Jis buvo vienas iš šimtų juodaodžių, palikusių JAV ir iškeliavusių į Rusiją per du dešimtmečius nuo 1917-ųjų bolševikų perversmo. Vieni jų buvo komunistai, keliaujantys, kaip jie manė, į geresnį gyvenimą, kiti – smalsūs nuotykių ieškotojai.
„Mano tėvas apie šią šalį nežinojo nieko. Jis net nežinojo, ko tikėtis. Visų, kurie atkeliaudavo į Sovietų Sąjungą iš JAV, mano tėvas prašydavo atvežti jam muzikos įrašų. Jis labai mėgo Ellą Fitzgerald, Duke'ą Ellingtoną, Paulą Robesoną, klasikinę muziką, operą ir baletą“, pasakojo E.Tynes-Mensah, kuriai šiuo metu yra 63 metai.
Pasak Allison Blakely, istorijos profesorės Bostono universitete, daugelis amerikiečių į Rusiją išvyko ieškoti geresnio gyvenimo. Jie norėjo pabėgti nuo socialinės nelygybės ir kitų kasdienių to meto Amerikos problemų.
Manoma, kad šiandien Rusijoje vis dar gyvena apie penkiasdešimt ankstyvųjų juodaodžių JAV imigrantų palikuonių. Tyrėjai tvirtina, kad iš viso Sovietų Sąjungoje jų galėtų būti tarp vieno ir dviejų šimtų. Pasak Jelenos Demikovsky, režisierės, kilusios iš Rusijos ir Niujorke kuriančios filmą apie Sovietų Sąjungos imigrantus, pirmieji juodaodžiai JAV imigrantai padėjo pagrindą jungtinei Rusijos ir Amerikos juodaodžių istorijai.
Režisierius pasakojo, kad darbininkai ir profesionalai, atvykę iš užsienio, buvo graibstomi kompanijų vadovų. Į darbo pasiūlymą trečiame XX a. dešimtmetyje atsiliepė apie 18 tūkst. amerikiečių. Tarp jų buvo ir keli šimtai juodaodžių, kurie keliavo į Sovietų Sąjungą, o dešimtys jų atgal negrįžo net kelerius metus.
Tarp imigrantų buvo labai išsilavinusių žmonių, baigusių istoriškai juodaodžiams skirtus Tuskegee universitetą Alabamos valstijoje bei Virdžinijos Hamptono žemės ūkio ir industrijų mokyklą, vėliau pavadintą Hamptono institutu. Jie buvo baigę inžinerijos, edukologijos, žurnalistikos, teisės specialybes. Ankstyvųjų imigrantų būryje buvo ir aktorius, aktyvistas Paulas Robesonas bei poetas Langstonas Hughesas, kuriuos įtraukė komunistinis režimas.
Sovietai juodaodžius atvykėlius iš Amerikos labai gerbė, mokėjo jiems dosnius atlyginimus, siuntė nemokamų atostogų ir apgyvendino prabangiuose apartamentuose.
„Sovietų Sąjungoje su mano tėvu buvo elgiamasi geriau nei Amerikoje. Čia jis buvo laimingas“, – pasakojo E.Tynes-Mensah, buvusi chemijos dėstytoja universitete, gimusi Krasnodaro mieste. Dabar ji Rusijoje praleidžia tik vasaras, o daugiausia laiko gyvena JAV.
E.Tynes-Mensah prisiminė, kaip jos tėvas, baigęs Wilberforce universitetą Ohajo valstijoje, kur taip pat buvo futbolo komandos žvaigždė, galėjo susirasti tik indų plovėjo darbą restorane. Tuomet jis nusprendė keliauti į Rusiją, kur viskas sekėsi geriau, nors jis niekada neprisijungė prie komunistų partijos.
E.Tynes-Mensah tėvas buvo vienas iš vienuolikos žemės ūkio ekspertų, kuriems vadovavo agronomas ir komunistas iš Misisipės valstijos, Oliveris Goldenas. 1931-aisiais jis Atlanto vandenyną perplaukė vokiečių laivu. 52-ejų metų O.Goldeno anūkė Jelena Changa gyvena Maskvoje ir veda pokalbių laidą. Ji taip pat prisiminė, kaip komunistai ir garbingus postus užimantys juodaodžiai iš JAV atvykę į Rusiją iš karto rasdavo savo vietą elito gretose.
Profesorė A.Blakely pasakojo, kad juodaodžiai imigrantai likdavo labai patenkinti savo gyvenimu Rusijoje, o sovietų visuomenei jie palikdavo savo nuopelnus. Žemės ūkio specialistai įvairioms medžiagoms sugalvodavo naujų panaudojimo būdų (pavyzdžiui, virvės iš kanapių pluošto). Jie taip pat atrado augalų rūšis, kurių auginimas buvo pigesnis nei senesnių atmainų. Imigrantų pasiekimai padėjo iškelti sovietų ekonomiką.
E.Tynes-Mensah tėvas keliavo po Sovietų Sąjungą mokydamas žmones, kaip auginti vandens paukščius. Greitai jis tapo pripažintu naminių paukščių ekspertu. O.Goldenas prisidėjo vystant medvilnės pramonę Uzbekistane. Juodaodžiai imigrantai Rusijos visuomenę supažindino su bliuzu ir džiazu.
„Jų įtaka neatitiko imigrantų skaičiaus. Jie šalyje atsidūrė todėl, jog sovietinė valdžia naudojosi jais, kad skleistų demokratijos įvaizdį. Jie nuolat atsidurdavo viešumoje“, – pasakojo E.Blakely.
Tačiau bėgant metams dėmesys imigrantams blėso. Josifo Stalino valdžios metais į užsieniečius buvo nukreiptas priekabus, nepatiklus žvilgsnis, o tie, kurie nebuvo pripažinti Sovietų Sąjungos gyventojais, turėjo palikti šalį.
Režisierė J.Changa pasakojo, kad sovietinis saugumas jos senelio nesugavo tik per atsitiktinumą. Tą dieną, kai pareigūnai atėjo į jo namus, jis buvo išėjęs. O kuomet jis savanoriškai atsidavė į pareigūnų rankas, vyrui buvo pasakyta, kad numatytų sulaikyti žmonių kvota jo regione jau buvo išnaudota.
Imigrantų buvo vengiama ir per Šaltąjį karą. Tačiau taip buvo todėl, kad jie buvo imigrantai, o ne dėl jų odos spalvos. Vis dėlto šeštame XX a. dešimtmetyje į Sovietų Sąjungą tūkstančiai studentų atvyko studijuoti iš Afrikos, ir žmonių požiūris į juodaodžius pasikeitė.
E.Tynes-Mensah, kurios mama turėjo rusiškų ir ukrainietiškų šaknų, pasakojo, kad buvo atkreipiamas dėmesys į jos odos spalvą. Ji žinojo, kad yra kitokia.
„Bijojau rodytis viešumoje. Žmonės į mane spoksodavo. Tačiau tai buvo tik smalsumas, o ne pyktis ar agresija, kuri egzistuoja dabar“, – pasakojo moteris.
Šiandien Rusijoje juodaodžiai sulaukia daug mažiau tolerancijos nei anksčiau. E.Tynes-Mensah vadovauja nevyriausybinei organizacijai, remiančiai mišrios rasės vaikus. Daugelio jų tėvai į Rusiją atvyko iš Afrikos.
„Juodaodžiai rusai nori jaustis kaip rusai, tačiau visuomenė jų tokiais nepripažįsta. Kartais žmonės jiems sako grįžti atgal į Afriką“, – tikino E.Tynes-Mensah.
Tačiau J.Changa teigė, kad Šaltojo karo metu visus sunkumus ji patyrė dėl savo amerikietiškos kilmės, o ne dėl odos spalvos.
„Jaučiuosi gerai būdama juodaodė Rusijoje“, – teigė moteris, kuri dabar yra ištekėjusi už ruso ir augina 12 metų dukrą.
Tačiau paskutiniame XX a. dešimtmetyje ji pajuto norą rasti savo šaknis. Moteris keliavo į Afriką ir į JAV, susitiko su giminaičiais Niujorke ir Misisipėje, o po to parašė knygą apie savo šeimos istoriją.
„Kai esu JAV, jaučiuosi kaip afroamerikietė, nes einu į juodaodžių bažnyčias, labai mėgstu klausytis juodaodžių muzikos ir daryti kitus dalykus, kurie jungia žmones su tokia odos spalva, kaip mano. Tačiau kai esu Rusijoje, jaučiuosi kaip rusė“, – savo mintimis dalijosi J.Changa.
Parengė Emilija Riaukaitė
