1. Feminizmas
Simone de Beauvoir (1908 – 1986) ir Kimberle Crenshaw (1959 - )
Iš tiesų neįmanoma aprėpti, kiek daug feminizmo judėjimas pasistūmėjo priekin per pastaruosius šimtą metų nurodant tik vieną žymią asmenybę. Viena tokių moterų – prancūzų egzistencialistė, filosofė Simone de Beauvoir, knygos „Antroji lytis“ autorė (angl. „The Second Sex“). Dėl savo išskirtinių pažiūrų į lytį ir lytiškumą, kaip socialines konstrukcijas, buvo sektinas pavyzdys tokioms įžymioms moterims kaip Betty Friedan, Erica Jong ir Judith'ai Butler.
Antroji žymi feminizmo pasekėja – Kimberle Crenshaw, teisninkė, profesorė ir kritikė-teoretikė rasės klausimais, pateikusi požiūrį į rasę, lytiškumą ir priespaudą, kuris tapo esminėmis feminizmo idėjomis.
Sylvia (1882 – 1960), Christabel (1880 – 1958) ir Adela (1885 – 1961) Pankhurst
Emelinos Pankhurst, anglų sufražistės (kovotojos už teisę balsuoti moterims) dukterys, nuožmiai kovojusios už moterų balsavimo teisę ir sukėlusios nesibaigiančias diskusijas šiuo klausimu.
Nawal El Saadawi (1931 - )
Jos žygis prieš moterų lyties suluošinimą atkreipė visuotinį dėmesį į moterų engimą daugelyje musulmoniško pasaulio kraštų.
Margaret Sanger (1879 – 1966)
Prevencijos prieš gimstamumą pradininkė, įkūrusi pirmąją tokio pobūdžio kliniką, vėliau pasirūpinusi finansavimu moksliniams tyrimams, kurie lėmė tablečių nuo pastojimo sukūrimą. Gloria Steinem (1934 - )
Sąvokos „reprodukcijos laisvė“ autorė, vykdžiusi kampaniją, siekdama supažindinti moteris su šiuo terminu.
2. Dainų kūrimas
Bobas Dylanas (1941 - )
Septintajame dešimtmetyje Bobas Dylanas buvo to laikotarpio poetas, prilygstantis Byronui. Kita svarbi detalė B.Dylano biografijoje – jo nuolatinis kūrybiškumas ir populiarumas, kurie nei kiek nesumažėjo per pastaruosius dvidešimt metų. B.Dylano, kaip dainų tekstų autoriaus, muzikanto ir atlikėjo stebinantis išradingumas tęsiasi iki šių dienų.
Jamesas Brownas (1933 – 2006)
Anot „Village Voice” kritiko Roberto Christgau, J.Brownas dainų rašymą pavertė kūryba, o jo pasirodymai virsdavo tikrais muzikos ir ritmo šedevrais.
Duke'as Ellingtonas (1899 – 1974)
„Be ritmingo siūbavimo viskas netenka prasmės“. Be abejonės, visos jo dainos turėjo tą ritmo pojūtį.
Johnas Lennonas (1940 – 1980) ir Paulas McCartney (1942 - )
Niekas iki šiol negali prilygti šių dviejų atlikėjų judesiams ir dainavimui scenoje.
Joni Mitchell (1943 - )
Tradicinio žanro – liaudies muzikos atlikėja - J.Mitchell rašė sudėtingas, emocinio tikrumo persmelktas dainas, nukreiptas prieš nusistovėjusias to laikotarpio pažiūras.
3. Literatūros kritika
Walteris Benjaminas (1892 – 1940)
Kai 1940-aisiais nacių okupuotoje Prancūzijoje W.Benjaminas nusižudė, jo darbai buvo mažai kam žinomi ir dauguma iš jų net nepublikuoti. Tik praėjus keliems dešimtmečiams po jo mirties, W.Benjamino literatūros kritika ir filosofiniai darbai padėjo pamatus daugybei akademinių sričių - nuo kino iki medijų teorijų. Viename darbų – „Meno kūrinys mechaninės reprodukcijos amžiuje“ (angl. The Work of Art in the Age of Mechanical Reproduction), W. Benjaminas pateikė savo modelį, kaip priimti nuolatinę technologijų kaitą. Jo fragmentiški darbai apie radikalias galimybes Charlie Chaplino filmusoe arba kapitalistinę Peliuko Mikio veido išraiškos reikšmę pagreitino aukštos klasės kultūrinių hibridų kūrimą.
Edmundas Wilson (1895 – 1972)
Vyriausiojo „New Republic“ redaktoriaus Adamo Kirscho žodžiais tariant, E. Wilsonas - nepakeičiamas idėjų šaltinis, ypač laiko nepaliestose esė apie modernizmą ir marksizmą.
T.S.Eliotas (1888 – 1965)
Rašė literatūros kritiką su didžiuliu nuogąstavimu, kurį tik poetas gali perteikti.
Susan Sontag (1933 – 2004)
Joks kritikas nėra labiau išplėtojęs meno sąvokos nei Susan Sontag. Jos „Stovyklos užrašai“ („Notes on „Camp“) pavertė viską įmanomu – nuo „Šiurpiojo Rokio šou“ („The Rocky Horror Picture Show“) iki „Amerikietiškos siaubo istorijos“ („American Horror Story“).
Lionelis Trillingas (1905 – 1975)
Mėgavosi literatūros kūrinių kompleksiškumu ir tuo pat metu savo darbuose mokėjo viską aiškiai išdėstyti.
4. Architektūra
Louisas Kahnas (1901 – 1974)
Žvelgiant iš architektūrinės pusės – pastatai yra idėjos. L.Kahnas, sukūręs daugybę didžiulių pastatų, yra nenuginčijamai šimtmečio iškiliausias architektūrinis mąstytojas. Jo pastatytas Salko institutas, Kimbelo meno muziejus, „Phillips and Exeter“ biblioteka ir Nacionalinės Asamblėjos pastatas Bangladeše vis dar daro didžiulę įtaką šiuolaikiniams architektūriniams sprendimams ir idėjų įgyvendinimui praktikoje.
Le Corbusier (1887 – 1965)
Gyvename jo nubraižytame pasaulyje – nuo paprasčiausių grindų, kuriomis vaikštome, iki parkų, kuriuose stūkso aukščiausi dangoraižiai.
Frankas Lloydas Wrightas (1867 – 1959)
Į Jungtines Amerikos Valstijas įnešė tenykštę prerijų stiliaus architektūrą.
Remas Koolhaas (1944 - )
Jei architektūra – viena iš labiausiai tikrovės suvaržytų meno rūšių, olandų architektas R.Koolhaas – ryžtingiausias bet kokių stereotipų griovėjas.
Peteris Zumthoras (1943 - )
Tarp aptakių modernistinių paviršių P.Zumthoro projektai byloja apie dar vis išlikusią meistriškumo svarbą.
5. Maistas
Seras Albertas Howardas (1873 – 1947)
Anglų agronomas, studijavęs tradicinį žemės ūkį Indijoje, ypač tręšimo kompostu metodus, kurie paskatino jį prabilti, kad visuomenei reikia iš naujo suvokti dirvožemio, augalo, gyvūno ir žmogaus sąsajas, norint užtikrinti jų gerovę bei sveikatą. A.Howardo dėka mokslas jau įrodė sąsajas tarp šių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių objektų.
Ferranas Adria (1962 - )
Jo restoranas „El Bulli“ dėl patiekalų asortimento įvairovės labiau priminė laboratoriją nei virtuvę.
Normanas Borlaugas (1914 – 2009) „Žaliosios revoliucijos“ tėvas, 1960-aisiais padėjęs vystyti pasaulinę akciją prieš badavimą.
Julia Child (1912 – 2004)
Savo darbe „Prancūzų virtuvės menas“ („Mastering the Art of French Cooking“) televizijos laidų apie maisto ruošimą žiūrovus supažindino su prancūzų virtuvės ypatumais.
Alice Waters (1944 - )
Salotos lapus pavertė trokštama sudedamąja dalimi patiekalams pagardinti ir atskleidė jų naudą žmonijos sveikatai.
6. Skaitmeninės tecnologijos
Alanas Turingas (1912 – 1954)
Būdamas jaunas Kembridžo studentas A.Turingas susidomėjo idėja apie universalią kompiuterinę mašiną, kuri galėtų atpažinti bet kurią loginę seką. Norėdamas šią idėją paversti realybe A.Turingas prisijungė prie Bletčlio parko komandos Anglijoje, kūrusios didžiulius prietaisus, karo metu turėjusios šifruoti Vokietijos kodus. Išradęs kompiuterių veikimo principą, jis užsispyrė nustatyti esmines šių mechanizmų savybes. Jo „imitacijos žaidimas“, kitaip žinomas kaip „Turingo testas“, yra dirbtinio intelekto pradininkas.
J.C.R. „Lickas“ Licklideris (1915 – 1990)
Mažai kam žinomas Masačusetso technologijų instituto inžinierius yra tikrasis interneto ir dialoginės sistemos įkūrėjas, kaip teigia „The Innovators“ autorius Walteris Isaacsonas.
Steve'as Jobsas (1955 – 2011)
Šeštasis „iPhon“ yra...didelis. Pirmoji operacinė sistema „Mac“ buvo didžiulis perversmas kompiuterių pasaulyje.
Johnas Mauchly (1907 – 1980)
Vienas išradėjų didžiulio elekroninio skaitmeninio integratoriaus ir kompiuterio, kuris buvo pirmasis nepriklausomas nuo savo dalių.
Larry Page'as (1973 - )
Google įsteigėjas, plėtojęs „PageRank“ algoritmą.
7. Amerikos istorija
Richardas Hofstadteris (1916 – 1970)
Norint parašyti gerą istorinį darbą, reikia įsitraukti į nesibaigiančius istorinių klodų tyrinėjimus. Joks kitas rašytojas neiškėlė tiek reikšmingų istorinių klausimų. Savo darbuose, pradedant mitais apie prezidentinę didybę, tolerancijos stoką socialiniams judėjimams ir baigiant antiintelektualine tradicija, jis atskleidė tai, kas buvo atmetama ar bandoma nuslėpti ir visa tai darė kurdamas dailią, įsimenančią prozą, atmetančią bet kokius įmantrius rašymo stilius, tarsi bandymus pataikauti. Be savo rašto darbų, R.Hofstadteris taip pat mokė daugybę įžymių mokslo žmonių, kurie po jo tragiškos mirties sulaukus 54-erių, R. Hofstadterio mokymo metodus pakeitė savaip. Nepaisant gana ankstyvos mirties, R.Hofstadteris paliko žymų pėdsaką istorijos puslapiuose. Jo ironiškas jautrumas vis dar daro įtaką netgi tiems istorikams, kurie nepritaria pastarojo teiginiams.
Charles'as (1874 – 1948) ir Mary (1876 – 1958) Beardai
Sutuoktinių mokslininkų pora, užsitarnavusi įspūdingų asmeninių pasiekimų dėl knygos „Amerikos civilizacijos iškilimas“ („The Rise of American Civilization“) pasirodymo.
Eugene'as Genovese (1930 – 2012)
Jo marksistinis veikalas apie civilinį karą atgaivino debatus dėl vergovės ir pietinių valstijų.
Arthuras Schlesingeris jaunesnysis (1917 – 2007)
Ryškiausias ir energingiausias pokario liberalizmo šalininkas.
Johnas Hope'as Franklinas (1915 – 2009)
Jo novatoriškame darbe apie rekonstrukciją atsiskleidžia tikslingi tyrimai, parodantys būtinybę grąžinti lygias teises pietinėse valstijose.
8. Menas
Pablo Picasso (1881 – 1973)
Pablo Picasso sumodernino XX amžiaus meną. Jo kubizmo stiliaus piešiniai, tapyti iki Antrojo pasaulinio karo ir apimantys beveik visas to šimtmečio politines, socialines ir seksualinio gyvenimo permainas, sukrėtė to laikmečio žmones. Jo paveikslas „Guernica“ puikiai atspindi didžiausią skausmą, kokį sukėlė karas. Šis neapsimestinis pasakotojas ir drąsiai įžūlių paveikslų tapytojas išlaikė savo intelektualinį ir lakios vaizduotės požiūrį iki pat paskutinės dienos, kai 1973-aisiais, būdamas 91-erių, mirė.
Henri Matisse'as (1869–1954)
Nebuvo jokio paviršiaus (jo studijoje ir už jos ribų), kurio jis negalėtų perkurti su savo gyvu, prisodrintu teptuku. Pietas Mondrianas (1872–1944)
Savo nesuvaldomą džiazo laikotarpio energiją išliejo ant drobių.
Alexanderis Calderis (1898–1976)
Sugebėjo išjudinti net statiškiausią skulptūrą.
Balthus (1908–2001)
Laisvų pažiūrų dailininkas, kaip teigia „New Republic“ meno kritikas Jedas Perlas, kurio darbuose atsispindi neišsenkanti vaizduotės laisvė.
9. Politinė žurnalistika
Bobas Woodwardas (1943 - ) ir Carlas Bernsteinas (1944 - )
B.Woodwardas ir C.Bernsteinas niekada nebuvo žinomi dėl savo darbų, nors jų intelektinis įnašas istorijoje yra didžiulis. Vietoj bandymo paveikti puikiais argumentais, šie du jaunuoliai atvėrė akis atskleisdami savo nuojautą teigdami, kad netgi aukščiausio lygio piknaudžiavimas savo galia gali peraugti į smulkų nusikalstamumą. Jų Votergeito pranešimas (Watergate reporting) leidiniui „The Washington Post“ nuvertė prezidentą ir apkaltino 40 Baltųjų Rūmų tarnautojų. Be viso to, visi šie įvykiai praplėtė amerikiečių moralės normų ribas.
Williamas F. Buckley (1925–2008)
Subūrė daugybę dešiniesiems prijaučiančių žmonių, nuo antikomunistų iki liberalių pažiūrų žmonių, tam, kad paremtų mažąją vyriausybę.
Walteris Lippmannas (1889 – 1974)
Vienas iš „The New Republic“ įsteigėjų, išpopuliarinęs dvi struktūrines sąvokas: Šaltasis karas ir stereotipų poveikis piliečių gyvenime.
Meg Greenfield (1930–1999)
„The Washington Post“ redakcijos vedamojo straipsnio redaktorė, spinduliuojanti savo išmintimi, sugebanti perdurti savo šelmišku sąmoju ir įkvepianti būrius savo pasekėjų.
Edwardas R. Murrow (1908–1965)
Pirmasis žurnalistas, sugebėjęs įrodyti, kad televizija yra tinkama rimtoms diskusijoms.
10. Teisės mokslas
Louisas Brandeisas (1856 – 1941)
Luisas Brandeisas buvo reikšmingiausias XX amžiaus teisėjas-intelektualas, parašęs svarbiausią straipsnį apie teisę į privatumą ir reikšmingiausias išvadas apie žodžio laisvę bei vyriausybės priežiūrą. Palyginti su kitais aukštas pozicijas užimančiais teisėjais, iš pastarojo galima pasimokyti kaip naujoms technologijos skverbiantis į mus supančią aplinką išversti Konstituciją.
Earlas Warrenas (1891–1974)
Suteikė Aukščiausiajam teismui daugiau valdžios, įgalinančios valdyti amerikiečių gyvenimą.
Hugo Blackas (1886–1971)
Ištikimas „Naujojo kurso“ (angl. „New Deal“) programai, buvo vienas labiausiai gynusių Teisių Bilą (angl. Bill of Rights), ypač prieš Valstijas.
Olivier Wendellas Holmes'as Jaunesnysis (1841–1935)
Mokė, kad teisė yra apie patirtį, ne aksiomas ir padarinius.
Henry's Friendly's (1903–1986)
Jis pasižymėjo savo iškalba, o jo apeliaciniai nutarimai buvo cituojami daugiau nei 125 Aukščiausiojo teismo specialistų.
Parengė Milda Sendžikaitė
