Pirmuoju rusų valstybės vadovu, kuris gaudavo tiksliai nustatytą atlyginimą, tapo Vladimiras Leninas. Jis 1917 metų gruodį už mėnesį į kišenę įsidėjo 500 rublių.
1918-aisiais tiek pat šlamančiųjų per mėnesį gaudavo nekvalifikuotas Maskvos ir Petrogrado (dabar Sankt Peterburgas) darbininkas. Tad pasaulio proletariato vadas savo žodį tesėjo: nuo darbininkų ir valstiečių bent oficialiai neatitrūko.
Išskaičiuokite iš mano atlyginimo
V.Lenino bendražygiams, spėjusiems sukurti šeimas, buvo leidžiama gauti ir didesnius atlyginimus . Proletariato vadas aukščiausiu partiniu lygmeniu kategoriškai uždraudė savo kolegoms bet kokias pajamas iš „kairės" - net premijas ir honorarus.
Nežinia, ar V.Leninas kada nors susimąstė apie tai, kad jo hiperinfliacijos „apkramtytas" atlyginimas nesuderinamas su tuo gyvenimo būdu, kuris dera valstybės lyderiui.
Tačiau jam buvo garantuota geriausiųjų pasaulio medikų priežiūra, tarnybinis transportas, reabilitacija sanatorijoje Gorkuose. Tiesa, V.Leninas kaskart sakydavo: „Šias išlaidas išskaičiuokite iš mano atlyginimo". Veikiausiai, nė nusprasdamas, kas ir kiek kainuoja.
Ko gero, jis taip pat nenutuokė ar apsimetė nežinąs, kiek laiko proletariatui reikia stumdytis milžiniškose eilėse, kad bent kažką nugriebtų už duonos korteles.
„Stalino vokų" praktika
Bolševikų partijos generalinį sekretorių Josifą Staliną pradžioje „skriaudė": jo atlyginimas siekė 225 rublius. Tiesa, 1935-aisiais jo pajamos išaugo iki „leniniškų" 500 rublių, o po metų jau siekė 1200 rublių. Tebegaliojo honorarų ir paskatinimų draudimas.
Karo metais J.Stalino atlyginimas praktiškai buvo lygus nuliui. 1947 m. po pinigų reformos jis gaudavo 10 tūkst. rublių per mėnesį. SSRS masteliais tai gerokai viršijo vidutinį atlyginimą.
Pasibaigus karui, Sovietų Sąjungos įstaigose paplito „Stalino vokų" praktika. Partinio aparato viršūnėlės kas mėnesį gaudavo įspūdingas sumas grynaisiais, kurios buvo neapmokestinamos ir rašomos į atskiras buhalterijos grafas.
Bet šias išmokas gaudavo tik tie, kurie pasižymėdavo atlikdami savo pareigas. Kas ir kaip juos atrinkdavo - tai jau specialaus tyrimo tema.
Kaip inkstai taukuose
Nikita Chruščiovas po 1961-ųjų pinigų reformos gaudavo 900 rublių mėnesinį atlyginimą. Tai daugiau nei devynis kartus viršijo vidutinį atlyginimą Sovietų Sąjungoje. Žinoma, jis naudojosi ir visomis „sočiomis" valstybinėmis privilegijomis.
Komunistų partijos generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas paliko galioti ankstesnį savo pirmtako N.Chruščiovo atlyginimą. Bet pažeidė draudimą dėl pajamų iš šalies.
1973 m. L.Brežnevui buvo suteikta tarptautinė V.Lenino premija - 25 tūkst. rub. Kai buvo išleistos jo knygos „Mažoji žemė", „Atgimimas", „Plėšiniai" asmeninę sąskaitą „Politizdat" leidykloje kas mėnesį papildydavo solidžios sumos - atitinkamai pagal didžiulius tiražus.
Bet šie honorarai visiškai neatsispindėjo Sovietų Sąjungos komunistų partijos nario L.Brežnevo partinės įskaitos kortelėje. Įnašų jis kažkodėl nemokėjo.
Vadovaujant L.Brežnevui, plačiai pradėjo gyventi ne tik jo artimiausia aplinka, šeima, bet ir sovietiniai partiniai veikėjai. Prabangios vilos, butai, automobiliai, briliantai, kelionės į užsienį ir kolekciniai automobiliai. O vidutinis darbo užmokestis SSRS vos ne vos siekė 140 rublių.
Sovietų Sąjungos generalinio sekretoriaus L.Brežnevo įpėdinis Jurijus Andropovas pademonstravo stebėtiną - iš pirmojo žvilgsnio - kuklumą. Būdamas SSRS komunistų partijos politinio biuro nariu, gaudavo 1200 rublių atlyginimą.
K.Černenka - vienas apsukriausių
Sovietų Sąjungos generalinio sekretoriaus L.Brežnevo įpėdinis Jurijus Andropovas pademonstravo stebėtiną - iš pirmojo žvilgsnio - kuklumą. Būdamas SSRS komunistų partijos politinio biuro nariu, gaudavo 1200 rublių atlyginimą.
Pradėjęs vadovauti Sovietų Sąjungai, jis gražino „ankstyvojo" N.Chruščiovo mėnesinį atlyginimą - 800 rublių. Tiesa, kad honorarų sistema, kurią įvedė L.Brežnevas, buvo ne tik išsaugota, bet ir išplėsta. Pavyzdžiui, 1984 metų sausį J.Andropovo pajamos jau siekė 8800 rublių.
J.Andropovą pakeitęs Konstantinas Černenka pasiliko tokį atlyginimą, bet honorarų gausos prasme pranoko visus. Generalinis sekretorius savo pavarde pasirašydavo ne atskirus kūrinius - kaip L.Brežnevo laikais, ir net ne straipsnius, - kaip J.Andropovo vadovavimo metu, o ideologines medžiagas, kurias parengdavo atitinkamas SSRS komunistų partijos centro komiteto skyrius.
Per „nesėkmingą" mėnesį K.Černenka susižerdavo 1200-1700 rublių, o „sėkmingą" - daugiau nei 5 tūkstančius. Beje, ir jis nuslėpdavo nuo gimtosios partijos dalį pajamų.
Paskutinis Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas vertėsi iš 800 rublių mėnesio atlyginimo. Taip buvo iki 1990-ųjų metų. Prie jo regalijų pridėjus SSRS prezidento postą, atlyginimas šoktelėjo iki 3 tūkst. rublių.
Kiek gauna Rusijos prezidentas?
Pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ilgai nesiryžo valstybės aparato atlyginimų sutvarkyti sutinkamai su ekonominėmis šalies realijomis. Tik 1998 m. po denominacijos (pinigų reforma, kurios metu sumažinamas valiutos nominalas) jam nustatė 10 000 rublių atlyginimą, o po metų padidino 50 proc.
Pirmaisiais savo vadovavimo metais Vladimiras Putinas gaudavo tiek, kiek B.Jelcinas. Bet paskui prezidento atlyginimas buvo žymiai padidintas.
Rusijos laikraščio „Vedomosti" skaičiavimais, V.Putino mėnesio pajamos sudaro apie 280 tūkst. rub. (iki rublio nuosmukio tai sudarė 7000 dolerių).
2014 m. balandžio pradžioje Rusijos prezidentas ir vyriausybės nariai išspausdino savo ataskaitas apie 2013 m. pajamas. Rusijos prezidentas uždirbo mažiau nei 2012-aisiais: 3,672 mln. rub. - 91 800 dolerių.
