Parodyti, kuo XX a. pirmojoje pusėje, išties ne pačiu lengviausiu Vilniaus lietuviams metu, gyveno mūsų tautiečiai, Europos paveldo dienų proga sumanė nuolatinis šios šventės dalyvis Vilniaus klubas. Miestelėnus jis kviečia į savo valdomus grafų Umiastovskių rūmus, kur vyks du teatralizuoti lietuviški arbatvakariai. Vienas renginys skiriamas praėjusio amžiaus pradžios Vilniaus lietuvių literatūrai, kitas – jų muzikiniam skoniui. Skambės populiariausia anuomečio Vilniaus muzika, kurią atliks pianistė, Škotijos karališkosios konservatorijos magistrantė Greta Jakobsonaitė. Irena Plaušinaitytė supažindins su XX a. pradžios vilniškių poetų eilėmis, o Vilniaus klubo nariai skaitys ištraukas iš legendinio vilniečio Rapolo Mackonio prisiminimų apie istorinės sostinės kavines. Kovota kultūros ginklais
Arbatvakariai yra ypatinga XX a.pradžios Vilniaus lietuvių tradicija. Tada jų šiame mieste buvo palyginti nedaug, tačiau jau užgrūdintų kovose dėl gimtosios kalbos, lietuviškų mokyklų bei nacionalinės spaudos. Laisvės svajonę ne vienerius metus augino idealistinis susitelkimas, nepaisant pradėtą darbą nuolat trikdančių istorinių sąlygų – carizmo priespaudos, karo suirutės ir lenkų okupacijos.
Ypatingai lietuvių inteligentijos veikla įsisiūbavo po 1905 metų revoliucijos, o vos tik įžvelgus Pirmojo pasaulinio karo griuvėsiuose valstybingumo galimybę, ja iš karto buvo pasinaudota.
Amžiaus pradžioje lietuvių burtasi pirmiausia aplinkui kultūrą ir švietimą. Štai Šv.Rapolo bažnyčios vikaras Juozas Ambraziejus, nelegalios Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijos narys, lietuviško elementoriaus autorius labai rūpinosi stipriu bažnyčios choru, laikydamas jį svarbiu kovos su carizmu įrankiu. Šio šviesaus ir patriotiško dvasiškio iniciatyva 1900 m. Bokšto gatvėje buvusiuose Riomerių namuose surengtas pirmasis lietuviškas arbatvakaris, kurio metu nutarta steigti lietuvių kalbos kursus.
Po metų kunigas pakvietė į antrąjį arbatvakarį grafų Janinos Umiastovskos-Milevskos ir Ignaco Milevskio namuose Trakų gatvėje. Šįkart buvo siekiama atkovoti lietuviams Šv.Mikalojaus bažnyčią, ką pavyko padaryti jau tais pačiais metais.
Pakilimą seka represijos
1904-aisiais pradėtas leisti pirmasis legalus lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“, po metų įvyko pirmasis viešas lietuviškas spektaklis Keturakio „Amerika pirtyje“, suorganizuotas Didysis Vilniaus seimas, 1907 m. atidaryta pirmoji lietuviška mokykla, radosi Lietuvių mokslo draugija. Vilnių papuošė anuomet neregėtai modernūs, su visais patogumais įrengti Petro Vileišio rūmai, statyti 1904-1906 metais. Šiame ansamblyje vietos užteko ne tik jo šeimai, bet ir lietuviškoms organizacijoms. 1906 metais šiuose rūmuose buvo atidaryta pirmoji Lietuvių dailės paroda.
Vokiečiams okupavus Lietuvą, Vilniaus lietuviai toliau plėtojo nacionalinio atgimimo idėją, nors tai buvo pavojinga. Užtenka prisiminti Lukiškių kalėjime atsidūrusį Joną Vileišį, suimtą jo brolį Antaną, kratas kitų lietuvių visuomenės veikėjų namuose. Vilnių užėmę lenkai nuo pat pradžių ėmė represuoti lietuvišką spaudą, uždarinėjo mokyklas, persekiojo visuomenės veikėjus.
Vilnius tapo Lenkijos provincijos miestu, atskirtu nuo likusios Lietuvos dėl neegzistuojančių dvišalių diplomatinių santykių. Istorinė Lietuvos sostinė, turinti gilias kultūrines tradicijas, liko kentėti nuo investicijų trūkumo, trukdžiusio plėtotis miesto profesionaliajai kultūrai. O lietuviškai kultūrai čia vietos buvo dar mažiau: iš didžiųjų koncertų salių, mokymo įstaigų, radijo laidų, spaudos puslapių ji buvo praktiškai ištrinta.
Išlįsti pro adatos skylutę
Tačiau lietuviai nepasidavė – uždarius vieną ar kitą laikraštį, jo vietoje atsirasdavo dešimtys vienkartinių, mat jiems nereikėjo valdžios leidimo. Iš viso tarpukariu pasirodė arti šimto vienkartinių leidinių, tarp kurių buvo skirtų dailei, literatūrai. „Norime dailaus, gražaus ir skambaus lietuviško žodžio”, - skelbė leidinys „Varsnos”.
Literatūrinis lietuvių gyvenimas intensyvėjo, ir 1937 m. Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugija surengė pirmąjį poezijos vakarą. O štai 1938 metų poezijos apžvalgoje Kaune leidžiamas savaitraštis „Jaunoji karta”, lygindamas Nepriklausomos Lietuvos ir Vilniaus to meto poezijos knygas, pripažino, kad “Vilniaus krašto poezijos forma yra galingesnė, naujesnė, revoliucingesnė”.
To laikotarpio literatūros tyrinėtoja hab.m.dr Alma Lapinskienė sako, kad vienkartiniai dailės ir literatūros leidiniai subūrė pajėgiausius rašytojus, ypač poetus, jie įnešė gyvybės į literatūrinį gyvenimą, skatino polemiką ir kūrybines ambicijas. O ano meto vieno ryškiausių Vilniaus poetų Juozo Kėkšto nuomone, šie leidiniai sukėlė tokį sąjūdį, kokio iki 1936 metų niekam nepavyko sukelti.
Gimnazija – kaip konservatorija
Pasak muzikinį arbatvakarį Umiastovskių rūmuose vesiančios jaunos muzikologės Rasos Murauskaitės, didžiausiu lietuviškos muzikinės kultūros centru tarpukario Vilniuje buvo Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazija. Mokykloje, kuriai vadovavo direktorius Marcelinas Šikšnys, aktyviai plėtota muzikinė veikla: amžininkai net mėgdavo sakyti, jog po pamokų gimnazija virsdavo nedidele konservatorija, kur dainavo chore, mokėsi groti įvairiais instrumentais, muzikavo orkestre, klausėsi muzikos teorijos paskaitų.
Didelių chorvedžio Antano Krutulio, kompozitoriaus ir dirigento Konstantino Galkausko dėka, gimnazijos mokiniai aktyviai ir profesionaliai muzikavo bei organizavo lietuviškus muzikinius vakarus, kuriuose daugiausia skambėjo lietuviška muzika, tačiau netrūkdavo ir žymiausių Vakarų Europos kompozitorių kūrinių.
Vėliau į Vytauto Didžiojo gimnazijos bendruomenę įsijungę muzikai, Vilniuje veikusios M. Karlovičiaus konservatorijos absolventai, pianistė Elvyra Palevičiūtė-Čibirienė bei dirigentas, kompozitorius Julius Sinius, taip pat nuoširdžiai prisidėjo prie lietuviškos muzikinės kultūros sklaidos okupuotame Vilniaus krašte, neleisdami, kad lietuviška muzika būtų ištrinta iš okupuoto krašto kultūrinio gyvenimo.
Epochos tąsa Vilniaus klube
„XX amžiaus pirmoji pusė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tolima, - sako Vilniaus klubo paveldo renginių koordinatorė Rita Bartkevičienė. – Iš tiesų ji -- kaip gyvas nervas, netgi pačiame mūsų klube”. Mat vienas iš Vilniaus klubo narių verslininkas Gediminas Tursa yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, teisininko, prieškario visuomenės ir politikos veikėjo bei „Lietuvos žinių“ dienraščio įkūrėjo ir redaktoriaus Jono Vileišio anūkas.
Rita Bartkevičienė pasakoja, kad Vilniaus klubui rengiantis arbatvakariams, G.Tursa pasidalijo savo garsiosios giminės nuotraukomis. Praėjusio amžius pradžios fotografijų taip pat mielai pateikė kitų klubiečių -- Žabolių, Tursų, Bartkevičių, Gruodžių, Blažių, Repčenkų, Sartatavičių, Grybų, Šimeliūnų, Pūrų, Cicėnų,Kliokių,Mudėnų šeimos, R.Bacevičienė.
Tarp tų pablukusių praeities portretų netikėtai aptikta dar nematyta aktyvių Vilniaus lietuvių veikėjų Onos Vileišienės ir Felicijos Bortkevičienės nuotrauka, kurios autorius – įžymusis fotografas Stanislovas Filibertas Fleris. Paveldo renginių metu šiomis istorinėmis nuotraukomis dekoruoti Umiastovskių rūmai prasmingai papildys praėjusio amžiaus pradžios atmosferą.
