Kadaise Europoje už mirtį buvo baudžiama mirtimi, o kankinama - net už tokius nusižengimus, dėl kokių šiais laikais net nekeliama baudžiamoji byla. Tie laikai vadinosi Viduramžiai.
Manantys, kad šiuolaikinis pasaulis yra žiaurus, net neįsivaizduoja, koks jis buvo anuomet. Karai, įvairūs žygiai, sąmokslai, tad reikėjo įvairių priemonių nusikaltėliams kankinti ar iš karo belaisvių išgauti informaciją. Viduramžių budeliai ir kankintojai buvo išradingi – šiame straipsnyje aprašyta 20 jų naudotų įrankių, kurie tokie nehumaniški, kad sunku patikėti, jog jie iš tikrųjų galėjo būti.
1. Judo lopšys
Šis įrankis dar vadinamas Judo kėde. Išrastas XVI a. Ispanijoje. Šio kankinimo metu nusikaltėlis būdavo per liemenį sujuosiamas metaliniu diržu ir pasodinamas ant aštrios piramidės, kurios viršūnė įstatoma į išangę. Prie metalinio diržo buvo pritvirtintos virvės, kurios po truputį leisdavo kankinamąjį žemyn. Kartais prie kojų būdavo pririšama įvairių svarmenų, kad procedūra sukeltų daugiau skausmo.
2. Karstas
Viduramžiais populiarus kankinimo metodas buvo karstas – panašios į žmogaus formos narvas. Nusikaltėlis nurengiamas nuogai ir uždaromas šiame narve.
Jis pakabinamas ant medžio šakos ar miesto sienos. Nutukusios aukos būdavo įspraudžiamos į joms per mažą narvą, o tai sukeldavo dar daugiau kančių. Kabėjimo trukmė priklausė nuo nusikaltimo sunkumo. Smulkieji nusikaltėliai kabėdavo kelias dienas, o eretikai ir žmogžudžiai karste paliekami tol, kol mirdavo iš alkio ar troškulio. Po jų mirties paukščiai ir vabzdžiai surydavo mėsą – likdavo tik skeletas.
Tai buvo senovės graikų išrastas kankinimo įrankis. Iš vario pagaminto natūralaus dydžio tuščiavidurio jaučio šone buvo durelės, pro kurias nuteistasis įgrūdamas į vidų.
Po juo budelis uždegdavo ugnį ir kaitindavo metalą tol, kol nusikaltėlis visiškai iškepdavo. Variniame jautyje buvo vamzdžių sistema, dėl kurios pasmerktojo šauksmai skambėjo kaip gyvulio baubimas. Romėnai šiuo prietaisu žudė žydus ir krikščionis.
4. Piktžodžiautojos apynasris
Liežuvautojų, apkaltintų raganyste, ir įžūlių moterų laukė kankinimas ir viešas pažeminimas – metalinis antsnukis. Jo dalis – ir metalinė, dažnai spygliuotoji plokštelė, kuri buvo tvirtinama prie baudžiamos moters liežuvio viršaus. Nuteistoji negalėdavo nei kalbėti, nei valgyti – nuo menkiausio liežuvio judesio jį draskydavo plokštelės spygliai.
Kankinimo suolas laikomas vienu žiauriausių viduramžių kankinimo būdų. Tai buvo didelis kvadratinis rėmas su volu viename arba abiejuose galuose. Prie viršutinio volo būdavo pritvirtinami kankinamojo riešai, prie apatinio – kulkšnys. Kankintojas į priešingas puses sukdavo jų šonuose esančias rankenas. Žmogaus kūnas tempdavosi, o po kiek laiko jo sąnariai jau būdavo išnarinti. Tardytojams paprastai pakakdavo priversti kalinius žiūrėti, kaip šiuo būdu kankinami žmonės, ir jie neištvėrę žiauraus vaizdo prisipažindavo dėl nusikaltimų.
6. Kankinimo kėdė
Yra daug skirtingų kankinimo kėdžių, bet jas visas sieja bendras bruožas – smaigai ant atlošo, sėdimosios vietos ir ranktūrių, kurių vienoje kėdėje galėjo būti nuo 500 iki 1500. Šis kankinimo būdas Europoje buvo naudojamas iki XVIII a. pirmosios pusės. Pasodintas pasmerktasis negalėjo judėti – jis būdavo pririštas prie kėdės. Žmogus galėjo kankintis visą dieną, nes smaigai nepažeisdavo jokių svarbių organų, o patys kankinamieji šiek tiek užspausdavo savo padarytas žaizdas, todėl greitai nenukraujuodavo.
7. Kančios kriaušė
Ji kai kur dar vadinama Popiežiaus kriauše. Naudota melagiams, eretikams ir homoseksualams kankinti. Šį įrankį sudaro keturi metaliniai lapeliai, kurie suglausti sudaro kriaušės formą. Kriaušė išsiskleidžia, kai kankintojas pasuka viršuj esantį varžtą. Ji galėjo būti įstatoma į burną arba išangę – nelygu įvykdytas nusikaltimas.
8. Krūtų plėšytuvas
Jis paprastai naudotas kaip kankinimo priemonė moterims, apkaltintoms paleistuvavimu, erezija ar raganavimu. Kankintojas prietaiso gale esančiomis žnyplėmis suimdavo nuogas krūtis ir jas traukdavo į save. Krūtys plyšdavo, o moterims likdavo randus visam gyvenimui arba jos mirdavo dėl prarasto kraujo ar infekcijos.
9. Galvos traiškytuvas
Ispanų inkvizicija labai mėgo naudoti šį prietaisą per tardymus. Žmogus turėjo laikyti smakrą ant apatinės plokštės, o ant jo galvos būdavo uždedamas metalinis gaubtas. Jis leidosi žemyn ir po truputį traiškė pasmerktojo galvą, kai kanktintojas suko prie konstrukcijos pritvirtintą sraigtą.
Dantys būdavo suskaldomi pirmiausia, tada ateidavo eilė akims ir smegenims. Kankinamas galėjo trukti labai ilgai. Net jei budelis kankinimą nutraukdavo, žmogaus galva būdavo nepagydomai sužalota.
10. Pjūklai
Kiekvienos viduramžių šeimos namuose randami pjūklai dažnai naudoti kaip kankinimo įrankiai. Žiaurus, bet efektyvus tardymo metodas: pakabinti žmogų žemyn galva ir jį po truputį nuo tarpkojo pjauti pjūklu iki nelaimingasis prisipažins padaręs nusikaltimą: raganavęs, žudęs, kalbėjęs erezijas ar apvogęs kaimyną. Dauguma kankintų žmonių būdavo nužudomi.
11. Geležinė mergelė
Geležinė mergelė buvo vertikaliai stovintis sarkofagas su spygliais viduje, kurie įtaisyti ne bet kur – taip, kad susmigtų į svarbius žmogaus organus. Vis dėlto jie buvo nepakankamai ilgi, kad iš karto nužudytų kankinamąjį. Kai kuriuose geležinės mergelės variantuose buvo įtaisyti ir du spygliai akių aukštyje.
12. Ispaniškasis kutentojas
Palyginti su prieš tai minėtais kankinimo prietaisais, šio pavadinimas neatrodo grėsmingas. Vis dėlto ispaniškasis kutentojas nuteistiesiems sukeldavo daug skausmo: su grėblio formos įrankiu nuogiems žmonėms buvo draskomi nugara, krūtinė ir kaklas. Jis buvo gana aštrus ir lengvai perplėšdavo odą.
13. Garotės kankinimas
Jis sulaukė populiarumo daugelyje šalių, bet ispanai ištobulino šį kankinimo įrankį – būtent todėl jo pavadinimas ispaniškas. Ant pasmerktojo kaklo buvo uždedamas metalinis antkaklis. Budelis sukdavo rankeną, antkaklis vis labiau suspausdavo žmogaus kaklą ir galiausiai auka uždusdavo. Paskutiniai, šiuo įrenginiu myriop pasmerkti vyrai, buvo už policininkų nužudymą nuteisti Salvadoras Puigas Antichas ir Heinzas Chesas. Egzekucija jiems įvykdyta 1974-ųjų kovą.
14. Plakimas botagu
Nors plakimas botagu buvo labai dažnas reiškinys Romos imperijoje, jis tebenaudotas ir viduramžiais. Nemažai žmonių mirė nuo jo ar jo sukeltos infekcijos, pažeisto organo. Paprastai būdavo plakama nugara, bet už sunkesnius nusikaltimus nusižengėlis galėjo sulaukti itin skausmingo ir pavojingo krūtinės plakimo.
15. Gėdos stulpas
Gėdos stulpas dažniausiai stovėdavo turguje ar miesto centre. Tai turėjo būti tik viešojo pažeminimo priemonė, bet įpykusi minia kartais nužudydavo nusižengėlį. Už nesunkius nusikaltimus jį apmėtydavo supuvusiomis daržovėmis, o už rimtus – galinčiais sužeisti daiktais, pavyzdžiui, akmenimis. Miestiečiai kartais prie gėdos stulpo prirakintam nusikaltėliui nukirpdavo plaukus ar net tyčia sužalodavo kūną.
16. Ratas
Jis buvo naudojamas tik visų nekenčiamiems nusikaltėliams. Auka būdavo pririšama prie rato stipinų, o jis po truputį sukamas. Budelis su kuoka ar metaliniu plaktuku daužydavo ant rato besisukantį žmogų iki jam sulaužydavo kaulus. Pasmerktasis jau sulaužytais kaulais būdavo paliekamas ten mirti.
17. Žnyplės pirštams suspausti
Žnyplės pirštams suspausti buvo vienas labiausiai tardyti naudojamų kankinimo įrankių viduramžiais. Tai buvo gana paprasti spaustuvai – dvi plokštės, tarp kurių buvo kišami žmogaus pirštai, ir varžtas, kurį kankintojas po truputį verždavo. Varžto stumiama viršutinė plokštė leisdavosi žemyn ir traiškydavo įkištus pirštus. Šis kankinimas buvo labai skausmingas ir trukdavo ilgai.
18. Eretiko šakės
Tai buvo ant antkaklio pritvirtintos dvipusės šakės. Vienas galas įsmigdavo į žmogaus krūtinės viršutinę dalį, kitas – į smakrą. Jis negalėdavo nuleisti galvos žemyn dėl šakės, keliančios veriantį skausmą. Šį įrankį dažnai naudojo ispanų inkvizitoriai. Kankinamojo rankos paprastai būdavo surišamos, kad jis nebandytų išsilaisvinti. Taip kankinamas žmogus negalėjo nei kalbėti, nei judėti. Jos paprastai buvo uždedamos po erezija apkaltinto žmogaus prisipažinimo, kad negalėtų toliau kalbėti.
19. Kelių skaldytojas
Juo buvo galima skaldyti bet kurias galūnes ar sąnarius taip, kad jie daugiau nefunkcionuotų. Smaigai sutraiškydavo viską, kas tarp jų įdėta. Sukurta daug skirtingų šio įrenginio versijų. Vieni kankintojai jį įkaitindavo, kad aukai kiltų daugiau skausmo. Buvo ir tokių, kurie vietoj penkių didelių smaigų turėjo daugybę mažesnių.
20. Krokodilo žirklės
Krokodilo žirklės naudotos bausti tiems nusikaltėliams, kurie kėsinosi nužudyti karalių. Jos šiek tiek priminė žnyples – turėjo du metalinius strypus su daugybe smaigų. Kankintojas pakaitintomis krokodilo žirklėmis galėjo nutraukti nusikaltėlio pirštus ar penį. Jei žmogui pasisekdavo, procedūra tik pažeisdavo jo arterijas.
Parengė Dorotėja Noreikaitė
