XX a. Sovietų Sąjungoje bei Trečiajame reiche visų laukiamos žiemos šventės buvo meistriškai pasitelktos savojo idėjinio mito propagandai ir paverstos savotiškomis valstybės vykdomos politikos įkaitėmis.
Netrukus po 1917 m. bolševikų perversmo apie bet kokį viešą stačiatikių Kalėdų, kaip ir visų kitų religinių švenčių, šventimą negalėjo būti nė kalbos, nes tam prieštaravo antireliginė šalies politika.
Kalėdų dienomis komjaunuolių būriai tyčia rengdavo viešas ateistines manifestacijas, trukdydavo šventines pamaldas, pajuokdavo ir įžeidinėdavo tikinčiuosius. XIX a. iš Vakarų į Rusiją atkeliavusi ir greitai čia išpopuliarėjusi Kalėdų eglės tradicija 1929 metais paskelbta netikusia, netgi idėjiškai pavojinga atgyvena.
Namo neštis eglutę tapo pavojinga, o ir namuose, dėl pro langus nuolat žvilgčiojančių samdytų skundikų, švenčiantieji negalėjo jaustis ramiai. Kalėdų šventimas lyg ir nebuvo laikomas didžiu nusikaltimu, tačiau prireikus panašų elgesį galima buvo traktuoti kaip „antitarybišką“ ir lengvai gauti „liaudies priešo“ etiketę su visomis gresiančiomis pasekmėmis.
Uždėkite raudoną žvaigždę
Kalėdų eglės grąžinimas Sovietų Sąjungoje pradėtas 1935 metais – ji tapo naujamete eglute. Kristaus gimimo šventės sovietinių švenčių cikle, kaip žinia, būti negalėjo, o štai Naujieji metai – visai kas kita: pasaulietiška ir proletariška.
Savo atsiminimuose būsimasis SSRS lyderis Nikita Chruščiovas teigė esą „sugrąžinti vaikams eglutę“ sutiko pats Stalinas, kuris bematant užsibrėžė visuomenei be galo mielą žiemos švenčių simbolį naudoti komunistinių idėjų sklaidai.
Taigi, visoje SSRS pradėta populiarinti naujamečių eglučių tradicija. Lygiai taip pat įnirtingai, kaip anksčiau smerkta. Eglučių jau nebevadino „buržuazinės-klerikalinės“ epochos simboliu, o visiškai priešingai skelbė, jog neva „prie caro“ eglutėmis galėjo džiaugtis tik turtingųjų vaikai, o sovietų politikos dėka – visi.
Pirminę religinę prasmę turintys eglutės puošmenos buvo pakeistos sovietiniais surogatais. Aštuonkampė Betliejaus žvaigždė eglės viršūnėje užleido vietą raudonai penkiakampei žvaigždei, o angeliukai ir obuoliai – kūjams su pjautuvais bei raudonosios armijos figūrėlėmis. Senieji Kalėdų papročiai buvo pakeisti neatsiejamu kiekvieno viešesnio sovietų renginio ritualu – begaliniu komunizmo pasiekimų šlovinimu ir didžiojo vado liaupsėjimu.
Po Josifo Visarionovičiaus mirties nevykęs senųjų Kalėdų pakaitalas – komunistiniai Naujieji metai įgavo kiek žmogiškesnį pavidalą: vis daugiau atsirado „politiškai neutralių“ naujamečių puošmenų, šventės pradėtos rengti kiek laisviau ir mažiau politizuotai, imta kiek pakančiau žvelgti ir į krikščioniškų Kalėdų šventimą.
Fiurerio galva ant eglutės
Priešingai nei komunistai, naciai nedraudė švęsti Kalėdų, tačiau būtent Trečiajame reiche šioji šventė pasireiškė daugiau niekur kitur nebūdingomis ypatybėmis.
Nacistinėje Kalėdų simbolikoje persimaišė daugybė komponentų: krikščioniška teologija ir pagoniški vaizdiniai, herojinis senųjų germanų epas, „arijų rasės“ mistika ir politinės nacionalsocializmo nuostatos.
Beje, grynai krikščioniški vaizdiniai nacistiniame kalėdojime užėmė ne itin daug vietos, nes daugelis partinių nacių šulų į krikščionybę žvelgė šnairokai, kaip į „nepakankamai didvyrišką“ tikėjimą. Krikščioniška Kalėdų sudedamoji buvo palikta daugiau „paprastos liaudies“ buičiai ir Bažnyčiai, o oficialiuoju lygmeniu valstybė rengė didžiulius šviesos ir ugnies spektaklius, skirtus atkartoti pagoniškąją saulės mirties ir amžinojo jos atgimimo dramą žiemos saulėgrąžos metu.
Krikščioniškas Kalėdas naciai pakentė, tačiau fanatiškiausiems teutoniškojo mito gerbėjams spausdinta speciali literatūra, pasakojanti kaip teisingai germaniškai švęsti. Vietoj Kalėdų eglės pastariesiems siūlyta namuose kabinti eglišakių vainiką, turėjusį simbolizuoti saulės diską ir metų ratą.
Rekomenduota kepti senovės simbolius atkartojančios formos sausainius, pasakoti vaikams germanų mitus bei legendas, ypač daug dėmesio skiriant „idėjiškai teisingai“ jų interpretacijai. Jaunojo klausytojo sąmonėje turėjo formuotis ypatingas pasaulėvaizdis, kai amžinoji šviesos kova su tamsa suvokta kaip neišvengiamas „arijų gėrio triumfas“ prieš bet kokią „tamsią bjaurastį“.
Visai kaip Sovietų Sąjungoje, Trečiajame reiche šventinės eglutės puošmenos turėjo įprasminti vyraujančią ideologiją. Ant bumbulų vaizduotos svastikos, runos, ereliai ir geležiniai kryžiai, būta netgi paties Hitlerio profilį atkartojančių puošmenų.
Motinos gimdytojos kultas
Žinoma, lygiai taip pat, kaip ir SSRS, viešieji kalėdiniai nacių renginiai buvo visiškai politizuoti ir prasidėdavo nuo kolektyvinės padėkos fiureriui. To meto Kalėdos Vokietijoje pasižymėjo ir savotišku motinos gimdytojos kultu, kuriuo bandyta pakeisti krikščioniškus Mergelės Marijos su Jėzumi ant rankų vaizdinius.
Diegti visuomenėje savąją Kalėdų versiją naciams padėjo ir visuotinė žiemos paramos rinkimo iniciatyva, kuri, nors ir buvo sugalvota ne nacių, labai išpopuliarėjo būtent Hitlerio valdymo laikais.
Parama socialiai remtiniems tautiečiams buvo renkama kone ištisus metus ir dalinta Kalėdų laikotarpiu vaizduojant hitlerinį režimą pačiomis patraukliausiomis spalvomis. Vėliau Kalėdų simboliais ženklinta parama pradėta rinkti ir kariaujantiems fronte.
Šiandien sunku pasakyti, į ką dar būtų galėjusios pakisti nacistinių Kalėdų formos, jei Vokietija būtų laimėjusi karą. Tačiau iškart po Reicho žlugimo vokiečiai grįžo prie senųjų papročių.
