Ukrainos krizė paskatino susirūpinti civilinės gynybos parengtimi. Kariškiai ir ugniagesiai suskubo valyti nuo sovietinių laikų nebenaudotų, užgriozdintų slėptuvių, bunkerių, skirtų pasislėpti sprogus atominei bombai.
Buvęs Vilniaus statybos ir remonto tresto specialiųjų darbų valdybos inžinierius P.Kutelka puikiai mena tą laiką, kai buvo įrenginėjamos slėptuvės apsisaugoti nuo amerikiečių ir kitų kapitalistų bombų.
1985-aisiais jis vadovavo įrengiant vieną prašmatniausių Lietuvoje bombų slėptuvių Naujininkuose, prie anuomet buvusio sovietinio šauktinių centro (Centrinio karinio komisariato).
Dabar tai – Lietuvos krašto apsaugos ministerijai (KAM) priklausantis svarbus karinis objektas. Mat buvusio sovietų šauktinių centro pastate įsikūręs mūsų kariuomenės Jungtinis štabas, karo policija.
Bunkeris stovi iki šiol. Tik, žinoma, skirtas slėptis ne nuo amerikiečių bombų.
Slėptuvė valdžiai
P.Kukelkai būtų smalsu pažiūrėti, kaip dabar atrodo jo įrengtas, prabangiu ąžuolu apmuštas bunkeris Naujininkuose. Bet jis – KAM priklausančios karinės teritorijos dalis, pašaliniams ten patekti draudžiama.
„Kažin, ar tebėra baldai, lovos? Ar vanduo nesupūdė ąžuolinio parketo ir pertvarų? – svarstė P.Kukelka. – Bunkeris įrengtas maždaug 5 metrai po žeme, į ilgį driekiasi apie 20 metrų.“
Slėptuvės įrengimo ir apdailos darbams sovietiniams laikams ritantis į pabaigą vadovavęs statybų inžinierius P.Kutelka sakė, jog čia buvo pastatytas Vilniaus centrinis civilinės gynybos bunkeris.
Turint galvoje ano meto būstų trūkumą, tokiame bunkeryje būtų mielai apsigyvenę paprasti vilniečiai.
Bet jis buvo skirtas sovietinei Vilniaus administracijos viršūnėlei.
„Įrengėme požeminius kabinetus Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkui ir partijos sekretoriui. Vykdomojo komiteto pirmininkas tada buvo Algirdas Vileikis, miesto partinis vadas – Vytautas Sakalauskas.
Taip ir vadindavome, mes, statybininkai – Vileikio kabinetas, Sakalausko kabinetas“, – pasakojo statybininkas.
Sargai gėrė su darbininkais
Jis prisimena, kaip įrengdamas bunkerį pirmą kartą susidūrė su slankiosiomis konstrukcijomis – anuomet tai buvo retenybė.
Pagal projektą kabinetai buvo atitverti slankiosiomis, ant bėgių pritvirtintomis konstrukcijomis.
Patys atitvarai buvo pagaminti iš kietos ąžuolo medienos. Grindys – taip pat ąžuolinis parketas.
Sovietų laikais statybinių medžiagų nuolat trūko, ypač gyvenamųjų namų statybai, tada buvo gerai žinomas posakis „šimtmečio statyba“. Buto eilės didmiestyje žmogus sulaukdavo jau pražilęs, nors paraišką pateikdavo vos pradėjęs dirbti.
Tačiau bunkerio statytojai jokio trūkumo nejautė – medžiagos buvo pristatomos laiku.
P.Kukelka sakė, jog sovietų kariškiai į statybos darbus nesikišo.
Centrinis šauktinių punktas (komisariatas) į naujas patalpas dar nebuvo persikėlęs.
Tačiau bunkeryje zujo sargai, pagyvenę kariškos laikysenos rusakalbiai vyriškiai.
P.Kutelka sakė beveik neabejojantis, kad tai buvo sovietų slaptosios tarnybos, KGB, veteranai pensininkai.
„Šiaip jie nieko bloga nedarė – tiktai degtinę su mūsų darbininkais gurkšnodavo“, – šypsodamasis prisimena P.Kukelka.
Apdailą darė pusę metų
Net ir statydami strateginės reikšmės objektą darbininkai laikėsi nerašytos, bet šventos sovietinių statybininkų taisyklės – neužmiršti sušlapinti gerklės, nuplauti statybines dulkes.
Tiesa, alkoholiu darbininkai vis dėlto labai nepiktnaudžiavo – arti gėrimų parduotuvės nebuvo, be to, jau prasidėjo tuomečio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbtas antialkoholinis vajus.
Be vadovų kabinetų, Naujininkų bunkeryje buvo įrengtas poilsio kambarys, apstatytas minkštaisiais baldais. Pačiame gale – miegamasis, patogumais nenusileidžiantis geriausiems ano meto viešbučiams.
„Net patalynė buvo paklota“, – prisimena P.Kukelka. Dar buvo atskira patalpa, sandėlis maisto produktams laikyti.
„Produktai kartkartėmis būdavo keičiami. Kažko man prireikė jau po statybų, tada mačiau, kaip išnešami konservai, kruopos, miltai ir kraunami nauji tokios pat rūšies produktai“, – pasakojo statybininkas.
Bunkeris sovietiniams Vilniaus vadovams baigtas įrengti per pusę metų.
P.Kukelka prisimena, jog sunkiausia bunkeryje buvo pakloti grindis: iš po žemių nuolat sunkėsi vanduo.
„Vos tik paklodavome juostą parketo, KGB veteranas sargas tuoj statydavo ant viršaus elektrinį radiatorių, kad išdžiūtų.
Nežinau, ar bunkeris iki šiol neužtvindytas?“ – svarstė inžinierius.
Pašaliniams – draudžiama
Savo akimis pamatyti dabartinio bunkerio vaizdo nepavyko – Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo viešųjų ryšių karininkas Donatas Suchockis tik paaiškino, jog bunkeris naudojamas kariuomenės tikslams.
Iki šių laikų pastatų ir teritorijos paskirtis, ir valdytojai keitėsi, taip pat – ir poreikiai. Reikalingos patalpos remontuojamos, nereikalingos uždaromos.
„Bunkerio patalpos yra, jos naudojamos Lietuvos kariuomenės reikmėms, konkrečios paskirties negalime atskleisti“, – teigė D.Suchockis.
Jis papasakojo, kad kai kuriose bunkerio vietose yra išlikę parketo, tačiau didžiausias grindų plotas buvo padengtas linoleumu.
„Iš esmės interjeras toks ir liko, įrengtas pagal ano meto standartus: sienos išdažytos aliejiniais dažais, lubos – kreida, kai kur įtaisytos kabamosios lubos“, – sakė D.Suchockis.
Vadams vietos per mažai
Išvedus sovietų kariuomenę bunkeris buvo netekęs strateginės svarbos ir ilgam tapęs sandėliu. Paaštrėjus geopolitinei padėčiai, atrodo, Lietuvos kariškiai vėl pakeitė jo paskirtį.
Šią savaitę prie objekto apsilankius žurnalistams buvo matyti praviros bunkerio durys. Darbininkai iš ten tempė stiklus ir kitokius daiktus.
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos vadovas Audrius Butkevičius prisimena bombų slėptuvę prie buvusio sovietinio šauktinių centro.
Ten buvo įrengta ryšio su sovietų kariuomenės įgulomis sistema, bet A.Butkevičius nemanė, jog dabar šis bunkeris karo atveju būtų tinkama vieta vadovaujančiam štabui.
„Slėptuvė per maža. Jos nepalyginsi su pagrindiniu vadavietės bunkeriu, įrengtu po Tauro kalnu“, – sakė signataras.
Būtent ten kilus karo pavojui galėtų įsikurti Vilniaus ir visos šalies vadovai. Vilniečiams slėptis numatyti mokyklų, visuomeninių pastatų rūsiai ir pusrūsiai. Išsamų jų sąrašą galima rasti Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje.
Vietos pasislėpti vilniečiams
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius savo įsakymu nustatė kolektyvinės apsaugos statinių poreikį ir patvirtino Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių statinių ir patalpų, skirtų kolektyvinei gyventojų apsaugai, sąrašą.
Šiame sąraše numatyti 129 kolektyvinės apsaugos statiniai ir patalpos.
Pagrindinės slėptuvės Vilniuje yra: Antakalnio g. 22 ir 57, S.Moniuškos g. 21, Polocko g. 2A, Savanorių pr. 49, Smėlio g. 33, Subačiaus g. 28, 99, Vašingtono g. 1-68, Vokiečių g. 1.
