Deja, senosios medinukės būklė šiuo metu yra avarinė. Jos restauravimui reikia maždaug dviejų milijonų litų. Neseniai Onuškyje apsilankę paveldosaugininkai konstatavo, kad bažnyčiai artimiausiu metu būtini avarinės būklės likvidavimo darbai ir pradėjo ruošti atitinkamus dokumentus. Pirmiausia ketinama sutvirtinti statinio konstrukcijas ir sustiprinti stogo santvaras.
Onuškio bažnyčia turi neobaroko stilistikos bruožų. Ji yra kryžminio plano (30,5 × 17,5 m) dvibokštė, su trimis altoriais. Didžiojo altoriaus centre matome įspūdingą žmogaus dydžio Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūrą.
Kada įtaisyta dabartinė sakykla, nėra žinoma. Jos dangčio apačioje vaizduojamas balandis pakeltais sparnais – Šv.Dvasia. Virš dangčio priekinėse kertėse stovi pora angeliukų, rodančių pirštais aukštyn, kur ant žemės rutulio stovi archangelo Šv.Mykolo statulėlė. Užpakaliniuose kampuose yra navos, iš kurių veržiasi ugnis.
Pražuvėlis jau namuose
Šią vasarą onuškiečiai galėjo lengviau atsidusti – pagaliau atsirado ir į bažnyčią buvo pargabentas prieš 335 metus šventovei vietos didikų Rajeckų ir Mlečkų dovanotas rankų darbo žalvarinis varpas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Kartu su kitais dviem varpais jis buvo pavogtas dar 2008 metais. Ketvirtojo – paties didžiausio -- varpo nusikaltėliai neįveikė.
Pražuvusią istorinę vertybę netoli nuo Šiaulių esančiame turizmo ir pramogų komplekse „meškių dvarkiemis“ pastebėjo vienas akylas lankytojas ir pranešė tesisėsaugai. Atvykusiems policininkams ir paveldo sargams identifikuoti varpą padėjo ant jo esantys užrašai su Onuškio bažnyčios fundatorių dvarininkų Rajeckių ir Mlečkų pavardėmis bei varpo pagaminimo data, ženklinančia XVII amžių.
Daugybę istorinės medžiagos apie vietovės praeitį, jos žmones sukaupusi ir Onuškio muziejų įkūrusi kultūros darbuotoja Elena Blažienė kone su ašaromis akyse pasakoja, kaip sunku buvo išgyventi bažnyčios apiplėšimą ir reikšmingos vertybės netektį. Kad Onuškyje esama tokios senos istorijos artefaktų, stebėtis netenka -- šis miestelis pagal paminėjimą dokumentuose yra seniausia šiaurinės Lietuvos pasienio ruožo tarp Biržų ir Zarasų gyvenvietė.
Vietoj pagoniškos šventyklos
XV amžiuje dabartinio Onuškio vietoje plytėjo gūdi giria, kol jos viduryje neapsigyveno Kurklių bajoras Hanusas Gailiminaitis. Nuo jo pavardės ir kilo vietovės pavadinimas. Visai kaip šiais laikas, bajoras ten nelegaliai įkūrė dvarą. Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras pažeidėją išvarė, Onuškio apylinkes su dvaru, sodybomis ir valstiečiais padovanodamas Merkinės ir Anykščių vietininkui Grigaliui Astikui. Jam suteikta girios kirtimo privilegija nulėmė tai, kad šioje vietovėje jau galėjo atsirasti bažnyčia ir kitokie teisėti statiniai.
Nors naująją religiją diegę jėzuitai būtent šiauriniame Lietuvos pasienyje rasdavo senojo tikėjimo apraiškų, ir čia jau augo bažnyčių tinklas. 1674 metais Jurgis Zigmantas Rajeckis su žmona Eufrozinija Mlečkaite ant aukščiausio Onuškio kalno pastatė mūrinę bažnyčią, o po metų padovanojo jai minėtąjį varpą.
Beje, esama padavimo, jog ant to kalno kitados stovėjo senovės lietuvių šventykla. Krikštijant Lietuvą bažnyčios dažnai buvo statomos ikikrikščioniškų šventyklų vietose, jas supdavo kapinės. Vėliau pastačius bažnyčią ant kitos kalvos, kapinės senajame šventoriuje išliko iki mūsų dienų.
Skaitant bažnyčios archyvą
Pirmasis Onuškio vikaras buvo Christoforas Sekstas Jankevičius – jo ranka 1680m. sausio 1-ąją buvo padarytas pirmasis krikšto metrikų įrašas. Jis yra storoje knygoje odiniais viršeliais, kuri saugoma Lietuvos valstybės archyve. Krikšto įrašai -- lotyniški. Nors knyga amžių bėgyje gerokai nukentėjusi, tačiau joje esama daug informacijos apie Onuškio parapijos kaimus ir juose gyvenusius žmones.
Onuškio praeitimi itin domėjęsis kunigas Leonardas Tamošauskas rašė, kad XVIII amžius miesteliui buvo labai nelaimingas, paženklintas švedų ir rusų plėšikavimų, nederlių, šaltų žiemų, bado, raupų ir maro epidemijų. Todėl ir bažnyčios veikla buvusi menka, ji kartais net neturėdavo kunigo. Bažnyčią pripuolamai aptarnaudavę Panemunio vienuoliai.
Praėjus dvidešimtmečiui po bažnyčios pastatymo Onuškio dvarininkė E. Rajeckienė pridėjo jai nuo savo dvaro atskirtų žemių ir skyrė tris tūkstančius auksinų. Dokumetą savo parašu patvirtino Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis, ir tai reiškė Onuškio parapijos įsteigimą. Tačiau 1739 m. šiaudais dengta bažnytėlė, amžininkų liudijimu, jau vis tiek atrodžiusi vargingai, perlinkusi it balnas.
1755 m. ją perėmė dvarą įsigijusi Chominskių giminė, o 1774 m. Ona ir Konstantinas Chominskiai pastatė naują bažnyčią – medinę, iškilusią ant akmeninių pamatų.
Medinukės aukso amžius
Po Chominskių Onuškyje šeimininkavo Komarų giminė. 1892 m. kunigas Vincentas Smilgevičius pašalino senų lentų altorius. Jų vietoje pastatyti nauji barokiniai, kurie buvo atvežti gatavi, su visais paveikslais. Didįjį altorių nupirko pats Komaras, o šoninius – parapijiečiai. Onuškietis meistras Berchmanas bažnyčią iš išorės apmušė Komaro iš savo lentpūvės dovanotomis lentomis ir nudažė kavos spalva. Vidus buvo baltai išdažytas, tad bažnyčia atrodė it mūrinė – aukšta ir erdvi.
Kitas ilgametis Onuškio klebonas Juozas Čiuvinskas 1908 m. kartu su parapijiečiais kapitaliai suremontavo bažnyčią. Jis įkalbino gyventojus išsiskirstyti vienkiemiais, sujungė bažnyčios žemes į 41 ha sklypą, įsteigė „Laimės“ kooperatyvą. 1920 m. klebono iniciatyva buvo įsteigta senelių prieglauda, 1921-aisiais perdengtas bažnyčios stogas.
1930 metais nutarta paminėti kunigo Čiuvinsko 40 metų kunigystės jubiliejų ir 25 metų kunigavimo Onuškyje sukaktį. Ta proga parapijiečiai įteikė savo mylimam ganytojui dovanų kieliką. Šis daug dėl Onuškio žmonių triūsęs kunigas mirė po trejų metų ir buvo palaidotas šalia bažnyčios. Ant jo kapo pastatytas akmens kryžius ir šeši grandine sujungti stulpai.
Vienas įdomiausių, šviesiai onuškiečių prisimenamų dvasininkų buvo Leonardas Tamošauskas, veiklus, plačios erudicijos, muzikalus žmogus, gerokai suaktyvinęs miestelio dvasinį gyvenimą, patraukęs jaunimą. Veikė bažnytiniai suaugusių ir vaikų chorai. Kunigas pats kūrė muziką, vadino ją mokslu ir netgi parašė vadovėlį „Matematiškas muzikos vadovėlis“. 1949 metais jis buvo suimtas, nuteistas dešimt metų kalėti. Į Lietuvą sugrįžo 1956-aisiais ir išgyveno iki 2000 metų.
