Šveicarijos Tičino kantonas jau daugia nei prieš tris šimtus metų užmezgė glaudžius bendradarbiavimo ryšius su Lietuva. Tiesa, ne komercijos ir ne bankininkystės srityse. Iš paties piečiausio Šveicarijos Tičino kantono atvykę architektai, skulptoriai ir tapytojai vien Vilniuje suprojektavo, pastatė ar dekoravo virš dvidešimt religinių pastatų, įskaitant ir šv. Petro ir Povilo bažnyčios puošybą.
Šis architektūrinis tičiniečių palikimas tapo masalu, kuris Lietuvos garbės konsulo Tičino kantone Gintauto Bertašiaus pagalba atviliojo aukščiausius Tičino kantono valdžios vyrus į Lietuvą.
„Visų pirma šis vizitas atspindėjo kultūrinį interesą, nes galėjome pamatyti ir pagerbti Tičino architektų darbus Lietuvoje“, – sakė Manuele Bertoli.
- Ar prieš pastarąjį Šveicarijos ir Lietuvos universitetų bendradarbiavimą ir kartu gimusį specialų meno istorijos leidinį „Arte&Storia“ Lietuvos vardas Jums buvo girdėtas?
– Neslėpsiu, prieš vizitą Lietuva man tebuvo lopinėlis žemėlapyje ir pavadinimas, sutinkamas istorinėse knygose. Kadangi labai mėgstu jas skaityti, esu ne kartą sutikęs Lietuvos vardą Europos istorijos kontekste. Nuolatinė sudėtinga situacija tarp Rusijos ir Lenkijos man labai primena mūsų Tičino kantono istoriją, kadangi, būdami viduryje tarp Šiaurės ir Pietų, ne vieną šimtmetį atsidurdavome tarp Italijos ir Šveicarijos ugnių. Kažkada priklausėme Italijai, dabar esame šveicarai ir labai tikimės jais išlikti ateityje. Taigi šis istorinis aspektas būdingas ir Tičinui, ir Lietuvai.
- Į Jūsų delegacijos sudėtį įėjo įvairūs aukščiausi Tičino valdžios pareigūnai. Ar kultūrinis interesas buvo pagrindinis vizito tikslas?
– Turėjome du tikslus. Pirmasis – mano jau minėtos kultūrinės realijos. Antrasis – pažinti Lietuvą, kadangi ji tokia pat maža šalis kaip Šveicarija, – tik visiškai kitokia, esanti skirtingoje geopolitinėje padėtyje, – ir iš arčiau pažvelgti į jos ekonominę situaciją bei sistemą.
Apsilankėme Klaipėdos laisvoje ekonominėje zonoje ir šio miesto uoste. Buvo labai įdomu ir naudinga sužinoti, kokius svarbius darbus jūsų šalis yra numačiusi savo ateičiai. Be to, mus labai domino pokyčiai, kurių ėmėtės per pastaruosius dvidešimt metų ekonomikos ir kultūros srityse.
- Turėjote galimybę apsilankyti Lietuvos Valdovų rūmuose. Šis ilgalaikis projektas, statytas remiantis tam tikrais istoriniais duomenimis, pareikalavo milžiniško biudžeto ir vis dar kelia aštrias politikų ir visuomenės diskusijas, ar buvo verta ir tikslinga statyti tokį pastatą, kai Lietuvoje tiek neišspręstų žemiškų problemų. Ar lankydamasis Valdovų rūmuose pajutote didingą mūsų šalies praeitį ir jos stiprybę, kadangi priešingu atveju galbūt skeptikai yra teisūs?
– Esu tikras, kad ne vienas piktinasi, kam reikėjo išleisti tiek pinigų Valdovų rūmams, kai lėšų trūksta tikrai būtiniems dalykams. Tačiau ši jūsų kultūrinė investicija pasiteisins po maždaug dešimties ar dvidešimties metų ir tai, mano nuomone, yra labai vertinga.
Šiuo metu didelės investicijos yra skirtos Lugano Meno ir kultūros rūmams (LAC) – daugiau nei 200 milijardų frankų. Patikėkite, tai – milžiniška suma, tačiau ateityje šie rūmai taps turistų traukos centru bei mūsų visuomenės kultūrinio auklėjimo židiniu. Be abejo, dabar tai sunku įžvelgti, bet po gero dešimtmečio niekas niekam nebeprikiš tų didžiulių investicijų. Tačiau norint viską atlikti nepriekaištingai, būtina valia ir kokybė. O Valdovų rūmai man tikrai paliko didžiulį įspūdį.
- Vilniuje yra apie dvidešimt pastatų, kuriuos suprojektavo, pastatė ir dekoravo Tičino architektai. Ar vaikštinėdamas po Vilniaus senamiestį spėjote pajusti Tičino dvasią?
– Tičino dvasia yra ne vien jo kraštiečių architektūra. Tičino dvasią sudaro daug dalykų. Tačiau šie didingi pastatai, iškilę prieš daugiau nei tris šimtmečius Lietuvoje, – turint omeny, kad tais laikais nebuvo nei įrankių, nei kitų statybinių galimybių, kurių apstu dabar, – ši architektūrinė Tičino dalelė Lietuvoje yra mūsų pasididžiavimas, tikrai dvelkiantis Tičino dvasia.
- Ar Jums minėjo, kad dažnai šie architektūros paminklai priskiriami italams?
– Taip, dažnai girdžiu, kaip žmonės Tičino architektus vadina italais, kaip ir mes ne taip retai lietuvius priskiriame lenkams.
- Jūsų delegacija ne tik aplankė architektūrines ir ekonomiškai svarbias vietas, bet ir turėjo keletą aukšto lygio susitikimų ministerijose bei Prezidentūroje. Galbūt pavyko pasirašyti konkrečius ateities bendradarbiavimo susitarimus?
– Mes aptarėme įvairias galimybes, tačiau neturėjome pakankamai laiko konkretesniems sprendimams. Tačiau jei sulauksime ketinimų iš jūsų pusės, būtinai plėsime bendradarbiavimą. Vis dėlto nesu visos Šveicarijos vyriausybės vadovas – tik vieno kantono, tad galiu kalbėt tik Tičino vardu. Bet galiu drąsiai teigti, kad toks bendradarbiavimas tikrai galimas, ir viskas priklauso tik nuo iniciatyvos iš abiejų pusių.
- Jūsų nuomone, kokio pobūdžio bendradarbiavimas galėtų būti labiausiai tikėtinas – ekonominių ryšių, kultūrinių mainų ar turizmo plėtros?
– Manau, visų pirma, labiausiai tikėtinas kultūrinis bendradarbiavimas dėl tų pačių jau minėtų bendro kultūrinio paveldo priežasčių. Ekonominis bendradarbiavimas priklauso nuo to, ar mūsų ekonominės asociacijos įžvelgs tokio bendradarbiavimo galimybes su Lietuva. Šveicarijoje ekonominį bendradarbiavimą reglamentuoja ne pati valstybė: ji tik padeda verslui ir pramonei. Tad pats verslas, norintis bendradarbiauti su Lietuva, turi kreiptis į valstybines institucijas ir prašyti palaikymo bei pagalbos.
Kalbant apie turizmą, įprasta, kad kiekviena šalis kviestų kuo daugiau turistų pas save, todėl laukiame kuo daugiau lietuvių, norinčių pakeliauti po Šveicariją. Tokiu būdu galima ir mūsų šalių turistinių organizacijų partnerystė. Tiesą pasakius, šveicarai nelabai gerai pažįsta Lietuvą ir, galvodami apie šiaurinę Europos dalį, dažniau įsivaizduoja Skandinaviją.
Pietiečiai, keliaujantys šiaurės kryptimi, turi tikslą pamatyti tikrą šiaurę, o ne sustoti pakeliui, tačiau Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija kartu kaip vienas regionas tikrai gali pasiūlyti naujų galimybių šveicarų turistams.
- Buvote netipiškas politikas ir vyriausybės vadovas, besilankantis Lietuvoje: ar Jūsų politiko karjera, nepaisant visiškos regėjimo negalios, atspindi Jūsų stiprią valią ir užsispyrimą?
– Šiais moderniais laikais išsivysčiusiose šalyse akliesiems sukurta daugybė techninių ir technologinių instrumentų, leidžiančių savarankiškai dirbti ir integruotis į darbo aplinką.
Pavyzdžiui, aš turiu kalbantį kompiuterį. Tačiau dar prieš dvidešimt penkerius metus tai būtų buvę neįmanoma. O dabar neregiai ne tik gali studijuoti ką nori, bet ir tapti politikais ar kitos srities profesionalais.
Aš pats esu akivaizdus šio teiginio simbolis ir tuo didžiuojuosi, bet vis dėlto laimėjimai daugiau susiję ne su užsispyrimu, o su mano atliekamu darbu. Be to, politikoje nesijaučiu kitoks ir dirbu darbus taip pat, kaip ir kiekvienas matantis politikas.
- Sakoma, jog netekus vieno iš pagrindinių pojūčių, paaštrėja kiti. Ar ši patirtis turi įtakos ir Jūsų politinei veiklai?
– Klausa labai svarbu, tačiau svarbiausia, kad dabar aš daugiau įsiklausau. Nes tik taip galiu gauti daugiau informacijos, suprasti, kur esu ir su kuo, kokie žmonės mane supa ir kokia jų nuotaika – ar jie linksmi, ar pikti. Ir, be abejo, atmintis. Aklieji labai dažnai turi gerą atmintį, kadangi gali pakliūti į labai keblią padėtį, jei iškart neįsimins ir turės ne kartą perklausti žmonių, kur kas yra.
Taigi aš irgi galiu pasigirti labai gera atmintimi, o tai politikui labai naudinga: juk galiu į galvą susidėti labai daug dalykų ir, kai reikia, atrasti ryšius tarp jų.
- Tačiau Jūsų karjeros kelio pradžioje svajojote ne apie politiko, o apie mokytojo karjerą?
– Čia vienas iš mano gyvenimo paradoksų. Aš įgijau aukštąjį pedagogo išsilavinimą, tačiau kai pradėjau ieškoti mokytojo darbo, dėl labai prasto regėjimo kantono gydytojas uždraudė man mokytojauti. O po kurio laiko aš tapau atsakinguoju už kantono švietimą.
Teisė buvo mano antrasis pasirinkimas, ji mane irgi viliojo. Ir dabar esu patenkintas šiuo pasirinkimu, nes teisė – demokratijos metodas. Politika kuria du dalykus: įstatymus ir pinigus. Tad kai žinai, kaip veikia įstatymai, kantono ir žmonių labui gali kurti efektyvius finansinius planus.
- Lietuvoje spėjote aplankyti ne tik Vilnių. Per šį trumpą vizitą Jums pavyko nuvykti net iki Baltijos jūros. Tad smalsu, kuri Jūsų aplankyta vieta padarė didžiausią įspūdį?
– Be abejo, žavėjausi Vilniaus architektūra, tačiau vis dėlto didžiausią įspūdį man padarė Klaipėdos uostas. Kadangi Tičinas neturi priėjimo prie jūros, tad neturime ir tokios infrastruktūros. Klaipėdos uostas – tai vieta, demonstruojanti jūsų norą turėti glaudžius tarptautinius ryšius ir kelius. Tai verslo ir rinkų pagrindas bei vartai į platesnį pasaulį. Mums pavyko, kad galėjome dalyvauti ekskursijoje po uostą ir pažvelgti į jį iš jūros pusės.
- Būdamas aklas, turėjote pranašumą, galėdamas pajusti Vilnių ir Lietuvą labiau nei koks kitas keliautojas. Kaip galėtumėte apibūdinti šį jausmą?
– Vilnius – sparčiai besivystantis miestas. Tai aš tikrai pajutau. Dar pajutau norą keistis. Mane tikrai nustebino didelės kultūrinės investicijos. O tai, mano nuomone, labai svarbu, ypač, kai šalis nėra pasiturinti. Kartais net Šveicarijoje – kuri laikoma turtinga šalimi – sunku įtikinti politikus ir net visuomenę, kad kultūrinės investicijos yra būtinos ir naudingos šalies ateičiai. Tad šie jūsų žingsniai išties verti pagarbos.
