„Ilgas šešėlis“ lapkritį pradedamas rodyti kanalu „Viasat History“ ir D. Reynoldsas sutiko duoti išskirtinį interviu portalui lrytas.lt.
- Galima sakyti, kad Antrojo pasaulinio karo padarytos žaizdos dar neužgijo. Kiek gi turėtų praeiti laiko, kad už jas būtų atleista? Ar yra vilties, kad šie nesutarimai išvis kada nors bus pamiršti?
- Tam reikia laiko, daugybės laiko, tačiau tikrai yra vilties, kad nesutarimai bus galutinai išspręsti. Kokį pavyzdį galėčiau pateikti? Ogi Prancūzijos ir Vokietijos. Prancūzija kariavo su Vokietija. Pirmojoje XX amžiaus pusėje šios šalys atsidūrė dviejų pasaulinių karų centre. Tačiau šių šalių nesutarimų šaknys gerokai gilesnės.
Jos kariavo ir prieš keletą šimtmečių. Prisiminkime Prancūzijos ir Prūsijos karą 1870 metais, o ką jau kalbėti apie Napoleono ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV karus. Veikiausiai sakysite, kad šios dvi šalys tiesiog negali nekovoti dėl teritorijų arba pakurstytos keršto. Tačiau po 1945 m. šių šalių vadovai nusprendžia, kad pagaliau metas baigti pagieža alsuojančius karus ir viskas turi pasikeisti.
Apie visą tai kalbu ir seriale „Ilgas šešėlis“. 1957 metais pasirašyta Romos sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija, iš tiesų buvo Vokietijos ir Prancūzijos taikos sutartis, padėjusi tašką ilgai trukusiems nesutarimams. Šios dvi šalys tarė: „Dirbsime išvien, dalysimės ekonomikos ištekliais, sieksime politinės partnerystės, nes tai mūsų šalių ir viso Šiaurės Vakarų Europos regiono klestėjimo ir taikos pagrindas.“ Socialiniai pokyčiai tapo akivaizdūs. Pavyzdžiui, vyko judėjimo „iš apačios“ dalyvių mainai tarp Prancūzijos ir Vokietijos miestų. Vienos šalies jaunimo grupės ir sporto komandos vyko į kitą šalį.
Taigi paprasti Prancūzijos ir Vokietijos gyventojai suartėjo. Tai puikus pavyzdys, kaip derėtų spręsti nesutarimus, keistis ir stengtis sutarti su kaimynais. Manau, kad jis tinka ir toje pačioje valstybėje gyvuojančioms bendruomenėms. Ir jeigu toks konfliktų sprendimo būdas įmanomas (tam tikra prasme tai sudėtingiau pasiekti pasidalijusioje visuomenėje), tai jis ir turi būti kelrodė žvaigždė, siekiant skirtingų socialinių, etninių ir kitų grupių supratimo.
- Vietinis konfliktas Vidurio ir Pietryčių Europoje išaugo iki pasaulinio karo. Kas gi paskatino tiek daug valstybių, įskaitant tokias atokias kaip Kinija, Japonija, Hondūras ir Gvatemala, kariauti?
- Tiesą sakant, Pirmasis pasaulinis karas nebuvo tokio didelio masto, kaip Antrasis, užgriuvęs 1939─1945 metais. Tačiau jis neabejotinai paliko pėdsaką viso pasaulio istorijoje. Manau, kad pėdsakas toks ryškus todėl, kad jame kariavo Europos galiūnės, kurios yra ir pasaulinio masto imperijos.
Didžioji Britanija įkūrė didžiulę imperiją Azijoje ir Afrikoje. Nuo jos neatsilieka ir Prancūzija. Vokietija nėra tokia turtinga. Todėl Vokietijos kaizeris taip trokšta turėti savą imperiją, prilygstančią Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos imperijoms. Taigi Kinija ir Japonija įtraukiamos į karą, nes siekiama, kad Europos imperializmas plėstųsi. Daugelis šių šalių ─ Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija – turi ekonomines koncesijas Kinijoje. Japonai trokšta valdyti kai kurias Vokietijos kolonijas ir koncesijas. Būtent dėl daug teritorijų aprėpiančių Europos imperijų karas tapo pasaulinis, nors šio karo židinys įsiplieskė pačioje Europoje.
- Rytų Europos gyventojai supranta, kad 1939 m. rugpjūčio mėn. pasirašytas Hitlerio–Stalino paktas lėmė Antrojo pasaulinio karo pradžią. Vis dėlto tai keistoka sąjunga...
- Iš tiesų taip. Ironiška tai, kad kone visą ketvirtąjį XX amžiaus dešimtmetį buvo akivaizdu, kad A.Hitleris ir Stalinas yra mirtini priešai. Vienas buvo fašizmo ideologijos pradininkas ir skleidėjas, o kitas ─ komunizmo šalininkas. Tarp šių ideologijų nebuvo nieko bendra. Tačiau Hitlerio─Stalino paktas, pasirašytas 1939 m. rugpjūčio mėn., apvertė viską aukštyn kojomis. Kitos valstybės buvo šokiruotos.
Komunistų partijos buvo apstulbusios ir visiškai nepasiruošusios tokiam pokyčiui. Tačiau iš esmės tai buvo fiktyvi sąjunga. Stalinas puikiai suvokė, kad laikui bėgant nacizmas taps didele grėsme Sovietų Sąjungai. Stalinas siekė išlošti laiko, kad galėtų parengti Sovietų Sąjungos pajėgas perginklavimui, vadovaudamasis prielaida, kad jeigu jis bendradarbiaus su Hitleriu, pastarasis pasuks į Vakarus ir surems ginklus su Prancūzija ir Didžiąja Britanija. Karas gali būti ilgas, toks kaip ir 1914−1918 m. karas, tad Stalinas tikėjosi, kad taip jis laimės reikiamo laiko. Tačiau jis nesitikėjo (niekas nesitikėjo), kad Prancūzija sudės ginklus po keturių savaičių kovos dar 1940 metais. Šis pasidavimas AHitleriui atvėrė kelią į Rytus, ir 1941 metais buvo užpulta Sovietų Sąjungą, tai yra keleriais metais anksčiau, negu tikėtasi. Tačiau iš esmės derėtų patvirtinti tai, kad šiuo etapu A.Hitleris ir Stalinas buvo sąjungininkai, bet jiems abiem tai tebuvo fiktyvi sąjunga.
- Ar Pirmasis pasaulinis karas buvo neišvengiamas? Ar jis buvo kelio, siejančio buvusius karus su naujais konfliktais, kulminacija? Ar Antrasis pasaulinis karas taip pat buvo logiška nebaigtų Pirmojo pasaulinio karo reikalų atomazga?
- Nemanau, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo neišvengiamas ar kad jis buvo aiški, akivaizdi ir logiška praeities konfliktų pabaiga. Be abejo, galima rasti jo ištakų praeities nesutarimuose, tokiuose kaip Prancūzijos ir Vokietijos konfliktai, tačiau manau, kad šis karas prasidėjo lyg perkūnas iš giedro dangaus ir atskleidė netikėtą naują krizę Pietryčių Europoje ir pražūtingus jos padarinius Europai.
O Antrasis pasaulinis karas buvo kur kas logiškesnė nebaigtų Pirmojo pasaulinio karo reikalų tąsa, ypač todėl, kad kelių valstybių laikina sąjunga (JAV sąjunga su Didžiąja Britanija ir Prancūzija) privertė Vokietiją pasirašyti paliaubas. O rezultatas? Šalis suskyla. Prasideda revoliucija. Kaizeris nuverčiamas. Tačiau Vokietija išlieka stipri ir ekonomiškai, ir politiškai, o skaudi karo ir 1918 metų patirtis itin skatino keršyti. Tikėtina, kad sustiprėjusi Vokietija sieks užginčyti Versalio sutartį ir mes iššūkį Vokietijos atžvilgiu nepalankiai nusiteikusiai Rytų Europai. Taigi pasirašius Versalio sutartį naujas karas buvo kur kas labiau tikėtinas.
- Ar išauš tokia diena, kada Pirmojo pasaulinio karo patirtis bus visiškai užmiršta?
Žinome, kad reikia laiko artimųjų netekusių žmonių širdies žaizdoms užgyti. Reikia laiko atsigauti ir valstybėms. Tiek atskiro žmogaus, tiek ir kiekvienos valstybės gyvenimo sukaktys ─ tai būdas pažymėti praėjusį laikotarpį. Prisimename mylimųjų netektį. Per reikšmingas sukaktis mąstome ir apie praėjusius karus.
Praėjo lygiai šimtas metų nuo karo pradžios. Manau, kad jau atėjo ta diena, kai bus lengviau užmiršti šį karinį konfliktą ir žengti pirmyn, nes jau nė vienoje šalyje nebeliko gyvų karių, kariavusių Pirmajame pasauliniame kare. Taigi nebėra tų, kurių atmintyje išlikę kovų laukai. Ir manau, kad... Tiksliau viliuosi, kad tokie paminėjimai, tokie filmai, kuriuos aš ir kiti kuriame, padės mums ne tik prisiminti karą, bet ir paleisti šią skaudžią patirtį ir eiti į priekį. Filmuose tvirtinu, kad turime prisiminti žuvusiuosius, bet jau metas atsisveikinti su praeitimi ir suvokti didįjį 1914−1918 metų karą ne tik kaip širdį geliantį prisiminimą, bet ir kaip mūsų istorijos dalį.
- Kaip didžiosios politikos idėjos, tokios kaip komunizmas ir fašizmas prisidėjo prie Pirmojo pasaulinio karo pradžios? Kaip jos pasiskirstė žemyninėje Europos dalyje?
- Na, nemanau, kad šios idėjos iš esmės paskatino Pirmąjį pasaulinį karą. Itin stebina tai, kad 1914 metais prasidėjęs konfliktas nebuvo ideologinis. Ne nuo to viskas prasidėjo. Pirmojo pasaulinio karo padariniai paskatino šių politinių judėjimų augimą – komunizmo, įvykus 1917 metų bolševikų revoliucijai, ir fašizmo (prasidėjusio Italijoje ir vėliau paplitusio Vokietijoje ir kai kuriose kitose Europos valstybėse) kaip atsako į komunizmą. Taigi, sakyčiau, šios didžiosios politinės idėjos ir ideologijos buvo ne Pirmojo pasaulinio karo priežastys, o jo padariniai. Šie padariniai stipriai paveikė Europos žemėlapį trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
