„Mūsų medinukė labai gražiai atrodo nuotraukose, ji tokia šviesi“, – didžiuojasi klebonas. Bažnyčia iš tolo traukia akį šilta fasadų spalva, tačiau tik patekęs į vidų supranti, kad šiame statinyje amžinai šviečia saulė. Toks yra šiltos geltonos spalvos, kuria išdažytos sienos, efektas.
Iš ketvirto karto
Šv.Jurgio bažnyčia stovi Šalčininkėlių gyvenvietėje, aštuonis kilometrus nutolusi į šiaurę nuo Šalčininkų, prie kelio Vilnius-Lyda. Pamaldos joje laikomos tik lenkų kalba.
Kunigas Z.Bochniakas sako, kad pirmoji šventovė Šalčininkėliuose buvo jau XVI amžiuje, tik nežinoma tiksli jos vieta. Tą bažnyčią, kaip manoma, iki 1553 m. pastatė Jonas Hlebavičius. 1568 metais ją pasisavinę evangelikai reformatai.
1622 m. bažnyčią pastatė Teodoras Lackis, o po keturiasdešimties metų ir vėl atsirado nauja bažnyčia. Tačiau XIX amžiaus pradžioje ji atrodė jau apgailėtinai – apleista, paramstyta, supuvusiomis sienomis ir žiojėjančiomis langų kiaurymėmis.
Šalčininkėliai ilgą laiką buvo Glebavičių ir Chodkevičių nuosavybė, o vėliau, 1824-1913 m. juos valdė Mianovskių šeima. Iki mūsų dienų tebestovinčią medinę šventovę, pastatytą 1834 metais, fundavo būtent šios giminės atstovas Mikalojus Mianovskis. Deja, tuometinė caro valdžia 1866–1878 m. neleido skirti kunigo. Parapija čia įsteigta tik 1910 m.
Mokslo šviesulys
Pirmiausia M.Mianovskis buvo neeilinė, puikaus išsilavinimo asmenybė. Iš profesijos – gydytojas akušeris, fiziologas, filosofijos ir medicinos mokslų daktaras. Jis gimė 1783 m. Lucke, 1805-aisiais baigė Vilniaus universitetą.
Vėliau M.Mianovskis dėstė šioje mokymo įstaigoje, vadovavo Vilniaus medicinos–chirurgijos akademijos Akušerijos katedrai ir klinikai. 1819–1825 m. dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanu, buvo Vilniaus medicinos–chirurgijos akademijos rektorius.
Mokslininkas mirė Šalčininkuose 1843 m. dar nesenas, tačiau spėjęs daug nuveikti. Jis pagerino akušerijos dėstymą, pirmasis Lietuvoje nurodė, kad nėščiajai privalu laikytis tam tikro režimo ir higienos. Buvo aktyvus Vilniaus medicinos draugijos narys. Parašė akušerijos vadovėlį „Gimdymo meno mokslas moterims“.
Išliko tik bažnyčia
Klebonas Z.Bochniakas veda į šalia bažnyčios esančias kapinaites, prie Mianovskių šeimos kapų. Čia palaidotas pats profesorius su žmona Antonina, du jų sūnūs, mokslininko brolis generolas. Kas parašyta ant gydytojo antkapinio akmens, perskaityti jau nebeįmanoma.
Šalčininkėlių žmonės prižiūri šiuos garsius kapus, tačiau jų pastangas griauna laikas.
Neišliko Mianovskų valdyto medinio Šalčininkėlių dvaro – jis visiškai supleškėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Taigi buvusius šios vietovės šeimininkus mena tik jų kapai. Ir, žinoma, Šv.Jurgio bažnyčia.
Ją projektavo Karolis Padčašinskis. Medinukė turi klasicizmo bruožų. Ji yra stačiakampio plano, bebokštė, su šešių olonų portiku. Šventoriaus tvora aukšta, akmenų mūro. Bažnyčioje yra rūsiai, tačiau jie – tušti. Tuo buvo įsitikinta šventovės tvarkybos darbų, vykusių 1980-1990 m., metu.
Pasaulio rekordas Šalčininkėliuose
Šešių balsų bažnyčios vargonai yra XX a. kūrinys. Vertingi šios šventovės ritualiniai daiktai – monstrancijos, žvakidės, kielikai – saugomi Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje.
Šalia medinukės stovinti varpinė anksčiau buvo žemesnė. Kunigo pasakojimu, parapijos šimtmečio proga ji buvo pakelta aukščiau: „Dabar geriau dera prie bažnyčios, o ir varpai toliau girdėti.“
Varpai kabo du, abu – iš XIX a. Manoma, kad vienas iš jų nulietas vietoje. Mat tada būta keliaujančių varpų gamintojų, kurie atvykdavo dirbti į reikiamą vietovę. Z.Bochniakas sako, kad Šalčininkėliuose lietas varpas skamba be priekaištų, tik jo išvaizda – gruboka.
„Kad ir kokia jauki mūsų bažnyčia, kad ir kokie seni kapai, o varpų garsas toli sklinda, vis dėlto niekas taip neišgarsino Šalčininkėlių kaip lenkų aviatorius Tadeušas Gura. Jis 1938 m. pakilęs sklandytuvu Bezmiechove įveikė beveik šešis šimtus kilometrų ir nusileido mūsų kaime. Tai buvo pasaulio rekordas, patekęs į aviacijos istoriją.
Labai gaila, kad šiais laikais daugiau išskrendančių iš čia nei atskrendančių. Vaikus Šalčininkėliuose matome tik tol, kol jie baigia mokyklą...“ – apgailestauja klebonas Z.Bochniakas.
