Pirmuoju rusų valstybės vadovu, kuris gaudavo tiksliai nustatytą
atlyginimą, tapo Vladimiras Leninas. Jis 1917 metų gruodį už
mėnesį į kišenę įsidėjo 500 rublių.
1918-aisiais tiek pat šlamančiųjų per mėnesį gaudavo nekvalifikuotas
Maskvos ir Petrogrado (dabar Sankt Peterburgas) darbininkas. Tad
pasaulio proletariato vadas savo žodį tesėjo: nuo darbininkų ir valstiečių
bent oficialiai neatitrūko.
Išskaičiuokite iš mano atlyginimo
V.Lenino bendražygiams, spėjusiems sukurti šeimas, buvo leidžiama gauti
ir didesnius atlyginimus . Proletariato vadas aukščiausiu partiniu
lygmeniu kategoriškai uždraudė savo kolegoms bet kokias pajamas iš
„kairės" - net premijas ir honorarus.
Nežinia, ar V.Leninas kada nors susimąstė apie tai, kad jo
hiperinfliacijos „apkramtytas" atlyginimas nesuderinamas su tuo gyvenimo
būdu, kuris dera valstybės lyderiui.
Tačiau jam buvo garantuota geriausiųjų pasaulio medikų priežiūra, tarnybinis transportas,
reabilitacija sanatorijoje Gorkuose. Tiesa, V.Leninas kaskart sakydavo: „Šias
išlaidas išskaičiuokite iš mano atlyginimo". Veikiausiai, nė nusprasdamas, kas ir kiek kainuoja.
Ko gero, jis taip pat nenutuokė ar apsimetė nežinąs, kiek laiko proletariatui reikia stumdytis
milžiniškose eilėse, kad bent kažką nugriebtų už duonos korteles.
„Stalino vokų" praktika
Bolševikų partijos generalinį sekretorių Josifą Staliną pradžioje
„skriaudė": jo atlyginimas siekė 225 rublius. Tiesa, 1935-aisiais jo
pajamos išaugo iki „leniniškų" 500 rublių, o po metų jau siekė 1200 rublių.
Tebegaliojo honorarų ir paskatinimų draudimas.
Karo metais J.Stalino atlyginimas praktiškai buvo lygus nuliui. 1947
m. po pinigų reformos jis gaudavo 10 tūkst. rublių per mėnesį. SSRS
masteliais tai gerokai viršijo vidutinį atlyginimą.
Pasibaigus karui, Sovietų Sąjungos įstaigose paplito „Stalino vokų"
praktika. Partinio aparato viršūnėlės kas mėnesį gaudavo įspūdingas sumas
grynaisiais, kurios buvo neapmokestinamos ir rašomos į atskiras
buhalterijos grafas.
Bet šias išmokas gaudavo tik tie, kurie
pasižymėdavo atlikdami savo pareigas. Kas ir kaip juos atrinkdavo -
tai jau specialaus tyrimo tema.
Kaip inkstai taukuose
Nikita Chruščiovas po 1961-ųjų pinigų reformos gaudavo 900 rublių
mėnesinį atlyginimą. Tai daugiau nei devynis kartus viršijo vidutinį
atlyginimą Sovietų Sąjungoje. Žinoma, jis naudojosi ir visomis „sočiomis"
valstybinėmis privilegijomis.
Komunistų partijos generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas paliko
galioti ankstesnį savo pirmtako N.Chruščiovo atlyginimą. Bet pažeidė
draudimą dėl pajamų iš šalies.
1973 m. L.Brežnevui buvo suteikta tarptautinė V.Lenino premija - 25 tūkst.
rub. Kai buvo išleistos jo knygos „Mažoji žemė", „Atgimimas", „Plėšiniai"
asmeninę sąskaitą „Politizdat" leidykloje kas mėnesį papildydavo
solidžios sumos - atitinkamai pagal didžiulius tiražus.
Bet šie honorarai visiškai neatsispindėjo Sovietų Sąjungos komunistų
partijos nario L.Brežnevo partinės įskaitos kortelėje. Įnašų jis
kažkodėl nemokėjo.
Vadovaujant L.Brežnevui, plačiai pradėjo gyventi ne tik jo artimiausia
aplinka, šeima, bet ir sovietiniai partiniai veikėjai. Prabangios
vilos, butai, automobiliai, briliantai, kelionės į užsienį ir
kolekciniai automobiliai. O vidutinis darbo užmokestis SSRS vos ne vos
siekė 140 rublių.
Sovietų Sąjungos generalinio sekretoriaus L.Brežnevo įpėdinis Jurijus
Andropovas pademonstravo stebėtiną - iš pirmojo žvilgsnio - kuklumą.
Būdamas SSRS komunistų partijos politinio biuro nariu, gaudavo 1200 rublių
atlyginimą.
K.Černenka - vienas apsukriausių
Sovietų Sąjungos generalinio sekretoriaus L.Brežnevo įpėdinis Jurijus
Andropovas pademonstravo stebėtiną - iš pirmojo žvilgsnio - kuklumą.
Būdamas SSRS komunistų partijos politinio biuro nariu, gaudavo 1200 rublių
atlyginimą.
Pradėjęs vadovauti Sovietų Sąjungai, jis gražino „ankstyvojo" N.Chruščiovo
mėnesinį atlyginimą - 800 rublių. Tiesa, kad honorarų
sistema, kurią įvedė L.Brežnevas, buvo ne tik išsaugota, bet ir
išplėsta. Pavyzdžiui, 1984 metų sausį J.Andropovo pajamos jau siekė 8800
rublių.
J.Andropovą pakeitęs Konstantinas Černenka pasiliko tokį atlyginimą,
bet honorarų gausos prasme pranoko visus. Generalinis sekretorius savo
pavarde pasirašydavo ne atskirus kūrinius - kaip L.Brežnevo laikais, ir
net ne straipsnius, - kaip J.Andropovo vadovavimo metu, o ideologines
medžiagas, kurias parengdavo atitinkamas SSRS komunistų partijos centro
komiteto skyrius.
Per „nesėkmingą" mėnesį K.Černenka susižerdavo 1200-1700 rublių, o
„sėkmingą" - daugiau nei 5 tūkstančius. Beje, ir jis nuslėpdavo
nuo gimtosios partijos dalį pajamų.
Paskutinis Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius
Michailas Gorbačiovas vertėsi iš 800 rublių mėnesio atlyginimo. Taip buvo iki
1990-ųjų metų. Prie jo regalijų pridėjus SSRS prezidento postą, atlyginimas
šoktelėjo iki 3 tūkst. rublių.
Kiek gauna Rusijos prezidentas?
Pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ilgai nesiryžo valstybės
aparato atlyginimų sutvarkyti sutinkamai su ekonominėmis šalies
realijomis. Tik 1998 m. po denominacijos (pinigų reforma, kurios metu
sumažinamas valiutos nominalas) jam nustatė 10 000 rublių atlyginimą, o po
metų padidino 50 proc.
Pirmaisiais savo vadovavimo metais Vladimiras Putinas gaudavo tiek,
kiek B.Jelcinas. Bet paskui prezidento atlyginimas buvo žymiai
padidintas.
Rusijos laikraščio „Vedomosti" skaičiavimais, V.Putino mėnesio pajamos
sudaro apie 280 tūkst. rub. (iki rublio nuosmukio tai sudarė 7000 dolerių).
2014 m. balandžio pradžioje Rusijos prezidentas ir vyriausybės nariai
išspausdino savo ataskaitas apie 2013 m. pajamas. Rusijos prezidentas
uždirbo mažiau nei 2012-aisiais: 3,672 mln. rub. - 91 800 dolerių.