušo aukso amžius, o tam nemažai įtakos turėjo ir politinės priežastys.
Trumpai pabuvęs lietuvių rankose Vilnius tapo marionetinės pseudovalstybės Vidurinės Lietuvos (lenk. Litwa Srodkowa) sostine, 1922 metais miestas ir kraštas oficialiai buvo prijungti prie Lenkijos.
Kaip žinoma, bet kokia politinė suirutė paskatina nusikalstamumo bangą, ir Vilnius nebuvo jokia išimtis.
Prieš įžengiant vokiečių kariuomenei Vilniuje veikė carinė rusų policija, nuo 1915 m. ją pakeitė vokiškoji, kuriai pasitraukus pradėjo kurtis lietuviškos užuomazgos, po to „želigovskinė“, galiausiai – Lenkijos policija.
Šioms teisėtvarkos struktūroms verkiant trūko būtiniausios technikos, per karo ir pokario suirutę pradingusių nusikaltėlių kartotekų su pirštų atspaudais ir nuotraukomis, galiausiai – tiesiog profesionalumo, nes pirmieji į policiją atėję dirbti kadrai buvo visiškai nepatyrę.
Nusikaltėliai turėjo biurą
Visame krašte klestėjo didžiulė korupcija. Kaip teigia Vilniaus „Bruderferajn“ istoriją savo knygoje aprašiusi lenkų rašytoja Monika Piątkowska, Vilniaus prekybininkai teismuose dažnai dievagojosi, kad matė vietos policininkus, užeigose sėdinčius kartu su nusikaltėliais prie bendro stalo.
Pats „Bruderferajn“ buvo organizuotas griežtos hierarchijos principu. Jam vadovavo nepamainomas lyderis S.Lichtsohnas, kurį kiti nusikaltėliai vadino prezidentu.
Nusikalstamos grupuotės veikla taip išsikerojo, kad slaptame S.Lichtsohno buto kambaryje buvo įrengtas tikras organizacijos biuras, kuriame saugoti turtingų vilniečių ir nepaklusniųjų prekybininkų sąrašai, „brolijos“ veiklos ataskaitos, numatomų nusikaltimų planai, buhalterija.
Čia pat buvo laikomas ir „obščiakas“.
Galiojo garbės kodeksas
Neginčijamu autoritetu tarp nusikaltėlių besinaudojantis S.Lichtsohnas kartu ėjo ir vyriausiojo „brolijos“ teisėjo pareigas, spręsdamas ginčus tarp nusikaltėlių, nagrinėdamas „Bruderferajn“ išdavikų bylas, kitus einamuosius klausimus.
Kaip rašo M.Piątkowska, nusikaltėliai mėgo žaisti teismą.
Rengė teismo procesus, kuriuose dalyvavo „teisėjas“, „gynėjas“, „prokuroras“, eilės tvarka buvo klausomasi kalbų.
Tačiau bausmės buvo visiškai tikros ir rūsčios.
Taigi „Bruderferajn“ viduje galiojo tam tikros taisyklės ir nerašytas XX a. pradžios nusikaltėlių garbės kodeksas.
Plėšiamą auką buvo galima negailestingai prilupti, tačiau žmogžudysčių vengta (pagal tuomečius Lenkijos įstatymus už tai grėsė kartuvės).
Dažniausiai buvo žudomi tik ypač nepaklusnūs skundikai ar nusikalstamos grupuotės interesus išdavę nariai.
Plėšti kitus savo amato brolius, moteris ir kaimynus buvo laikoma didžiule negarbe ir rimtu gaujos principams prieštaraujančiu nusižengimu.
Konkurentai iškrėtė kiaulystę
S.Lichtsohno bijojo ir dauguma nusikaltėlių, ir paprasti miestiečiai, tačiau policija nieko negalėjo padaryti dėl įkalčių prieš jį stokos.
Atrodė, kad nebaudžiamumo amžius tęsis dar ilgai, tačiau 1924 m. reikalai pakrypo visai ne „Bruderferajn“ naudai.
Tais metais „Bruderferajn“ nariai nušovė plėšiką Elką Gurwiczių, kuris buvo nuteistas mirties bausme už S.Lichtsohno autoriteto negerbimą, nusižengimą „brolijos“ taisyklėms ir grasinimus ginklu gaujos lyderiams.
Tačiau artimi Elkos bičiuliai nusikaltėliai nusprendė atkeršyti.
Atvirai pasipriešinti milžiniškam „Bruderferajn“ aštuonkojui jie, žinoma, negalėjo, todėl Vilniaus policijos skyriai buvo užversti anoniminiais laiškais, kuriuose nuodugniai aprašyta „Bruderferajn“ veikla, struktūra, pajamų šaltiniai, įvykdyti ir numatomi įvykdyti nusikaltimai.
Nežinia iš kur Elkos draugai gavo visą šią informaciją (galbūt jie turėjo savo žinių kanalų tarp „brolijos“ lyderių), tačiau ji buvo tarytum saldainis, patekęs į teisėsaugos pareigūnų rankas.
Lyderius įkišo į kalėjimą
1924-aisiais įgavusi profesionalumo Vilniaus policija jau nebuvo tokia bedantė kaip jų pokario kolegos.
Tučtuojau prasidėjo „Bruderferajn“ narių butų kratos ir suėmimai.
Grupuotės lyderiai S.Lichtsohnas ir A.Wojcikas buvo nuteisti kalėti, kiti nariai taip pat išskirstyti po skirtingus Lenkijos kalėjimus. Vilnių pasidalijo kelios kur kas mažesnės kriminalinės gaujos.
Atlikę ne tokią jau griežtą bausmę buvę „Bruderferajn“ bosai sugrįžo į Vilnių ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ir iškart ėmėsi bandymų susigrąžinti savo įtaką mieste.
Tiesa, sugrįžo jie tarpusavyje mirtinai susipykę ir kelis kartus bandė vienas kitą nužudyti.
A.Wojciko namuose kratą atliekanti policija rado kelias krosnies pelenų kameroje paslėptas granatas, kurios tik per stebuklą nesprogo. Tokia buvo S.Lichtsohno „dovana“ savo buvusiam sėbrui.
Vaiko pagrobėjus suėmė
Iš buvusių „Bruderferajn“ narių S.Lichtsohnas ir kažkoks Zeligas Lewinsonas subūrė gaują, kuri pasirašinėdavo kaip „Aukso vėliava“.
Šie nusikaltėliai specializavosi grobti nedidelius Vilnijos bankus ir kredito kasas, kartais užpuldavo pašto traukinius. Tačiau 1932 metais nutiko precedento neturintis įvykis.
„Aukso vėliavos“ nariai pagrobė turtingiausiu Vilniaus žmogumi vadinto lombardo „Kresowia“ savininko Leibowicziaus aštuonmetį sūnų Joselį ir pareikalavo už jį 14 tūkstančių zlotų išpirkos.
Šis nusikaltimas sukrėtė visą kraštą – vilniečiai matė visko, tačiau vaikų grobimo iki tol nepasitaikydavo.
Ir nors Joselio tėvui pavyko surinkti nusikaltėlių reikalaujamą sumą, policija per savo informatorių tinklą greitai atskleidė nusikaltimą.
Daugelis šios gaujos narių buvo suimta, kiti pabėgo prieš tai paleidę berniuką.
Tąsyk S.Lichtsohnas gavo ketverius metus kalėjimo ir kokių nors žinių apie tolesnį jo gyvenimą neišliko.
Žinoma, neišnyko ir nusikalstamumas Vilniuje.
Vargu ar buvę „Bruderferajn“ ir „Aukso vėliavos“ nariai pasuko į doros kelią.
Kaip etniniai žydai dauguma jų (tarp jų ir Z.Lewinsonas) 1941 metų vasarą pateko į Lietuvą okupavusių hitlerininkų rankas ir buvo sušaudyti ne tik už praeities nusikaltimus, bet ir todėl, kad buvo žydai.
