Upės krantine žingsniuodamas iš Kultūros paveldo departamento namo į laivą įkeltą sviedinį atsitiktinai pastebėjo vienas paveldosaugininkas. Apie tai jis pranešė kolegai archeologui Kęstučiui Katalynui, o šis penktadienį ant kojų sukėlė paveldo specialistus, nes radinys buvo paruoštas nežinia kur išgabenti.
K.Katalynas spėjo, kad tai – katapultos sviedinys, nes bombardai jo kalibras šiek tiek per didelis. Jo skersmuo – apie 60 centimetrų. Anot archeologo, mažai tikėtina, kad tai dekoro elementas, nes aplink niekur nebuvo rūmų.
Darbininkai K.Katalynui neparodė, kurioje vietoje rado sviedinį – esą be valdžios to daryti nevalia.
Šimtmečius vandenyje pragulėjęs sviedinys daugiau nei per pusę buvo įsmigęs į dumblą.
Apgultys – viena po kitos
Tokių stambaus kalibro sviedinių yra rasta nedaug – apie dvidešimt. Jiems pagaminti reikėjo daug darbo, todėl kryžiuočiai tokius sviedinius tausojo. Po apgulos likusius panašius sviedinius susirinkdavo pilių gynėjai ir panaudodavo savo reikmėms.
Gali būti, kad sviedinys Neries dugne pragulėjo nuo tų laikų, kai kryžiuočiai puldinėjo Vilnių. 1377 metų vasarį jie apgulė Vilniaus pilį ir sudegino didžiąją miesto dalį. 1390 metų lapkritį stipri kryžiuočių kariuomenė, kurios sudėtyje buvo Derbio (Anglija) grafas Henrikas, Vytauto pulkai, o iš rytų žygiavo Livonijos ordino pajėgos, vėl puolė Vilniaus pilį. Buvo užimta ir sudeginta sena Kreivoji pilis, bet pagrindinės pilies gynėjų užpuolikams nepavyko įveikti.
1394 metų antroje vasaros pusėje kryžiuočiai vėl užpuolė Vilnių. Tuo metu Žemutinė pilis jau buvo mūrinė.
Persikėlę per Vilnią atėjūnai užėmė priešais pilį esantį kalną, nuo kurio bombardomis apšaudė pilį. Po aštuonių dienų apgulties atvykus Livonijos ordino pastiprinimui, pradėtas pilies puolimas nuo Neries pusės. Buvo griaunami ir deginami bokštai, vyko kovos dėl tiltų, mėginta iškasus naujus griovius nuleisti vandenį iš pilies griovių.
Po 12 dienų šturmo apgulėjai atsitraukė. Vilniaus pilį kryžiuočiai nesėkmingai puolė ir 1402-aisiais.
Susirado tinkamą vietą
K.Katalyno žodžiais, pilių apgulos sistema būdavo labai paprasta: prisislinkti kuo arčiau sienų ir jas daužyti panašiais sviediniais.
Kryžiuočiai Vilniaus pilis šturmuodavo jas apšaudydami nuo Trijų Kryžių kalno. Bet ši vieta nebuvo labai tinkama, nes dabartine T.Kosciuškos gatve priėjimas prie pilių labai siauras. Todėl apgulėjus buvo lengva stabdyti.
Kronikose minimas ir kitas pilių užpuolimo kelias. Kryžiuočiai persikeldavo per Nerį ir įsikurdavo dabartinės Tilto gatvės ir Gedimino prospekto rajone. Ten buvo platus sausumos ruožas, o aplink pelkės. Iš tos pusės ir daužydavo pilių sienas sviediniais. Tiesa, jie buvo mažesni – 38 arba 42 centimetrų skersmens.
Statybininkai bandė pavogti
Panašius, tik šiek tiek mažesnius, keturis sviedinius K.Katalynui 1999 metais buvo pavykę rasti Katedros aikštėje. Jie toje vietoje buvo išmesti XVI amžiaus pradžioje, kai pereita prie metalinių sviedinių.
Statybininkai visus keturis sviedinius mėgino pavogti, juos paslėpdami už vagonėlio. Tik tada, kai K.Katalynas pareiškė, kad kreipsis į policiją, vyrai sviedinius atidavė.
„Gerai, kad sviediniai neatsidūrė kur nors prie sodo namelio šalia kičinių nykštukų“, – šypsojosi K.Katalynas.
Sveria tokie radiniai tikrai nemažai. Vieną 42 centimetrų skersmens sviedinį vyrai mėgino įkelti į neštuvus. Tai pavyko. Bet kai neštuvus pakėlė keturi vyrai, visos keturios rankenos nulūžo.
„Dabar jau niekur neišveš“, – džiaugėsi archeologas, žvelgdamas į laivo denyje gulintį akmeninį sviedinį. Jį darbininkai saugojo atskirai nuo įvairių šiukšlių, akmenų, kuriuos iškėlė iš Neries dugno.
