„Atkuriame tai, kas buvo visiškai sunaikinta“, – sakė Lenkijos žydų istorijos muziejaus, kurio pagrindinė ekspozicija atidaroma antradienį, direktorius Dariuszas Stola.
„Ši tuštuma yra didžiausias žydiškos Varšuvos monumentas – tuščios vietos – ir šis muziejus tai kompensuos. Jis pademonstruos istoriją“, – sakė jis.
Visi pagrindiniai pasaulio žydų muziejai labiausiai akcentuoja holokaustą, bet Varšuvos muziejaus idėja buvo sukurti gyvenimo muziejų, sakė D.Stola.
„Holokaustas turi absoliučiai kataklizminę, kritinę vietą. Bet tai nėra istorijos pradžia, tai nėra istorijos pabaiga. Čia yra didžiulė istorija ir mes turime moralinę pareigą ją papasakoti“, – sakė muziejaus pagrindinės ekspozicijos direktorė Barbara Kirshenblatt-Gimblett.
Buvusio žydų geto vietoje pastatytas švytintis muziejaus pastatas yra kontrastas įspūdingam juodo granito monumentui priešais jį, kuriuo pagerbiami 1943 metų geto sukilimo didvyriai.
Muziejaus, kuris jau tapo šiuolaikinės architektūros simboliu, stiklinio fasado ramybę perskrodžia tik plati, netaisyklingos formos anga, kuri tarnauja kaip įėjimas ir pagrindinis holas.
Kaip sako jį suprojektavę suomių architektai Raineris Mahlamaeki ir Ilmaras Lahdelma, tas lūžis simbolizuoja iš Egipto bėgančių žydų Raudonosios jūros perėjimą.
Daugelį amžių 80 proc. pasaulio žydų gyveno Lenkijoje, sakė D.Stola.
Muziejaus lankytojai gali pasinerti į istoriją per multimedijos instaliacijas, tekstus, muziką, paveikslus ir atkurtas kasdienio gyvenimo scenas.
„Mūsų muziejus technologiškai yra pažangiausias Europoje“, – tvirtina D.Stola.
Pagrindinė ekspozicija prasideda nuo legendos apie pirmųjų žydų atvykimą į Lenkiją viduramžiais.
Eidami per didžiulį Lenkijos mišką žydai išgirdo balsą iš dangaus, sakantį „Po lin“ – hebrajiškai tai reiškia „ilsėkitės čia“. Taip Lenkijai buvęs duotas vardas.
Lenkija tapo saugiu prieglobsčiu iš Prancūzijos, Reino krašto ir Ispanijos išvarytiems žydams. 1765 metais Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respublikoje gyveno 750 tūkst. žydų.
1939 metais tas skaičius siekė 3,3 mln. – maždaug 10 proc. visos Lenkijos gyventojų. Karą išgyveno tik 200-300 tūkst. žydų.
Dauguma jų emigravo, o paskutinė emigracijos banga vyko po komunistų režimo surežisuotos 1968 metų antisemitinės kampanijos.
Apie tą tamsų Lenkijos žydų istorijos puslapį – kaip ir kitus – taip pat pasakojama naujajame muziejuje.
Šiandien maždaug 7 tūkst. šalies gyventojų priklauso maždaug 30-čiai žydų organizacijų, tačiau manoma, kad dar keli tūkstančiai žmonių turi žydiškas šaknis.
„Šiandien formuojasi tolerancijos ir empatijos atmosfera, ir net jeigu ji nėra plačiai išplitusi, ji atveria kelią kitam ilgalaikiam žydų buvimui Lenkijoje“, – sakė Marianas Turskis, buvęs Aušvico kalinys ir vienas muziejaus kūrėjų.
Ekspozicijos akcentas yra 18-ojo amžiaus medinės sinagogos iš prieškarinio Gvozdzeco miesto, dabar esančio Ukrainos teritorijoje, polichrominių ištapytų lubų replika.
Holokaustui skirta salė yra tamsi ir siaura, ant sienų užrašyti svarbių to meto veikėjų žodžiai.
Tokio muziejaus idėja atsirado XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje, žlugus komunizmui, kelių žmonių iniciatyva.
Varšuvos miestas ir Lenkijos kultūros ministerija sumokėjo už pastatą – iš viso 42,5 mln. eurų.
Tuo tarpu pagrindinę ekspoziciją finansavo Žydų istorijos institutas ir jo donorai, skyrę 33 mln. eurų.
Nuo 2013 metų balandžio, kai muziejus buvo atidarytas visuomenei, pro jo duris jau įžengė 400 tūkst. lankytojų.
„Pagrindinis muziejaus tikslas yra skleisti žinias, ir Lenkijoje, ir užsienyje, apie tai, kad žydai tūkstantį metų buvo nuolatinė Lenkijos scenos dalis“, – sakė D.Stola.
„Istorija, kurią pasakojame, yra Europos istorijos dalis“, – pridūrė jis.
