Platelių šventovės duris atrakina jos pročkelė Petronėlė Kaubraitė. Taip Žemaitijoje vadinamos bažnyčią prižiūrinčios, tvarkančios moterys. Platelių klebonas Rimvydas Marozas patikslina, kad šis pavadinimas kilęs iš lenkiško žodžio „praczka“, reiškiančio skalbėją. Moteris pasakoja bažnyčiai tarnaujanti per keturiasdešimt metų, dirbanti jau su septintu kunigu. Visi jai buvę labai geri. Tačiau ir ji, ir kiti parapijiečiai nusiminę dėl pastaruoju metu dažnos kunigų rotacijos.
„Šliūbai“ gražūs, sienos – ne
„Ilgiau dirbantis klebonas gerai pažįsta žmones, žino jų rūpesčius, o ir jis žmonėms tampa artimas. Kiekvienas kunigas turi savų minčių, kaip tvarkyti bažnyčią ir parapijos gyvenimą, – Petronėlei antrina Platelių bendruomenės pirmininkė Vitalija Lukavičienė. – Deja, nespėja sumanytų darbų nudirbti, nes iškeliamas kitur, o jį pakeitęs galbūt turi kitokią nuomonę ir kitokius prioritetus“.
Tačiau Platelių bendruomenė, vienijanti arti tūkstančio narių, pati įpratusi aktyviai prisidėti prie savo bažnyčios reikalų. Ieškoma pinigų jos tvarkybai, rašomi projektai. Taip senas šiferis buvo pakeistas skiedromis ir nebeliko grubaus, 1983 metais bažnyčios architektūrą sudarkiusio stogo remonto. Bendruomenės pirmininkė džiaugiasi, kad jau yra ir techninis medinukės apsaugos priemonių projektas.
„Dabar turime tokį gražų stogą, bet sienos – apsilaupiusios. Štai vestuvininkai buvo užsukę – sakė, kad norėtų kitąmet tuoktis Platelių bažnyčioje, nes čia labai gražūs šliūbai. Bet paklausė, kada sienas nudažysim ir vis dėlto nuvažiavo vestis kitur“, – pasakoja kunigas R.Marozas.
Motiejaus Valančiaus žodis
Ne visi tikintieji yra tokie išrankūs, kaip minėti jaunavedžiai. Kiti labiau vertina ne bažnyčios išvaizdą, bet seną jos dvasią, autentiškumą ir unikalias vertybes. Pirmoji Platelių bažnyčia buvo pastatyta dar XVI a. pradžioje ant Šventorkalnio. 1523 metais Žemaičių seniūno sūnus Mikalojus Jonavičius Kęsgaila skyrė jai dalį savo turto. Neilgai trukus Plateliuose iškilo nauja šventovė.
Antrosios Platelių bažnyčios įkūrimo istoriją įdomiai aprašė vyskupas Motiejus Valančius: „Karalius Zigmantas Augustas, norėdamas įdėm žinoti, kiek Žemaičiuose karališkos žemės, 1560 m. išsiuntė Jokūbą Laskauskį, Kališe gimusį, kad Žemaičių žemę kiaurai išmieruotų (...). Tas pats Laskauskis karališkame miestelyje Plateliuose įsteigė medžio bažnyčią, katrai pavedė 8 valakus ir 30 su viršum margų žemės. 0 tą jo darbą karalius Zigmantas Augustas 1564 m. patvirtino. Tokia eile žmonės Platelių valsčiaus, lig šiolei šventomis dienomis vaikščiojantys į Alsėdžius ar Mosėdį, sau ypatingą įgijo bažnyčią, katrai vyskupas kleboną su plačia parakvija suteikė“.
Reformacijos laikotarpiu Platelių bažnyčia buvo uždaryta, apleista ir plėšiama. 1598-1608 m. už Jeronimo Valavičiaus lėšas Plateliuose pastatydinta jau trečioji bažnyčia.
Popiežiaus įvertintas kunigas
Pasak architektūros istorikės, medinių Lietuvos šventovių tyrinėtojos daktarės Algės Jankevičienės, XVIII a. pradžia Platelių miesteliui buvusi nelengva. Šimtmečio pradžioje jis smarkiai nukentėjo nuo karo, 1729 m. – nuo didelio gaisro. 1738 m. Plateliuose gyveno viso labo šeimų. Galima manyti, kad trečioji bažnyčia tuo metu buvo jau labai sunykusi.
1741 m. į Platelius dirbti buvo paskirtas jaunas ir aktyvus klebonas Juozapas Vaitkevičius. Skirtingai nuo mūsų laikų, šis kunigas Plateliuose klebonavo beveik visą gyvenimą. Už nuopelnus katalikų Bažnyčiai popiežius jam suteikė apaštališkojo garbės notaro, protonotaro, popiežiaus Rūmų palydovo-grafo ir jo Rūmų tarybos nario garbės vardus.
1744 m. klebonas Juozapas Vaitkevičius su parapijiečių parama Plateliuose pastatė naują, ketvirtąją bažnyčią, kuri tebestovi ir šiandien. O 1776-aisiais miręs Platelių medinukės statytojas J.Vaitkevičius palaidotas jos rūsyje, po Šv.Juozapo altorium.
Platelių bažnyčia neretai gretinama su netoliese esančia Beržoro medinuke. Ne tik dėl to, kad 1746 metais klebono J.Vaitkevičiaus iniciatyva Beržore buvo pastatyta Platelių bažnyčios filija, bet ir todėl, kad abi jos, manoma, statydintos tų pačių meistrų, yra beveik to paties amžiaus ir tokio pat – kryžminio – plano.
Autentiški lobiai
Platelių šventovės interjerą puošia didysis ir keturi šoniniai barokinės kompozicijos altoriai. Juos dabina kolonos, drožiniai ir paveikslais su sidabro aptaisais. Pasak architektūros istorikės A.Jankevičienės, XVIII a. visi altoriai buvo nudažyti baltai ir paauksuoti. Taip pat buvusi nuspalvinta ir puošni iškiliais rokokiniais ornamentais dekoruota sakykla su ažūriniu, karūna vainikuotu baldakimu.
Bažnyčios pasididžiavimas – kairiojoje koplyčioje stovinti puiki rokokinė krikštykla su antvožu, kurioje laikomas švęstas vanduo ir krikšto aliejai. Virš jos matome didelį Šv.Jono Krikštytojo paveikslą. Kunigas R.Marozas pabrėžia, kad krikštykla yra unikali ne tik dėl savo meninės vertės, bet ir todėl, kad išlikusi nuo pat bažnyčios pastatymo. Tuo tarpu paveikslai su aptaisais liudijantys, jog jie yra stebuklingi, teikiantys malonę. Be to, brangūs aptaisai – ženklas, kad tokius paveikslus galėjusi sau leisti bažnyčia buvo turtinga.
Navos gale – vargonų choras su įdomia arkada viršuje ir senoviškomis giedotojų ložėmis apačioje. Kaip rašo A.Jankevičienė, XVIII a. šiame chore stovėjo 10 balsų vargonai, buvo didelis būgnas ir skardžiabalsiai skambaliukai. Dabartiniai vargonai įrengti 1909 m., juos pagamino garsus meistras Jonas Garalevičius. „Mūsų vargonams – jau per šimtą metų, bet jie tebeveikia, – džiaugiasi kunigas R.Marozas. – Žinoma, profesionalas jais nekoncertuos, tačiau liturgijai jų visiškai pakanka“.
Kur nėra magaryčių, ten – velnias
Platelių bažnyčios medinukė turi ir varpinę, kuri buvo pastatyta 1899 metais. Joje kabojęs didžiulis varpas, manoma, vokiečių buvo išvežtas Pirmojo pasaulinio karo metais. Žemaitijos nacionalinio parko etnografė Aldona Kuprelytė pasidalijo šiuo metu jau šviesios atminties vietos senbuvių Jeronimo ir Jono Užpalių papasakota Platelių varpo legenda.
Esą prieš kelis šimtus metų užsisakę plateliškiai bažnyčiai didelį varpą. Sumokėję meistrui kiek suderėta, bet nepridėję magaryčių. Tai šis supykęs ir užkeikęs varpą: kad tavęs neparvežtų! Iš Telšių į Platelius vežę žiemą. Tiesiai per ežerą. Nei iš šio, nei iš to giliausioje vietoje, Nalijoje, varpas išriedėjęs iš rogių, pralaužęs ledą ir nuskendęs. Kur ten beištrauksi...
Gavo kitą plateliškiai užsisakyti. Meistrui magaryčių pridėję – ir laimingai parvežę. Tik kai tuo antruoju skambina, ežere skenduolis vis atsiliepia – dejuoja: „Brolau, skendau!.. Brolau, skendau!..“ Praėjo daug laiko, bet buvo pasakojama, kad kas 300 metų skenduolis galįs išeiti į krantą.
Vieną kartą moteris skalbusi ežere. Tik mato – ant bangų varomas atrieda varpas! Jau norėjusi peržegnoti (ir būtų nuėmusi kerus), bet kažkas pakrantėje, čia pat už nugaros, sušmėžavęs, lyg sušnekęs. Žmogus – ne žmogus... Moteris atsisukusi – tas kažkas – toks juodas ponaitis – tik nusikvatojęs, apžergęs vandeny varpą ir nujojęs į gelmę.
