Deja, būtent tokioms medinėms bažnyčioms kaip Gintališkės labiausiai gresia išnykimas. Kaimai sparčiai tuštėja, o žmonių apleidžiamos šventovės nyksta akyse, tarsi pajutusios savo nereikalingumą. Gintališkė ir jos medinukė – ne išimtis, todėl po bažnyčią vedžiojantis jos klebonas Gediminas Norvilas nelinksmas. Jį kankina nuolatinis galvos skausmas, iš kur gauti pinigų krypstančiai bažnyčiai remontuoti.
Kur trumpa, ten trūksta
Klebono pastangomis vis dėlto pavyko sutvarkyti kiaurą bažnyčios stogą, šventoriaus vartus, atstatyti dalį akmeninės tvoros. Beje, prakiurus bokštui, kunigas netgi kvietėsi aukštalipį, nes toje vietoje, kur bėgo vanduo, ėmė pūti grindys.
Lankantis Gintališkėje, akmeninę šventoriaus tvorą kaipsyk tvarkė iš šio kaimo kilęs akmentašys: „Kaip nepadėsi, juk gimta vieta, sava bažnyčia...“
Plungės rajono savivaldybės paveldosaugininkė Vitalina Šidlauskienė sako, kad kunigas Norvilas – ūkiškas žmogus, todėl nuolat siunčiamas tarnauti ten, kur bažnyčia šaukiasi remonto: „Jis triūsia kartu su darbininkais, todėl nei pasimuliuosi, nei anksčiau „nusiplausi“.
Pajuokavus, kad pagal Šv.Raštą žmogui skiriama tiek išbandymų, kiek jis gali jų panešti, klebonas G.Norvilas tik liūdnai šypteli: „Taigi tempi tempi, o kai suklumpi – niekas nemato“.
Grafai keičia grafus
Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia stovi prie Salantų–Platelių kelio esančiame Gintališkės kaime. Jis turi giliai siekiančias istorines šaknis. Žemaičių vyskupijos aprašyme pasakojama, kad Gintališkės dvaras kartu su kaimeliu priklausė grafui Ledochovskiui. Iš penkių šimtų Gintališkės valsčiaus namų XVI amžiuje buvusi sudaryta seniūnija, kurią karalius Žygimantas Augustas 1568 m. už didelius nuopelnus ir Livonijos karo metu patirtas išlaidas dovanojo Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui.
Vėliau Gintališkės valsčius atitekęs Šverinams, paskui kaip kraitis perėjo Platelių altarijos fundatoriui Karoliui Mykolui Druckiui-Sokolinskiui. Būtent jis 1713 m. ir pastatęs Gintališkėje pirmąją bažnyčią.
Vėliau Gintališkė atiteko Nagurskiams, o po jų – Pacams. LDK sargybinis Mykolas Pacas 1778 m. pastatė naują bažnyčią. 1779 m. klebono išlaikymui buvo dovanotas žemės sklypas ir paskirta iš dvaro kasmet po tris statines rugių, kviečių ir avižų.
Iš pradžių Gintališkė priklausė Alsėdžių dekanatui ir veikė kaip Platelių parapijos filija. 1781-aisiais Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis jai suteikė parapijos teises. Po Pacų valdymo Gintališkė vedybų keliu perėjo grafų Gorskių nuosavybėn.
Kam skamba varpai
XIX a. pradžioje prie bažnyčios veikė parapinė mokykla. 1845 m. parapijiečiai suremontavo bažnyčią, o kitąmet ją ištapė ir paauksavo altorius. 1896 m. buvo pakeista dalis sienojų, pastatas paplatintas ir pailgintas. Po šių perstatymų pastatas įgavo neoklasicizmo ir romantizmo bruožų.
1850 m. pastatyta varpinė. Ji medinė, masyvi su trapecine apačia, tokio paties pločio kaip ir bažnyčios pastatas. Yra išlikęs vyskupo Motiejaus Valančiaus pasiaiškinimas gubernatoriui, kodėl 1869-ųjų liepos 7-ąją, kai iš Gintališkės kaimo buvo vežami rekrutai, skambėjo bažnyčios varpai. Vyskupas savo laiške nurodo, kad tą dieną Gintališkės bažnyčioje vyko pamaldos už mirusįjį, tad jam varpai ir skambėjo. Iš tiesų varpų skambėjimu iš kaimo buvo palydimi rekrutai...
Gintališkės bažnyčia primena ir 1848-ųjų kazokų siautėjimą. Caro valdžia baiminosi, kad valstiečiai nepradėtų maištauti, todėl pabandė juos iškelti į miestą. Šie pasipriešino ir buvo „paauklėti“kazokų.
Antrojo pasaulinio karo metais Gintališkėje dirbo drąsus kunigas Ignacas Spudas. Jis iki pat karo pabaigos slapstė žydę Sarą Grosmanaitę.
Dosnūs tikintieji ir įžūlūs vagys
Gintališkės medinukė yra stačiakampio plano, vienanavė, su trisiene apside. Prie presbiterijos šono glaudžiasi viena zakristija. Pagrindinis fasadas plokščias, neoklasicistinių proporcijų. Virš stačiakampių durų išdėstyti neogotikiniai smailiaarkiai langai ir dvi nišos su medinėmis šventųjų skulptūromis. Dvišlaičio stogo galuose yra maži aptakios formos bokšteliai.
Bažnyčios erdvė vientisa, su plokščiomis lentų lubomis. Interjere išsiskiria vargonų choras, apjuostas plačiu neoklasicistiniu karnizu ir baliustrados tvorele, paremtas stulpeliais su stilizuotos liaudiškos formos spyriais. Po juo įrengtos ložės.
Bažnyčios presbiterijoje yra trys 1845 m. pastatyti altoriai. Gintališkės bažnyčia nuo pat pastatymo turėjo tris altorius: Didįjį, Šv. Dievo motinos ir Šv. apaštalo Mato. XIX amžiaus viduryje bažnyčią rekonstruojant, altoriai buvo pakeisti, bet aukščių hierarchija išsaugota, tik centrinis altorius pastatytas dar didesnis. Šį altorių puošia apie 1845 m. profesionalaus dailininko tapytas šv. Juozapo paveikslas – Simono Čechavičiaus kūrinio sekinys. Archyvuose išlikęs įrašas, kad visi trys altoriai – nauji, ir kad jie įrengti parapijiečių rūpesčiu bei lėšomis.
2001-ųjų rugpjūtį į Gintališkės bažnyčią įsibrovė vagys. Į šventovę jie pateko išėmę vieno lango stiklą, o iki jo užlipo pastoliais. Vagys išplėšė kuklią aukų dėžutę ir pagrobė įvairių religinių reikmenų bei kelias XVIII amžiaus medines statulas. Dingusios vertybės iki šiol nesurastos...
