22–erių L.Kančytė tvirtina, jog dabar, vykstant karui Rytų Ukrainoje, apie šiuos įvykius turi sužinoti kiekvienas lietuvis. Atgaivinti Sovietų Sąjungos nuslėptą praeitį yra savotiškas pasipriešinimas. Tai liudytų, jog dar nepamiršome, kad Kaliningradas kažkada buvo Prūsija. Taip pat tai padėtų suvokti, ką iš tikrųjų reiškia karas.
– Tvirtinate, kad mažai kas iš jūsų bendraamžių suvokia, kad karo grėsmė – reali. Kodėl kyla tokių minčių?
– Kai tik sužinojau, kad kilo karas Ukrainoje, sėdėjau universiteto skaitykloje ir pasibaisėjusi skaičiau laikraščiuose apie tai, kas vyksta. Vėliau nusiraminau, nes aplink mane vyravo labai rami nuotaika. Mane supantys žmonės tiesiog toliau darė tai, ką ir anksčiau. Jie per daug nesijaudino, nes žinias apie karą praleido pro ausis. Panašu, kad „karas“ jauniems žmonėms yra daugiau žodis negu realus veiksmas.
Kariuomenėje padaugėjo savanorių, bet kažin ar mes iš tiesų suvokiame karo grėsmę. Juk karo atmintis yra formuojamas dalykas. Štai visi žinome, kad visai šalia yra tokia Kaliningrado sritis. O kiek iš mūsų žino, kad ten anksčiau buvo Karaliaučius ir Rytų Prūsija?
Kas žino apie 1945 m. sausio 30 dieną įvykusią laivo „Wilhelm Gustloff“ katastrofą? Universitete dėstytojas mūsų klausė, kokią žinote didžiausią laivo katastrofą? Žinoma, visi mini „Titaniką“. Tačiau „Titanike“ žuvo 1517 žmonių, o karo pabėgėlius iš Rytų Prūsijos gabenusiame laive – šešiskart daugiau, net 9343 žmonės. Sovietai torpedavo laivą, puikiai žinodami, kas ten plaukia.
– Ar rusai siekė sunaikinti prūsus, ar tai buvo tiesiog karas su vokiečiais?
– Rusų kareiviams buvo duota užduotis naikinti visus. Kiekvienas sovietinės armijos kareivis, kirsdamas buvusią valstybinę sieną, gaudavo į rankas agitacinį lapelį, kuriame parašyta: „Žudykite, žudykite, žudykite, juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimę.
Sekite draugo Stalino direktyva – prievartaukite vokietes ir tokiu būdu palaužkite jų rasinį išdidumą. Žudykite, išdidieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai.“ Kareiviai taip ir elgėsi – žudė, prievartavo. Vokiečiais jie laikė visus Rytų Prūsijos gyventojus.
– Didžiuoju laivu per jūrą plaukę žmonės bėgo, nes žinojo, kad bus išžudyti?
– Taip, nes Rytų Prūsija – dabartinė Kaliningrado sritis – slenkant frontui buvo supama iš dviejų pusių. Pabėgti buvo įmanoma tik per marias. Žmonės keliaudavo pliku ledu per marias ir tada iš Dancigo pasitraukdavo toliau į Vakarus. Ledas buvo susprogdintas, ir taip žuvo apie 23 tūkst. žmonių.
Kas galėjo, stengėsi patekti į laivus, plukdančius pabėgėlius į Vokietiją. Karinis laivas „Wilhelm Gustloff“ plaukė iš Gdynės uosto. Laivas buvo sausakimšas – sutalpinta apie 10 tūkst. 600 žmonių. Daugiausia – apie puspenkto tūkstančio – buvo pabėgėlių.
Kiti keleiviai – Lenkijos ir Vokietijos kareiviai, karininkai, jūreiviai, gydytojai, slaugės ir sužeistieji. Laive buvo daugybė pabėgėlių iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Viena iš išsigelbėjusių buvo pavarde Rėza – moteris iš Juodkrantės, Liudviko Rėzos giminaitė.
Po dešimties dienų, vasario 9 dieną, buvo atakuotas kitas iš dabartinės Kaliningrado srities plaukęs laivas „General von Steuben“. Žuvo dar apie penkis tūkstančius keleivių. Tačiau pasaulis šių katastrofų neprisimena, nes šį dalyką buvo siekiama nuskandinti užmarštyje.
– Sovietų Sąjungai šias žudynes sėkmingai pavyko ištrinti iš istorijos?
– Juk rusai ne šiaip sau siekė išžudyti visus Rytų Prūsijoje gyvenusius žmones. Visus, iki vieno. Taip buvo daroma tam, kad būtų nužudyta atmintis. Paskui į tas vietas buvo atkelti nauji gyventojai.
Kaliningrado srities istorija buvo ištrinta, kaip tik įmanoma. Pakeisti miestų pavadinimai, ištisi miestai nugriauti ir perstatyti, kad neliktų senos architektūros. Ne karo metu buvo bombarduojamos pilys – vien todėl, kad jos liudijo krašto praeitį.
Kaliningrado srities istorija dėstoma nuo „išlaisvinimo“. Patys suprantame, ką reiškia tas „išlaisvinimas“, nes patyrėme jį 1940 metais. Palyginti su Rytprūsiais, mums labai pasisekė. Lietuvoje nebuvo plano nušluoti visus nuo žemės paviršiaus. Dauguma lietuvių turėjo savo valia atsiversti į komunizmą.
– Kodėl mums turėtų būti svarbu prisiminti prūsus? Juk dauguma jų kalbėjo vokiškai ir buvo pamiršę, kad yra baltai?
– Tiesa, daugelis jų buvo suvokietėję. Tačiau ne visi. Juk visi esame girdėję apie Mažąją Lietuvą. Šis terminas atsirado dėl tame krašte gyvenusių lietuvninkų. Jie kalbėjo vokiškai, tačiau prisiminė savo baltišką prigimtį. Jiems turėtume būti dėkingi už Klaipėdos kraštą. Juk Klaipėda – tai vokiečių statytas miestas, niekada nepriklausęs Lietuvai. Tačiau ten gyveno žmonių, kurie laikė save artimais lietuviams.
Rytprūsiuose taip pat gyveno ir daug lietuvių emigrantų. Apmaudu, kad net dabar mokyklos istorijos kurse nėra akcentuojama, kad, sovietams kariaujant su vokiečiais, sunaikintas lietuviškas šaknis turėjęs kraštas. Manau, kad neleisti į užmarštį nugrimzti istorijai apie šio krašto gyventojus yra būtent lietuvių pareiga.
Kalbėti apie Prūsijos sunaikinimą – tai ir savotiška rezistencija, nes taip atgaiviname sovietų naikintą istoriją. Kol kas panašu, kad sovietinis planas veikia sėkmingai – mes vis dar esame pamiršę, kas yra karas. Net pamiršome tai, kas vyko Lietuvoje.
– Ką norėtumėte priminti apie tai, kas vyko tų laikų Lietuvoje?
– Atmintis čia taip pat buvo trinama. Buvo keičiama miestų išvaizda, perstatomi pastatai, statomos skulptūros. Formuota nuomonė, kad tarpukario Lietuvoje visi buvo darbininkų klasei norintys pakenkti fašistai, o partizanai – paprasčiausi banditai.
Buvo parengtas projektas visam Vilniui perstatyti. Mūsų sostinė galėjo virsti panašia į dabartinį Minską – šis miestas yra pavykęs sovietinio miesto pavyzdys. Laimei, perstatytos buvo tik kai kurios miesto dalys – pavyzdžiui, Vokiečių gatvė Vilniuje.
Kaip ir Kaliningrade, buvo keičiami miestų, gatvių pavadinimai. Dabar tai jau pamiršome, nes po Nepriklausomybės atgavimo Kapsukas vėl virto Marijampole, o Sniečkus – Visaginu.
– Kaip žvelgiate į dabartinius įvykius Ukrainoje? Ko čia galima pasimokyti iš istorijos?
– Mes vis dar nesuvokiame, kad karas yra realus. Nejaučiame, nes savo akimis nematėme karo. Aš apie karą tik mokiausi. Lygiai taip pat toli man atrodo Sovietų Sąjunga – labai įdomu klausyti, kas ten vyko. Tačiau aš niekada neišgyvensiu sovietmečio taip, kaip tą gyvai patyrusieji.
Lygiai tas pats su karo pojūčiu. Kartai, kuri nematė karo, jis atrodo egzotiškas dalykas, kuriuo galima domėtis, kurio galima bijoti. Tačiau tai nejaudins tavęs taip, kaip žmonių, kurie išties dalyvavo kare.
– Ar galima būtų tuo paaiškinti Vakarų visuomenės apatiją? Gal vakariečiai tikrai negali suvokti to, kas vyksta Ukrainoje?
– Jie nenori suvokti. Niekas nenori karo. Dauguma veja mintį, kad karas yra realus. Atrodo – kol mes tikėsime, kad karas yra ten kažkur, bet čia dar nevyksta, tol jausimės saugūs.
Negalvoti apie slegiančius, sudėtingus dalykus yra lengviausias kelias. Tačiau jis trumpas, siauras ir veda tik aplink save – galime jame įstrigti.
