* * *
Kažkada, bene pirmą kartą skaitydamas Aleksandro Merkelio parašytą plačią Antano Smetonos biografiją, įsidėmėjau vieną jo pateiktą citatą: „nepriklausomybė, kuri anot anglų istoriko Eduardo Gibbono, esanti pirmoji žemiška palaima (the first of earthly blessing), yra aukščiausioji laisvės pakopa, plačiausias jos išsiskleidimas“, suteikiąs geriausias sąlygas tautos kerynui klestėti ir žmonių gerovei siekti. Lietuvių tautos laisvinime dalyvavo trijų kartų žmonės, tarp kurių buvo 20–30 metų skirtumas. Tų trijų kartų žmonių tautos laisvinimo veikla maždaug atitinka tris jos raidos tarpsnius, kurių pirmajame (inspiraciniame) laisvės siekimas tautai buvo įteigiamas, antrajame (inkubaciniame) – brandinamas, o trečiajame (inkarnaciniame) – kūnijamas. Pagal šį skirstymą Aleksandrą Stulginskį reikėtų priskirti valstybės brandinimo pabaigai ir jos įkūnijimo tarpsniui.
Atkuriant valstybę, siekiant, kad ji būtų pripažinta tarptautinės bendrijos, reikėjo ne tik iškilių lyderių, iniciatorių, bet ir visos tautos balso ir įgaliojimų, o tas balsas galėjo būti išgirstas tik surengus Steigiamojo Seimo rinkimus, nustačius valstybės sanklodą, priėmus konstituciją. Nerami tarptautinė padėtis trukdė tokius reikalingus darbus. 1919 m. spalį Stulginskis dalyvavo Steigiamojo Seimo komisijos, kuri rengė rinkimų įstatymą, darbe. Komisijai vadovavo Petras Leonas. Konservatyvi Valstybės Tarybos dauguma iš įstatymo projekto išbraukė straipsnį, draudžiantį rinkimų agitaciją bažnyčiose, ir sau sudarė galimybę rinkimuose panaudoti kunigus.
Įstatymo rengimo darbui Petras Leonas vadovavo neatsitiktinai. Dar 1917 m. gruodį Vyriausioji lietuvių taryba Rusijoje pirmame savo posėdyje Voroneže nutarė rengti konstitucijos ir kitų teisės dokumentų projektus, būsiančius naudingus atkuriant Lietuvos valstybę. 1919 m. gegužę Ministrų kabinetas su prezidentu Smetona sudarė komisiją Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymui parengti. Į ją įėjo įvairių politinių pakraipų ir tautinių grupių žmonės.
Stulginskis ruošėsi būsimiems rinkimams, rūpinosi krikščionių demokratų lėšomis – birželio 8 d. laiške partijos draugui jis rašė: „Kas link pinigų tai dalykas yra toksai, kad mes dabar dar galime ir be pagalbos iš šalies apseiti, bet mes norime tikri būti, kad reikalui atsiėjus, prasidėjus kokiems nors rinkimams, kad mes jau turėtume pinigų tam tikrą sumą ir ją sulig nuožiūros galėtume suvartoti, tam tikrus žmones pasisamdyti ir t. t. Taigi jei surastum ką pinigų galėtum gal į banką įdėti. Girdėjau atvažiavo [kun. Vincas] Bartuška, jis žadėjo pervesti Kr.dem. 10 000 dolerių iš Šveicarijos, aš būčiau tos nuomonės, kad jis tuos pinigus pervestų ir paliktų Šveicarijos banke. Kad mes kiekvieną valandą galėtume iš karto tų pinigų pasiskolinti ir pradėti reikalingą akciją.“
Petro Leono vadovaujama komisija rugpjūčio gale baigė darbą ir įteikė įstatymo projektą Ministrų kabinetui. Čia teko stabtelėti, nes Sleževičiaus kabinetui svarstant projektą kilo vyriausybės krizė. Spalio 7 d. Ernesto Galvanausko sudarytas Ministrų kabinetas įstatymo projektą apsvarstė skubotai, beveik nieko netaisydamas, o spalio 30 d. LVT po trečio svarstymo su mažomis pataisomis jį priėmė. Nors dar nebuvo paskelbta Steigiamojo Seimo rinkimų data, bet kiekvienam buvo aišku, kad ji ne už kalnų. LVT dirbo su pertraukomis, tad jos narys Stulginskis galėjo daugiau laiko skirti partiniams reikalams, partijos taktikai rinkimuose. Jo vadovaujama Lietuvos ūkininkų sąjunga, susiblokavusi su LKDP , rengėsi rinkimams į Steigiamąjį Seimą.
Pagal 1919 m. spalio 30 d. priimtą Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, skelbiantį visuotinius, tiesioginius, lygius ir slaptus rinkimus, rinkti galėjo visi Lietuvos piliečiai, sulaukę 21 metų, o būti renkami – turintys 24 metus. Gruodžio 12 d. vyriausybė sudarė penkių asmenų Vyriausiąją rinkimų komisiją. Jos pirmininku paskirtas Petras Leonas. 1920 m. sausio 12 d. paskelbta, kad Steigiamojo Seimo rinkimai vyks balandžio 14 ir 15 dienomis. Tuo laiku Lietuvoje būta įvairių ekonominių, socialinių, tautinių problemų, kurių dalis išsiliejo 1920 m. vasario maište Kauno įguloje. Nepasitenkinimo nuotaikas pavyko užgniaužti, tačiau teko atsižvelgti ir į kareivių keliamus pagrįstus reikalavimus. 1920 m. kovo 25 d. rinkimų teisė buvo suteikta ir kariškiams. Kandidatų sąrašus galėjo teikti kiekviena partija arba kuopa ne vėliau kaip 30 dienų prieš rinkimų pradžią. Kandidatų sąrašą turėjo savo ranka pasirašyti ne mažiau kaip 50 apygardos rinkėjų.
Tai buvo pirmieji demokratiniai rinkimai Lietuvoje. Juose aktyviai dalyvavo visos politinės partijos. Stulginskis buvo LŪS sąrašuose, sąjunga blokavosi su Lietuvos darbo federacija (LDF) ir LKDP. Blokas į savo agitaciją įtraukė katalikų jaunimo pavasarininkų ir ateitininkų organizacijas, studentus, kunigus. Katalikų bažnyčios vadovybė taip pat dalyvavo rinkimuose. Kairieji norėjo, kad Steigiamajame Seime nedominuotų konservatoriai, o tautininkai – kad nedominuotų socialistai liaudininkai, katalikai apskritai siekė, kad jame nebūtų netikinčiųjų. 1920 m. vasario 26 d. „Ganytojiškajame Lietuvos vyskupų rašte tikintiesiems“ Seinų vyskupas Antanas Karosas ir Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius rašė rinkėjams, jog svarbu, kad į Steigiamąjį Seimą būtų išrinkti ir pasiųsti tikri Kristaus mokslo pasekėjai, kad rinkėjai nusikalstų Dievui, „jei per jūsų kaltę, apsileidimą ar nedalyvavimą taptų išrinkti [...] Kristaus mokslo ir Bažnyčios priešai“, kurie įstatymais ardytų tikėjimo ir krikščioniškosios doros pamatus.
Krikščionys demokratai agitavo per savo spaudą („Darbininką“, „Ūkininką“, „Laisvę“), periodinius ir vienkartinius leidinius. Ragino žmones kuo daugiau burtis į politines partijas, kurios viską sprendžia, o „pavienis žmogus nieko padaryti negali. Nesusibūrę į partijas žmonės pasilieka kaip ir valstybės gyvenimo užpakaly.“ Telktis ragino ir Stulginskio redaguojamas „Ūkininkas“.
Krikščionys demokratai, kaip ir kitos partijos, kėlė savo nuopelnus tautai ir Lietuvos valstybės atkūrimui. Jie programiniais teiginiais kreipėsi į visus socialinius sluoksnius: žadėjo išdalyti dvarininkų žemes ir atiduoti jas bežemiams ir mažažemiams, rūpintis darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimu, priimti darbininkų socialinio aprūpinimo įstatymus, telkti juos į profesines sąjungas. LKDP vadino save „krikščionių darbininkų ir smulkiųjų ūkininkų partija“, numatė įvesti proporcinius turto mokesčius, taikiai spręsti darbininkų ir darbdavių santykius. Katalikų kairė negailėjo kritikos dvarininkams ir miesto buržuazijai, kritikuotas ir kapitalizmas.
LŪS vadovas Stulginskis, kaip uolus katalikas, gerai Lietuvos ūkininkams žinomas žmogus, jungtinio LKDP bloko atstovas, agitacijoje orientavosi į tikinčiuosius, pabrėžė tikybos bei nuosavybės klausimus ir, suprantama, kritikavo varžovus, ypač Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją (LSLDP), kuri reikalavo atskirti Bažnyčią nuo valstybės ir įvesti civilinę metrikaciją. Redakciniame straipsnyje „Ūkininke“ Stulginskis, ragindamas balsuoti rinkimuose už katalikų pajėgas, sudėtingų partijų programų smulkiai negliaudė, o ne itin išsilavinusiems ūkininkams aiškino paprastai: balsuoti už nepartinius neprotinga, nes neaišku, kur jie, kai bus išrinkti, pasuks. Socialistų partijos (socialdemokratai, liaudininkai, Santara) nuo kitų skiriasi požiūriu į nuosavybę ir tikybą. Nė viena iš socialistų partijų nepripažįsta nuosavybės, jos linksta į turtų, žemės, fabrikų ir dirbtuvių suvalstybinimą, kad tie turtai priklausytų valstybei, o ne žmonėms – panašiai kaip daro bolševikai Rusijoje. Valstybė tada žmones samdytų jai dirbti, o valdininkai juos prižiūrėtų. Tikybos srityje jie reikalauja Bažnyčią atskirti nuo valstybės, išmesti iš mokyklų tikybos mokymą.
Tautos pažangos partija, – tikino A. Stulginskis, – gina dvarininkų ir stambių ūkininkų interesus. Tuo tarpu krikščionys demokratai – tai darbininkų ir smulkių ūkininkų partija, kuri neskriaus kitų tikybų, bet neleis varžyti katalikų tikėjimo, skubiai vykdys žemės reformą, duos žemės jos neturintiems ir mažažemiams, pagal turtą padalys mokesčius ir visus konfliktus stengsis išspręsti ramiai.
„Todėl kas nėra priešingas tikėjimui, kas nori, kad ūkininkų ir darbininkų reikalai būtų Seime tinkamai ginami – balsuoja už Ūkininkų sąjungos ir krikščionių demokratų sąrašus“, – baigė savo straipsnį Stulginskis. Paprasta ir aišku, už ką turi balsuoti lietuvis ūkininkas. 1920 m. pradžioje žmonės buvo dar gana pasyvūs, bet rinkimams artėjant imta vis labiau domėtis partijomis, viešose vietose pradėti rengti mitingai. Partiniai kalbėtojai kurstė žmonių susidomėjimą, negailėdami pamatuotų ar mažiau pamatuotų pažadų. Visų partijų ir tautinių mažumų atstovai važinėjo po Lietuvą ir šventadieniais, turgaus dienomis miestelių aikštėse kalbėjo pasilypėję ant stalo, vežimo ar statinės (bačkos), tad nuo to jiems prigijo bačkininkų vardas. Apskritai žmonės rinkimuose buvo aktyvūs – Stulginskis Steigiamajame Seime pareiškė, kad „dalyvavo daugiau kaip 90 nuošimčių piliečių“ . Teisėtai paduotas 682 291 balsas.
Krikščionių demokratų bloko organizacijos kai kur dalyvavo rinkimuose bendru sąrašu, kai kur buvo sudariusios atskirus sąrašus. Jos gavo 46 proc. balsų ir absoliučią daugumą vietų Steigiamajame Seime – 52. Iš 112 Steigiamojo Seimo atstovų 59 priklausė LKDP blokui (24 – LKDP, 20 – LŪS, 15 – LDF) . Septyniose apskrityse LKDP blokas gavo daugiau kaip 50 proc. balsų. Mažiausiai šalininkų būta Kaune (12 proc.), Panevėžyje (24,5 proc.) ir Ukmergėje (29,5 proc.) . Tuo tarpu Šiauliuose, kur daugiausia balsų iškovojo LDF, už LKDP bloką balsavo net 48 proc. rinkėjų.
Už LSLDP bloką balsavo 23 proc. rinkėjų, jie gavo 29 (26 proc.) vietas seime: 20 Lietuvos valstiečių sąjunga (LVS) ir 9 LSLDP. Tik keturiose apskrityse LSLDP blokas gavo daugiau balsų negu katalikai (Tauragės, Mažeikių, Telšių ir Zarasų). Nedaug šalininkų jie turėjo miestuose, taip pat Vilkaviškio, Biržų, Panevėžio, Šiaulių apskrityse.
Trečią vietą užėmė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP): gavo 13 proc. balsų ir turėjo 13 (11,6 proc.) atstovų. Savo sąrašus paskelbę tik keturiose apygardose iš šešių, socialdemokratai patraukė į savo pusę tam tikrą miestų gyventojų dalį, nemažai už juos balsavo Kėdainių, Biržų, Šiaulių apskrityse. Dauguma Kauno ir kitų miestų gyventojų, taip pat dalis kai kurių apskričių rinkėjų balsavo už tautinių mažumų sąrašus – mat miestai dar buvo nelietuviški, juose gyveno nemažai žydų, rusų, lenkų. Lietuvos tautinės mažumos pasiuntė į Steigiamąjį Seimą šešis žydus, tris lenkus, vieną vokietį.
Stulginskis buvo tarp labiausiai išsimokslinusių LKDP bloko atstovų Steigiamajame Seime. Greta jo čia dirbo žymūs visuomenininkai Vladas Jurgutis, Juozas Purickis, Jonas Steponavičius, Mykolas Krupavičius, Kazimieras Jokantas, Eliziejus Draugelis. LSLDP blokas didžiavosi Kaziu Griniumi, Mykolu Sleževičiumi, Jonu Staugaičiu, Vladu Lašu, Albinu Rimka, Juozu Buzeliu, Gabriele Petkevičaite, Felicija Bortkevičiene, socialdemokratai – Steponu Kairiu, Vincu Čepinskiu, Vladu Sirutavičiumi, Vladu Požela, Kazimieru Venclauskiu, Antanu Purėnu, Kipru Bieliniu, išsilavinę buvo žydų, lenkų atstovai. Socialiniu požiūriu Seimo dauguma buvo valstiečių vaikai, tačiau buvo ir bajorų kilmės – Bortkevičienė, Petkevičaitė, Sirutavičius, Sleževičius, Adolfas Grajevskis. Keista, bet jie daugiausia priklausė kairiosioms partijoms. Prie LKDP bloko pergalės daug prisidėjo moterys.
O tuo nelengvu Lietuvai metu Stulginskis pagaliau nusprendė sukurti šeimą. Nuotakos ieškodamas nė nepajuto kaip tapo tikru senberniu, bet ne dėl to, kad toks gyvenimas patiko, ar kad visos merginos nuo jo nusisukdavo. Tuo metu išsilavinusiam lietuvių jaunuoliui savo lygmens apsišvietusią lietuvaitę rasti nebuvo lengva, daugelis vedė lenkakalbes merginas iš bajoriškų giminių, ruses, arba net užsienietes. Stulginskio išrinktoji – mįslingų akių gražuolė Onutė Matulaitytė, 26 metų lietuvaitė iš Suvalkijos (gimė 1894 m. rugpjūčio 24 d.), baigusi gimnaziją aukštųjų mokslų nesiekė, mokytojavo lietuvių mokyklose. Ramaus būdo, lygaus charakterio, maloni, mokanti su visais gražiai bendrauti. O kadangi išsilavinusių lietuvaičių trūko, tai kad laimėtum tokią, reikėjo pereiti didelį „konkursą“ – iš tiesų 35 metų Stulginskis nelengvai įveikė kitus varžovus.
Buvęs geras Stulginskio draugas, kun. Mykolas Vaitkus prisimena: [K] artą į mano pašiūrę ateina būsimasis prezidentas ir užveda tokią pasaką: Žinai, kunige Mykolai, aš ryžausi vesti! – Aš kaip kvailys nustebau. Juk man Aleksandras vis dar atrodė lyg puskunigis, kaip jį seminarijoj ar Innsbrucke buvau pratęs matyt. O Stulginskis, lyg varžydamasis (kaip jis paprastai atrodydavo) , ištraukęs man rodo fotografiją: Šitai mano išsirinktoji. Kaip Tamstai patinka? – Aš pažiūrėjau, pažiūrėjau ir manau sau: na, iš kur tas mano Aleksandras, kuris nepasižymi fiziniu grožiu, ištraukė tokią aukso žuvį, tikrą lietuvaitę gražuolę, tokiu simpatingu, kukliu, kiek melancholišku veideliu?! O garsiai sakau Aleksandrui: Kurgi nepatiks! Net labai patinka! [...] Na, Aleksandrai, tik čiupk, nežiopsok! – O šis šypso patenkintas.
1920 m. K. Griniaus vyriausybėje esantys ministrai, pasak R. Skipičio, kad ir kurdami tautinę, lietuviškai kalbančią Lietuvą, toli gražu ne visi namie kalbėjo lietuviškai, nes jų žmonos paprasčiausiai tos kalbos nemokėjo. Ministrai J. Dobkevičius, S. Grinkevičius ir J. Šimkus namuose kalbėjo rusiškai, K. Žukas – lenkiškai, E. Galvanauskas – prancūziškai (žr. R. Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, p. 364).
1920 m. balandžio 24 d. Stulginskis vedė. Laimingus jaunavedžius Petronėlė Lastienė išvydo Marijampolėje, jaunosios tėviškėje: [N] etikėtai pas mus apsilankė p. Al [eksandras] jau su žmona. [...] Buvo jiedu ką tik po vedybų. Abu linksmi, pasigyrė, kad tai pirmutinis jų povedybinis vizitas. Aš atverčiau savo švarkelio skverną ir, pakišus po juo delną, pasveikinau jaunuosius. P. Al. nustebęs klausia, ką tai reiškia. Juokdamasi sakau, kad toks yra mūsų krašte liaudies paprotys, jei sveikini žmogų, ką gera įsigijus. P. Al. labai patiko tasai paprotys, visi gardžiai pasijuokėme. Paskui pusryčiavome mūsų labai kukliame bute. Besikalbant nepajutome, kai atėjo ir pietų laikas. Pavaikščiojome romantiškame mūsų namo šeimininkės Aleksandro Stulginskio ir Onos Matulaitytės vestuvės sodne, paskui pietavome. [...] Po pietų jaunavedžiai išėjo apžiūrėti Marijampolės kapinių, o mane su vyru pakvietė rytojaus dieną apsilankyti pas Matulaičius, Onutės tėvus. Jų nedidelis ūkis buvo prie Marijampolės – Vilkaviškio plento, kairėje pusėje važiuojant Vilkaviškio link. Truputį toliau, kitoje plento pusėje buvo mano senelių ūkis „Katilynė“.Minėtose gretimose sodybose mudvi ir susidraugavome, kartu eidavome į gimnaziją, kartu ir grįždavome, pamokas ruošdavome. […]
Rytojaus dieną nuėjau į Matulaičius viena. Visi labai juokėmės, kai jaunieji pasisakė, kad Marijampolės kapinėse bevaikščiodami nepajuto, kai atėjo vakaras, pradėjo temti, kapinių sargas užrakino kapines, ir jiedu, negalėdami išeiti, vargais ne galais perlipo per tvorą. O tvora buvo gan aukšta, mūrinė, – perlipti nebuvo lengva“.
Nerūpestingą jaunavedžių linksmumą greitai pakeitė valstybiniai rūpesčiai ir politikos kasdienybė. 1920 m. gegužės 15 d. išrinktas Steigiamasis Seimas susirinko Kauno miesto teatro salėje. Atvyko 104 Seimo nariai, svečių iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Latvijos ir Estijos. Kaunas pasipuošė, minios žmonių sveikino šį svarbų jaunai valstybei įvykį. Steigiamąjį Seimą pasveikino prezidentas Antanas Smetona. Įspūdingoje kalboje jis apžvelgė tautos istorinį kelią, pabrėžė, kad laikinosios valdžios uždaviniai jau išspręsti, valstybės kūrimo darbas dabar priklausys nuo Steigiamojo Seimo, jo priimtos Konstitucijos, įstatymų. Vyriausia amžiumi Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė tapo posėdžio pirmininke. Ji taip pat pasveikino Seimo narius.
Paskui reikėjo išrinkti Steigiamojo Seimo pirmininką. Dauguma, LKDP blokas, planavo pirmininku rinkti Krupavičių, bet šis jautėsi toms pareigoms per jaunas, siūlė rinkti Stulginskį, pats buvo linkęs likti Steigiamojo Seimo daugumos vadovu, nes siekė išlaikyti gana įvairių krikščionių demokratų atstovų, kaip parlamentinės daugumos, vienybę. Gali būti, kad Krupavičių varžė ir jo kunigystė – eiti tokias aukštas pareigas tikrai būtų reikėję aukščiausios katalikų Bažnyčios pritarimo, o tokio pritarimo galima buvo ir negauti. Kita vertus, labai galimas dalykas, kad kunigo išrinkimą Steigiamojo Seimo pirmininku būtų blokavę kairieji. Kadangi Lietuvos darbo federacija atstovavo dar labai negausiems lietuviams darbininkams, LDF lyderis Antanas Matulaitis būti valstietiškos šalies parlamento vadovu paprasčiausiai netiko.
Tuo tarpu Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Stulginskis tiko visais atžvilgiais – kilęs iš valstiečių, pagal išsilavinimą agronomas, tikintis katalikas ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas daugumai krašto gyventojų atrodė kuo tinkamiausias Steigiamojo Seimo pirmininkas. Iš dviejų aiškių LKDP lyderių priimtinesnis visam Seimui buvo Stulginskis, tad krikščionių demokratų dauguma jį ir pasirinko. O parlamentinės daugumos vadui Krupavičiui atiteko reali politinė įtaka: juk parlamento dauguma renka prezidentą, tvirtina Ministrų kabinetą, reiškia jiems pasitikėjimą ar nepasitikėjimą, priima įstatymus, parenka ministrus, numato užsienio politikos kryptį. Tapdamas parlamentinės daugumos vadu Seime LKDP CK pirmininkas Krupavičius tad įgijo visus valdžios sudarymo ir jai vadovavimo svertus ir labai daug dirbo. Kilus klausimui, kodėl Stulginskis išrinktas Steigiamajo Seimo pirmininku, stebėtojas galėjo atsakyti sau, kad Stulginskis, „matyt, turi kažkokių savybių, jeigu krikščionių demokratų dauguma jam suteikė tokią garbę“
Iš 103 dalyvavusių balsavime už Stulginskį balsavo 62 atstovai. O juk krikščionys demokratai turėjo 59 vietas, vadinasi už Stulginskį balsavo dar trys kiti Seimo atstovai. Vargu ar kuris kitas LKDP bloko asmuo būtų gavę tuos papildomus tris balsus.
Aleksandras Stulginskis Steigiamajame Seime pasakė prasmingą kalbą, teigiamai įvertindamas ir Lietuvos Valstybės Tarybos darbą. Nors ir neturėdama įgaliojimų, ji atspėjo tautos valią ir atvedė kraštą į Steigiamąjį Seimą: „Gerbiamieji Steigiamojo Seimo nariai! Pirmiausia laikau savo pareiga padėkot už man suteiktą didelę garbę pirmininkaut Lietuvos Steigiamajam Seimui. Stodamas Jūsų priešaky randu reikalingu bent stambiais bruožais pažymėt tas aplinkybes, kuriose tenka mum pradėt darbą, ir pažvelgt į tuos plotus, kuriuos reikės mum nudirbt. Karo baisenybėm besiaučiant nuo senai pavergtai ir skriaudžiamai mūsų tautai žybtelėjo atsivadavimo viltis. Ta viltis tegalėjo realizuotis tik pačios tautos pastangom. Todėl 1917 metais susirinkę Vilniuj Lietuvių visuomenės darbuotojai pastatė priešaky Lietuvių tautos rinktinius vyrus ir pavedė jiem valstybės kūrimo darbą.
Šiam darbui, kaip nupiešė Gerbiamasis Valstybės Prezidentas, pritarė šalis laisvu noru siųsdama Tėvynės gint tą savo žiedą – jaunimą ir dėdama gausių aukų ant Tėvynės aukuro. Šių visų šalies pastangų dėka šiandien jau turim išsivysčiusį Valstybės aparatą ir ginkluotą pajėgą. Narsi mūsų kariuomenė jau suskubo pašalinti iš mūsų krašto kai kuriuos priešus ir tikimės, jog ji nepadės ginklo tol, kol visa Lietuva nebus atvaduota. (Ilgas pritarimas ir delnų plojimas.) Garbė Narsiajai mūsų kariuomenei. (Vėl didis pritarimas ir delnų plojimas. Tūli atstovai šaukia: Valio kariuomenė.) Lyginai garbė tiem mūsų vyram, kurie ar tai vadovaudami vyriausybei, ar eidami kitas valdžios pareigas, didžiausiom pastangom ir sielvartom dėjo akmenį po akmeniui mūsų Valstybės rūmui, kol jį įtvirtino tiek, kad mes šiandien sulaukėm tos linksmos ir brangios mum valandos, kada galim susirinkt į Seimą. Nors jie ir neturėjo formalinio krašto įgaliojimo, tačiau jie dirbo daugiau įspėdami tautos valią. Štai šiandien šalis demokratingiausiu būdu rinkdama atstovus į Steigiamąjį Seimą, neabejojamai pareiškia savo valią ir teikia Seimui suvereninę Lietuvos Valdžią.
Negaliu praeit nepažymėjęs ir pačių rinkimų pobūdžio. Mūsų priešininkų buvo skelbiama pasauliui, jog lietuviuose nesą jokios politinės sąmonės. Tatai, kas ligi šiolei daroma, tai anaiptol ne šalies gyventojų noras, tai tik karštuolių užsispyrėlių darbas, kad Lietuva, kažin koks tautų mišinys, kuriame nežinia kuriai turėtų priderėt vadovaujamos rolės. Rinkimai į Seimą kaip tik parodė visai ką kitą. Rinkimuos dalyvavo daugiau kai 90 nuošimčių piliečių, tai yra toks didelis nuošimtis, koks retai kur atsitinka pasauly, paaiškėjo partijų ir srovių diferenciacija. Vadinasi, žmonėse esama išsivysčiusios politinės sąmonės. Rinkimų rezultatai rodo, kad lietuviai gavo 91,9 balsų %, žydai – 5,3%, lenkai 2,6%, vokiečiai 0,9%. Aiškiausiai tai rodo, kad Lietuva ne tautų mišinys, bet susikonsolidavusi vienos lietuvių tautos šalis. Yra čia ir mažumų, bet tiek, kiek kiekvienoj bet kurios tautos gyvenamoj šaly. Tačiau ir Lietuvos mažumoms turi būti patikrintos tautinės teisės.
Deja, kai kurios Lietuvos dalys ir net mūsų sostinė Vilnius negalėjo dalyvaut rinkimuose. Jos iš po žiaurios priešo okupuotės priespaudos tiesia į mus savo ranką. Jos, šią iškilmingą valandą siųsdamos savo delegatus, pro ašaras džiaugiasi drauge su mumis. Mes neabejojamai tikim netrukus ateisiant tą valandą, kai iš visos Lietuvos atstovai galės atsisėsti drauge su mumis. Mūsų privalo būt didžiausias rūpestis, kad ta jų viltis įsigyventų kuo veikiausiai. Deja, nėra ir čia Mažosios Lietuvos atstovų; ne mūsų ir ne jų tame yra kaltė, bet tikimės, kad Dievui padedant pasišalins trukdančios kliūtys ir vienos tautos kūno dalys galutinai susijungs ir sutaps į vieną Lietuvos Valstybės organizmą. (Gyvas pritarimas.)
Visuomet turėdami prieš akis tuos savo brolius, kurie dar tebekenčia sunkų svetimųjų jungą, pradėsim darbą tuos Lietuvos kraštuos, kuriuos esam visiški šeimininkai. Darbas bus didelis, nelengvas, jisai turės apimt visas valstybinio gyvenimo šakas.
Pilietinių teisių ir pareigų pamatus padės mūsų Valstybės konstitucija. Ji turės būt perdėm demokratinga, kaip ir visas mūsų kraštas, jame šeimininkaus pati tauta per renkamuosius atstovus. Lietuva turės būt savo Valstybės forma demokratinė respublika.
Valstybės gyvavimo pagrindas ir svarbiausioji pajėga – šalies ūkis. Atsiėmėm iš svetimų šeimininkų tautos ūkį, sutvarkytą naudojimo pradais.
Didžiausioji daugiausia tarnaujančių Valstybei piliečių dalis mažiausia turėjo valstybinės paramos. Istorijos bėgy padarytos nuoskaudos turės būt atitaisytos. Žemės reforma Lietuvoj neatidėliotinas klausimas. Greta didelių dvarų skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėj respublikoj neturės būt sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Norintieji dirbt žemės, bežemiai ir mažažemiai, pirmoj eilėj kariškiai, galės likt savarankiais ūkininkais. (Pritarimas.) Lietuvos ūkininkai, kurie po savo šiaudų stogu išlaikė tautos kultūrą ir mūsų nepriklausomybės idėją, nepriklausomoj Lietuvoj susilauks tokių sąlygų, kuriose žemelė maitintoja duos jiem tiek, kiek ji gali duot.
Nors Lietuva žemdirbių kraštas, tačiau visai negali apsieiti be pramonės išdirbinių. Padėt plėtotis tom pramonės šakom, kurios mums gyvai reikalingos ir kuriom yra tinkamos Lietuvoj dirvos, bus dedama nemaža Seimo pastangų. Stambioji pramonė, keldama turtingųjų sluogsnių gerovę, neša darbininkam, tom darbo skruzdėlėm, darbo ir kūno skurdą. Steigiamasis Seimas neatidėliodamas imsis darbo miestų ir dvarų darbininkų būviui gerinti. Lietuvoj, darbo krašte, darbininkas turės pilnai naudotis savo darbo vaisiais: jis turės būt ne pramonės vergas, bet jos dalininkas. (Gyvas pritarimas.)
Nei žemės, nei pramonės ūkis negali apsieit be tinkamų švietimo įstaigų. Mokslas turi būt prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėm. (Pritarimas.)
Pagaliau Steigiamasis Seimas stropiai dabos, kad valdžios organai, eidami savo pareigas, nesivaduotų savo valia, bet griežtai laikytųsi nustatytų teisės normų. Tokį tai darbą sudėjo ant silpnų mūsų pečių Tėvynė. Mes gerai jaučiam tą atsakomybę, tos naštos sunkumą. Tačiau imsimės darbo šviesia viltimi ir Dievo padedami, ankštam sąryšy su savo rinkėjais, jų remiami, esam pasiryžę tą darbą atlikt.
Mūsų Valstybė, turinti tokią garbingą praeitį, daugiau kaip 100 metų buvo svetimos pajėgos parblokšta, dabar ji vėl atsistojo ir nori įeit į nepriklausomų valstybių šeimą. Ji tikisi tapti tos šeimynos lygių teisių nariu. Palaikydama Tautų Sąjungos idėjos įvykdymą, visuotiną nusiginklavimą, vyriausiojo teismo tautų kivirčam rišt steigimą, Lietuva nori su visom tautom, o ypač su kaimynėm, gyvent geriausiuos santykiuos. (Pritarimas.)
Einant prie konkrečių Steigiamojo Seimo darbų, pirmuoju Steigiamojo Seimo darbu turėtų būt Lietuvos nepriklausomybės skelbimas. Steigiamasis Seimas visu autoritetingumu turi pasauliui pareikšt, kad Lietuva yra nutraukus visus valstybinius ryšius, kuriais ji buvo kadaise sujungta su kitom valstybėm; Steigiamasis Seimas taria Lietuvą esant atstatytą kaip nepriklausomą valstybę.“ (Gyvas pritarimas.)
Tos rūšies rezoliuciją siūlau Steigiamajam Seimui priimt atsistojimu. (Atstovai stoja savo vietose.)
Aleksandras Stulginskis skelbia Vasario 16 -osios dienos akto pagrindu Lietuvos valstybės nepriklausomybę: LIETUVOS STEIGIAMASIS SEIMAS, REIKŠDAMAS LIETUVOS ŽMONIŲ VALIĄ, PROKLAMUOJA ESANT ATSTATYTĄ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ, KAIPO DEMOKRATINĘ RESPUBLIKĄ, ETNOLOGINĖM SIENOM IR LAISVĄ NUO VISŲ VALSTYBINIŲ RYŠIŲ, KURIE YRA BUVĘ SU KITOM VALSTYBĖM. (Gyvas pritarimas.)
Aleksandras Stulginskis perskaitė Lietuvos valstybės Nepriklausomybės deklaraciją, ir atstovams smarkiai plojant deklaracija buvo priimta vienbalsiai. Stulginskis vėliau paaiškins, kad pakartotinis nepriklausomybės skelbimas buvo reikalingas, kadangi valstybės atkūrimo istorijos eigoje buvo radęsi įvairių nepriklausomybės deklaracijos tekstų, taigi kad daugiau nebekiltų jokių diskusijų, dar kartą valstybės nepriklausomybė deklaruota Steigiamajame Seime. Be to, deklaracijos priėmimo reikalavo ir kairiosios partijos, kadangi Lietuvos Taryba, paskelbusi Vasario 16-osios aktą, veikė Vokietijos okupacijos sąlygomis. Pakartojus nepriklausomybės deklaraciją visi atsistoja ir gieda Tautos himną. Pirmininkas Stulginskis prašo Laikinąją vyriausybę ir toliau eiti pareigas, kol Steigiamasis Seimas nurodys, kam „privaloma pavesti tolimesnis pareigų ėjimas“.
Tai buvo visos tautos rinktų atstovų valios pareiškimas, galutinai patvirtinęs 1918 m. Vasario 16-osios aktą, atvertęs naują Lietuvos istorijos lapą. Neoficialiai iškilmingame posėdyje dalyvavo Vilniaus ir Klaipėdos krašto atstovai. Etnologinių (ne etnografinių) sienų terminas, pavartotas šiame akte, neretai sutrikdo istorinių tekstų redaktores, skaitytojus, o ir istorikams kelia nemažai klausimų. Istorikas Arūnas Vyšniauskas taikliai pažymėjo, kad pats Lietuvos gyventojų demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas visai nedemokratiškai pasisakė prieš plebiscitą Vilniaus krašte – aiškiai baimintasi, kad jo rezultatai lietuviams bus nepalankūs. Vasario 16-osios akte buvo įvardytas principas – Lietuva etnografinėmis sienomis, o Gegužės 15-osios akte Steigiamajame Seime – jau etnologinėmis sienomis. Įdomus ir klausimas, o ko gi siekta įsteigus (nuo 1918 m. pabaigos iki 1924 m.) ministro be portfelio postą gudų reikalams? Šiaip jau daugelyje Lietuvos sienų projektų galima matyti, kad lietuvių politikai, svarstydami būsimos Lietuvos teritorijos klausimą, dvejojo, ar reikalauti didesnės ir istoriškai pagrįstos Lietuvos, kadangi nebuvo aišku, ar lietuviai ten sudarys daugumą, ar lietuvių kalba plačiose, istorinėse teritorijose bus vyraujanti.
Nebuvo aišku, kokią teritoriją pajėgs apimti atkurtoji Lietuvos valstybė, ar „įkibs“ ji į Lituania propria rytines žemes, jau kalbančias daugiausia nelietuviškai? Ar referendumas Vilniaus krašte atneštų pergalę lietuviams? Daugelis lietuvių politikų įdėmiai sekė ne tik vidaus, bet ir tarptautinę padėtį suprasdami, kad nedidelei Lietuvai neįmanoma pačiai nuspręsti, kas jai etnografiškai iš buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių žemių priklauso. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, ribos galėtų apimti ne tik etnines, bet ir platesnes žemes – etnologines, ribos būtų nubrėžtos ne tik kalbiniais, bet ir istoriniais žemėlapiais vadovaujantis. Akyli stebėtojai atkreipė dėmesį į tą termino pateikimą. Dalyvavęs tos dienos posėdyje teisininkas Mykolas Römeris dienoraštyje užsirašė: „[L]ietuviai sąmoningai priešpriešina etnologines ribas etnografinėms, nes pirmoji sąvoka yra platesnė ir leidžia prie Lietuvos prijungti tokias teritorijų atkarpas, kurios šiandien jau kalbiniu atžvilgiu nėra lietuviškos.“ Sėkmės atveju išliktų galimybė prisijungti gudiškas (tam ir buvo reikalingas ministro gudų reikalams postas), bet Lietuvai istoriškai priklausiusias sritis, net su daugiausia lenkų gyvenamu Vilniumi, arba net Klaipėdos kraštą su vokiškai kalbančiu ir daugiausia vokiečių gyvenamu miestu Klaipėda.
Visa ši didžiulė spręstinų klausimų kebeknė ir krito ant naujų parlamentarų galvų.
Teatro patalpos, kur buvo susirinkęs Steigiamasis Seimas, po karo nebuvo tinkamai suremontuotos. Kukliai atrodė, nors ir buvo šventiškai apsirengę, Steigiamojo Seimo atstovai ir svečiai. Prie teatro rūmų ir miesto sodo vartų stovėjo garbės sargyba. Posėdyje dalyvavo ir lietuvių rašomosios kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis ir kun. Juozas Tumas-Vaižgantas. Paralyžiuotas Jablonskis į salę buvo atvežtas vežimėlyje. Didžiausiam Tumo nustebimui, kai prasidėjo ovacijos, Jablonskis atsistojo ir karštai plojo . Vakare buvo leidžiamos raketos. Po iškilmingo posėdžio senoji vyriausybė Steigiamojo Seimo nariams suruošė puotą. Dalyvavo daug svečių. Ne vien Kaunas, bet ir visa Lietuva iškilmingai atšventė Steigiamojo Seimo atidarymą. Visų tikybų maldos namuose buvo laikomos pamaldos, miestuose ir miesteliuose plevėsavo vėliavos, skambėjo varpai.
Savo kalboje Stulginskis ne veltui pabrėžė, kad rinkimuose dalyvavo 90 roc. gyventojų. Jis čia tiksliai įžvelgė rinkimų esmę – rinkimais ne tik buvo deleguoti atstovai į svarbiausią valdžios instituciją, bet drauge tai buvo ir rimtas referendumas, kuriame lietuviai beveik vieningai pasisakė už nacionalinį valstybingumą. Konkreti aktyvumo išraiška įgavo ir svarbią politinę reikšmę. Tiesa, perskaičiavus balsus paaiškėjo, kad balsavo apie 70 proc., bet ir tai yra daug. Ši statistinė paklaida atsirado dėl to, kad iš tiesų nebuvo gerai žinoma, kiek žmonių gyvena rinkimų apylinkėse, labai apytiksliai ir nelengvai buvo sudaromi rinkėjų sąrašai.
Gausus žmonių dalyvavimas rinkimuose – tai politinis atsakas tiems, kurie laikė lietuvius nesusiformavusia tauta, tautų kratiniu arba numatė jai tik dalies kitos valstybinės nacijos vietą. Iš tiesų Lietuvos visuomenė nebuvo kultūriškai ir pilietiškai homogeniška. Nauji valstybės politikai turėjo reikalą su tautiškai, konfesiškai, sociališkai, ekonomiškai ir politiškai susiskaldžiusia visuomene, o tos subkultūros buvo nepanašios viena į kitą, konkuruojančios, kartais net susipriešinusios. Lietuvių tuo metu buvo daug: katalikiška, etniškai vienalytė valstiečių subkultūra siekė lietuviškai kalbančios katalikiškos Lietuvos, tautinės valstybės. Miestai ir didesni miesteliai buvo nelietuviški, prekyba ir pramonė daugiausia buvo sutelkta žydų, šiek tiek vokiečių ir lenkų verslininkų rankose. Vakarinė Lietuvos dalis su Klaipėdos kraštu ir uostu buvo išėjimas į Baltijos jūrą ir Europą, bet jo gyventojai vokiečiai ir net lietuviai buvo didelėje Vokietijos įtakoje, „prūsiškos tvarkos“ šalininkai. Jie iš aukšto žiūrėjo į silpnai ekonomiškai išsivysčiusią Didžiają Lietuvą ir į didlietuvius apskritai. Dar visai jauna lietuvių kultūra jiems nedarė įspūdžio, o lietuvių kalba dažnam buvo tik namų kalba.
Visa pietryčių Lietuva liko lenkų kultūros ir kalbos įtakoje, kaip ir istorinė Lietuvos sostinė Vilnius, o lenkakalbiai lietuviai vis labiau linko prie Lenkijos valstybės. Ir vokiečiai, ir lenkai atmetė lietuvių lyderių teiginius, kad jie yra ne kas kita, o tik nutautę lietuviai. Nei Klaipėdos krašto lietuviai, nei lenkų užimto Vilniaus krašto piliečiai rinkimuose, suprantama, nedalyvavo, nes tas teritorijas kontroliavo kitos valstybės, tad Lietuvos valstybės politinė pergalė buvo pasiekta nesunkiai. Ir tai tikrai buvo pergalė, įtvirtinusi tautinės valstybės atkūrimą ir jos konstitucionalizavimą.
1920 m. gegužės 17 d. Steigiamasis Seimas pradėjo darbą. Buvo sudarytas septynių žmonių prezidiumas, penki iš jų turėjo sprendžiamąjį balsą. Be Steigiamojo Seimo pirmininko Aleksandro Stulginskio (LKDP blokas) ir pirmojo sekretoriaus Lado Natkevičiaus (LSLDP blokas), Seimo pirmuoju vicepirmininku išrinktas dr. Jonas Staugaitis (LSLDP blokas), antruoju – kun. Justinas Staugaitis (LKDP), antruoju sekretoriumi – Petras Radzevičius (LKDP) ir sekretoriais – Bronislovas Cirtautas (LSDP) ir Naftalis Fridmanas (žydų frakcija). Stulginskiui prasidėjo įtempto darbo dienos: reikėjo priimti Seimo statutą, sudaryti įvairias komisijas, jų sudėtį derinti su partijomis, tirti skundus, atsiliepti į paklausimus, vadovauti posėdžiams.
Kiekvieno įstatymo turėjo būti trys svarstymai. Reikėjo parengti naują konstituciją, tačiau kol kas sutarta parengti laikinąją. Gegužės 21 d. pradėjus ją svarstyti iš karto iškilo prezidento klausimas. LSDP atstovai Vincas Čepinskis ir Steponas Kairys pasisakė prieš prezidento instituciją, jiems pritarė Mykolas Sleževičius. Gegužės 31 d. buvo balsuojama vardiniu sąrašu. Už prezidento instituciją balsavo 54 LKDP bloko atstovai ir du žydai, prieš – 12 LSDP, 20 LSLDP bloko atstovų, po vieną lenką, vokietį, nepartinį ir du LKDP atstovai, šeši atstovai susilaikė.
1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos valstybės Laikinąją konstituciją, birželio 10 d. ją pasirašė valstybės prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Konstitucija nustatė, kad Lietuva yra demokratinė respublika, o Steigiamasis Seimas reiškia suverenią Lietuvos galią. Vykdomoji valdžia priklauso prezidentui ir Ministrų kabinetui. Prezidentą renka Steigiamasis Seimas, prezidentas kviečia ministrą pirmininką, skiria aukštuosius valstybės pareigūnus, skelbia įstatymus, atstovauja valstybei, skiria pasiuntinius ir priima akredituojamus svetimų valstybių atstovus, skiria aukštesniuosius kariuomenės ir civilius valstybės valdininkus, turi teisę dovanoti bausmes (mirties bausmė panaikinta). Visi prezidento aktai turi būti patvirtinti ministro pirmininko arba atitinkamo ministro parašu. Tai ir viskas. Tad prezidentas Lietuvoje įgijo tik parlamento veiklos rezultatų patvirtinimo ir valstybinio dekoro funkcijas.
Diskusija, ar reikalingas Lietuvai prezidentas, buvo ilga ir veikiama sudėtingos istorijos – kentusi Rusijos carizmo priespaudą, patyrusi kaizerinės Vokietijos diktatą, lietuvių tauta troško laisvės ir idealizavo demokratiją. Puoselėjamos demokratinės idėjos turėjo panaikinti ir gresiančią bolševizmo laviną. Iš Rusijos dauguma lietuvių parvyko paveikti revoliucinio radikalizmo, stipri valdžios institucija atrodė gresianti valdžios uzurpacija, diktatu. Todėl ir radosi silpno Prezidento institucija.
Be to, net ir tokių menkų galių respublikos prezidentas buvo visiškai susilpnintas dar ir politinių aplinkybių – kairiosios partijos apskritai buvo prieš prezidento instituciją, ar bent jau prieš prezidentą iš LKDP bloko, o krikščionys demokratai iš principo negalėjo sutikti, kad katalikiškos Lietuvos prezidentu būtų išrinktas ne katalikų bloko atstovas. Laikinosios konstitucijos 9 paragrafas nustatė, kad iki bus išrinktas prezidentas, jo pareigas eis Steigiamojo Seimo pirmininkas. Taigi partijos padarė kompromisą ir net nerinko prezidento – Stulginskis tik perėmė iš Smetonos prezidento pareigas (pradėjo jas eiti), nors algą gaudavo už prezidentavimą, o ne už Seimo pirmininko pareigas.
Birželio 19 d., visiems Seimo nariams pareiškus pasitikėjimą Kazio Griniaus vyriausybe ir ją patvirtinus, savo darbą baigė Ernesto Galvanausko kabinetas. Prezidentas Smetona perdavė savo pareigas Seimo pirmininkui Stulginskiui, ir tuo baigėsi laikinosios valdžios laikotarpis.
Stulginskį į prezidentūrą savo nuosavu automobiliu (valdiško dar nebuvo), iškilmingai nuvežė Galvanauskas. Nesumota, o gal ir specialiai nepasirūpinta pirmuoju valstybės prezidentu, – Smetona iš prezidentūros faktiškai buvo išmestas į gatvę su baldais ir knygomis, be pragyvenimo šaltinio, nes jis nebuvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu.
Vytautas Vaitiekūnas apie šią situaciją rašė, kad Lietuvos Taryboje turėjusi didelę įtaką Smetonos grupė Seime neturėjo nė vienos vietos, ir tai buvo radikalus posūkis nuo Lietuvos Tarybos laikų. Prof. Mykolas Römeris savo studentams paskaitose sakydavo, kad dėl to Steigiamasis Seimas buvo tarsi vienrankis, be dešinės rankos. Ir Stulginskis tada manė, kad valstybės uždaviniams vykdyti, konstitucijai parengti, vidaus ir tarptautinei padėčiai stabilizuoti būtų tikslingiau įtraukti į darbą visas Lietuvos valstybingumo siekiančias grupes. Kandidatu į prezidentus pats Stulginskis numatė buvusį Tarybos pirmininką, laikinąjį valstybės prezidentą Smetoną. Tik dabar jau buvo numatyta išrinkti ne valstybės, o Lietuvos Respublikos prezidentą.
Tačiau Smetonos kandidatūrai pasipriešino socialistų liaudininkų ir Valstiečių sąjungos blokas, kaip minėta, jie prezidento nenorėjo apskritai. Taip atsirado dilema – sudaryti koaliciją su nė vieno balso Steigiamajame Seime neturinčia Smetonos šalininkų grupe ar su ketvirtadalį balsų turinčiu liaudininkų ir valstiečių bloku? Krikščionys demokratai, suprantama, pasirinko liaudininkus, tačiau turėjo jiems padaryti nuolaidų prezidento klausimu ir sutiko, kad Steigiamojo Seimo laiku prezidentas Seime nebus renkamas. Taip dėl kairiųjų pozicijos prezidento rinkimai neįvyko, o Stulginskiui teko eiti dvejas pareigas. Jo nuosaikumas padėjo stabdyti daugelio Seimo narių radikalumą.
Steigiamojo Seimo darbų čia nenagrinėsime, tai padaryta Lietuvos istorikų L. Truskos, M. Tamošaičio, D. Blažytės-Baužienės darbuose. Mums svarbiau, kaip įvertino Steigiamąjį Seimą ir jo nutarimus pats jo pirmininkas Stulginskis. Jau iš laiko atstumo apžvelgdamas Steigiamojo Seimo darbus valstybės labui, 1935 m. Stulginskis buvo įsitikinęs, kad Seimas tautos vilčių neapvylė: „St. Seimo laukė visa eilė didelių, milžiniškų darbų. Tokiems darbams atlikti reikalinga buvo tinkamų pajėgų, tų jėgų atitinkamo įtempimo, pasišventimo...
Sunku buvo reikalauti, kad į pirmąjį besikuriančios valstybės parlamentą susirinktų didelio prityrimo, plataus stažo atstovai; bet užtat daug būta pasišventimo ir idealizmo. Juk reikalingo stažo bei patyrimo asmenybių mes nei neturėjome – taigi, jei ir daroma buvo tuo atžvilgiu priekaištų, tai tie priekaištai buvo visai be pamato. Norint prityrusių valstybės darbe asmenų turėti, reikia pirma valstybės gyvenimu gyventi, o to kaip tik pas mums ir trūko. St. Seimas turėjo, be savo tiesioginių pareigų, dirbti ir eilinį parlamento darbą. Visas sunkusis darbas tenka pakelti krikščioniškojo bloko daugumai, turėjusiai St. Seime absoliučią daugumą. Nepaisydama puolimų, bet jausdama atsakomybę prieš šalį, ši dauguma visas savo jėgas koncentruoja pozityviam kuriamajam darbui. Užtat ji šiandiens tuo atliktuoju darbu gali pasidžiaugti ir pasididžiuoti. […]
Pagrindinis St. Seimo darbas vis dėl to buvo išleisti šaliai konstituciją, sudaryti būsimoms ekonominėms bei finansinėms reformoms įstatymais pagrįstą planą.
St. Seimo išleistoji Konstitucija yra tų laikų vykęs visais atžvilgiais užbaigtas kūrinys. Vadovavusi St. Seimui krikščioniškoji dauguma į Konstitucijos sudarymą žiūrėjo su atitinkamu rimtumu, užtat ir nepalikta tame pagrindiniame įstatyme neišrištų konstitucinių klausimų. Vėliau, 5–6 metams praslinkus, mūsų laikų mastu matuojant, jau nemažam laikotarpiui, imta St. Seimo Konstituciją taisyti. Nors turėta taisymui daug laiko ir su lėšomis nesiskaityta, tačiau rasta reikalingu tik pertaisyti Resp. Prezidento skyrius. Visa kita palikta neliesta. Be abejo, šiandien, 12 m. praslinkus nuo to laiko, kai valstybės Konstitucija buvo paskelbta, tektų kai kur ir St. Seimo priimtoje Konstitucijoje taisyti. Mat, neįmanoma yra įstatymą visiems laikams tinkamą surašyti.
Antrasai drąsus St. Seimo žygis yra išleidimas seniai jau laukto Žemės Reformos įstatymo. Nepaisant iš kairės ir dešinės rodomos opozicijos, padaryta operacija, vengiant nereikalingų kraštutinumų. St. Seimo išleistas Žemės Reformos įstatymas buvo bereikalingai kartkartėmis kai kuriose dalyse lopomas, pertaisinėjamas, bet padarytosios pataisos ir šiandien tebeturi tik pataisų vaizdą. Prieš tą epokinės reikšmės įstatymą šiandien, kriziui atėjus, net opozicijoje buvusios grupės ima lenkti galvas. Kitas ne mažesnės reikšmės St. Seimo kūrinys, tai įvedimas savos, pastovios auksu pagrįstos valiutos. Jei didžiojo karo žaizdas išsigydžius, valstybės atstatymo sunkumus pergyvenus, nūnai sustojo Lietuvos gerbūvis kilti, jei žemės ūkis net ima skursti, tai čia bus kaltas, turbūt, iš dalies ir mūsų suakmenėjimas, nemokėjimas eiti ir taikytis prie besikeičiančio laiko. Tokiu būdu Lietuvių tautos nukreiptos viltys į Steigiamąjį Seimą nebuvo veltui dedamos, St. Seimas jų neapvylė, žymią dalį tų vilčių realizavęs ir, reikia pasakyti, turimomis tuometinėmis pajėgomis garbingai realizavo“
Be abejo, Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimui labai svarbi buvo Lenkijos pergalė prieš Sovietų Rusiją – bolševizmas Lietuvos nepaglemžė, tačiau stipresnė Lenkija prisijungė Lietuvos istorinę sostinę Vilnių ir aplinkines teritorijas.
