Taip pat skaitykite Kaip Sovietų Sąjunga nepasimokė iš JAV klaidų ir užsėjo stepes, Norilskas ir Dzeržinskas – iki šiol gyvuojantys mirties miestai ir Kas didingą Aralo jūrą pavertė apgailėtina bala?
Kino kronikos mirgėjo besišypsančiais „komunizmo statytojų“ veidais, objektai glumino milžiniškais užmojais, nuolat kalbėta ir rašyta, kad „tarybinis žmogus“ savo valios pastangomis pagaliau pažabojo ne visuomet jam paklusnią gamtos stichiją, tačiau to „pažabojimo“ kainą, žinoma, visuomet buvo kruopščiai slepiama. Sovietų stalininės, o po to ir chruščiovinės industrializacijos, eletrifikacijos bei kitos -acijos kelyje gamta buvo tik kliuvinys, kurio galima nepaisyti, o esant reikalui - pastumti ar netgi lokaliai sunaikinti. Žinoma, raudonosios nostalgijos apimtieji neretai prunkščia esą SSRS - jokia išimtis. Kad tam tikru istorijos tarpsniu, ir ypač - pramoniniame amžiuje, brutali ataka prieš gamtą buvo būdinga daugeliui pasaulio, tame tarpe ir Vakarų, valstybių, tačiau jie pamiršta paminėti vieną esminį skirtumą.
Vakarai, kad ir kokie „išnaudotojiški“ jie bebūtų, jau kurį laiką stengiasi sukti pramoninių objektų modernizavimo mažinant jų daromą žalą aplinkai bei sugyvenimo su gamta keliu, tuo tarpu oficialioji sovietų įpėdinė Rusija toliau gyvena savo pirmtakės mentalitetu ir ekologijos klausimais nedaug tepažengė į priekį. Norilskas, Dzeržinskas, Ukrainos teritorijoje esantis Černobylis - vienos labiausiai užterštų, nuniokotų ir žmogui pavojingų vietų pasaulyje. Visos jos tokiomis paverstos būtent sovietinės epochos metu. Vadinamųjų „didžiųjų komunizmo statybų“ objektai gal ir nebuvo tokie katastrofiški savo padariniais aplinkai kaip tik ką išvardintieji, tačiau jie puikiai iliustruoja, kad nusispjovėliškas požiūris į gamtą nuo raudonosios imperijos istorijos pradžios iki pat jos pabaigos buvo tapęs visiška norma.
1972 metais tolimojoje Krasnojarsko srityje buvo pabaigta dar 1956 metais pradėta statyti milžiniška Jenisiejaus upę užtvenkusi hidroelektrinė. Užtvankai formuoti supilta beveik 6 mln. kubinių metrų betono, plušo tūkstančiai darbininkų, būsimąja didžiulės galios HE sovietai gyrėsi prieš visą pasaulį. To meto propaganda tikino, kad elektrinė ne tik kad visiškai nekenkia gamtai, bet ir apskritai – puikiai dera prie vietos landšafto, kas, žinoma, buvo netiesa. Užtvenkus Jenisiejų – vandeningiausią Rusijos upę, užlieti milžiniški sausumo plotai. Tokie, kad mūsų Kauno marias galima pavadinti nedidele kūdra. Prieš tai priverstine-„savanoriška“ tvarka iš savo gimtųjų vietų iškelta 60 tūkst. gyventojų. Dabar žemiau elektrinės šaltasis Sibiro Jenisiejus neužšąla ne keliasdešimt, kaip buvo planuota prieš statant šią HE, o kelis šimtus kilometrų. Pakilus vandens temperatūrai pasikeitė ir vietos klimatas, o taip pat bendroji ekologinė krašto būklė.
Kitoms „didžiųjų komunizmo statybų“ hidoelektrinėms (Bratsko, Volgos, Sajanų-Šušenskojės ir tt.) galima „padėkoti“ vardan „didingo tikslo“ - tarybų šalies elektrifikacijos, išnaikinus ištisas upinių žuvų populiacijas ar perkirtus jų neršto kelius, suardžius natūralų vandenų balansą vietovėje bei prisidėjus prie didžiulės upių taršos. Statant užtvankas numatyti apsemti sausumos plotai nebuvo tam paruošiami, todėl vanduo pasiglemždavo ištisus miškus su visa jų fauna. Reikalas tas, kad kirsti daugybę medžių bei gaišti tam laiką sovietų požiūriu buvo neekonomiška. Šio „liaudies turto“ Sibire buvo per akis, tad viskas skandinta tiesiog kaip yra. Neretai iš po dirbtinių marių vandens paviršiaus dar ilgai styrojo medžių viršūnės.
Štai vienas SSSR Mokslų akademijos korespondentas skundėsi, kad vien statant Bratsko HE paskandinta virš 40 mln. kubinių metrų medienos, o kai kuriose marių vietose kateriai sunkiai skynėsi kelią tarp styrančių iš po vandens šakų. Ekologai teigia, kad miškingų vietovių užliejimas buvo visiškai netikusi praktika: vandenyje irstanti mediena nuodija telkinius tiesiogine to žodžio prasme. O juk užliejami buvo ne tik miškai, bet ir derlingos dirbamos žemės, unikalūs natūraliai susiformavę gamtos kampeliai. Žymus sovietų gamtininkas, geologas ir akademikas Aleksandras Janšinas vėliau prasitarė, kad jam nebuvo suprantama toji „didžiųjų statybų“ gigantomanija. Pasak mokslininko, Kolos pusiasalyje daugybė mažų gamtos beveik neniokojančių hidroelektrinių sugebėdavo aprūpinti elektra ne tik visą kraštą, bet ir gretimas sritis, o milžiniški Sibiro monstrai darė nepataisomą žalą aplinkai ir jokiais pigios elektros poreikiais to pateisinti neįmanoma.
Begalę kartų apdainuotą ir aprašytą Volgos upę daugybė užtvankų ir vandens saugyklų praktiškai pavertė dirbtiniu vandens telkiniu, o pačios saugyklos tapo vandens „senėjimo“, jo erozijos ir eutrofikacijos vieta bei nešvarumų kaupyklomis su išplautais krantais.
„Didžioji“ sovietinė kanalų statyba – atskira, gana graudi tema.
Bene garsiausias iš jų - stalinizmo epochoje ant kalinių kaulų pastatytas Baltijos - Baltosios jūros kanalas, kuris buvo išraustas praktiškai be jokios technikos, nelaimingųjų rankomis, naudojant pačius primityviausius įrankius. Nepaisant to, kad „didžiam tarybinės liaudies pasiekimui“ ditirambus giedojo visas tuntas sovietų rašytojų ir netgi raudonosios propagandos apkvailinti jų užsienio kolegos, kanalą galima vertinti nebent kaip tragišką paminklą stalinizmo aukoms.
Intensyviai laivybai jis netiko, pusę metų būdavo užšalęs, plaukti juo galėdavo tik mažesni laivai, tad didžioji dauguma krovinių keliavo ne šiuo vandens keliu, o palei kanalą nutiestu geležinkeliu. Jei ne vergiško darbo pigumas - imtis įgyvendinti šį projektą samdomų darbininkų rankomis jokiai valstybei tiesiog nepasimokėtų. Tačiau sovietai ir čia rado progą girtis suteikę galimybę „užkietėjusiems nusikaltėliams persiauklėti per darbą“.
Laivybos ir drėkinimo kanalai buvo rausiami visomis kryptimis pernelyg nesukant galvos dėl galimų pasekmių. O ką jau kalbėt apie ilgalaikę tokios „pergalės prieš gamtą“ perspektyvą? Sovietiniai kanalai tapo pramoninių bei visų kitų įmanomų kenksmingų nuotekų kloaka, kad ir kiek jų ekonominę naudą perdėtai liaupsintų „tarybiniai rojaus“ apologetai. Beatodairiška ir nepamatuota kanalų kasyba primena apie save ir mūsų laikais. Pavyzdžiui, prieš daugiau nei 15 metų sovietmečiu išraustu Volgos-Dono kanalu į uždarą Kaspijos jūrą pateko keisti jūros organizmai - šukuočiai. Šukuotis minta planktonu bei žuvų ikrais, dėl to Kaspijoje per gana trumpą laiką daugiau nei perpus sumažėjo kilkių populiacija, o ši savo ruožtu sumažino eršketų ir Kaspijos ruonių skaičių.
Apie Vidurio Azijos drėkinimo kanalus negalima kalbėti neprisimenant tragiško Aralo jūros likimo. Siekiant pakelti medvilnės ūkį sauso klimato kraštuose didesnių ir mažesnių dirbtinių vandens vagų tinklas pasiglemžė kone visą į Aralá įtekančių Amudarjos bei Syrdarjos upių vandenį. Jūros sekimas ir perdžiuvimas virto baisia ekologine katastrofa, tačiau įvairaus plauko sovietofilai iki šiol šlovina „amžiaus žygdarbį“ - Karakumų kanalo statybą.
Mažesni kanalai buvo įrengiami taip netobulai ir atmestinai, kad didžiulės apimtys tame krašte brangaus vandens buvo iššvaistomos neracionaliai ir tiesiog nusikaltėliškai. Tuo tarpu kai Aralo jūra džiuvo, drėkinimo kanalų pakrantės nuo niekam nereikalingo vandens pertekliaus tiesiog pelkėjo.
Savo metu Sovietų Sąjungoje buvo planuojamas dar vienas milžiniškas savo mastais projektas - nukreipti didelių Sibiro upių vandenis į Vidurio Aziją. Ruoštasi rimtai, svarstyti įvairūs galimi variantai. Laimei, šie planai taip ir nebuvo pradėti įgyvendinti. Kokiomis ekologinėmis pasekmėmis tai grėstų Sibirui ir tai pačiai Vidurio Azijai - galima tik spėlioti.
Mūsų dienomis per didelės kaimyninės šalies TV vis dažniau rodomi „didingus tarybinės liaudies laimėjimus“ šlovinantis kadrai. O kaipgi kitaip gali būti valstybėje, kurios lyderis SSSR žlugimą sykį įvardijo didžiausia XX a. katastrofa? Tų „žygdarbių“ liaupsinimo vis daugėja, o štai jų kritikos vis mažėja. Bet ar toji „pergalė prieš gamtą“ iš tiesų buvo pasiekta garbingai ir ar netapo ji tik fasadine savižudiško pralaimėjimo puse?
