Kol kas karikatūrų pavyko surasti vos keliose partizanų baudžiamosiose bylose. Dar penkiolika jų eksponuojama Genocido aukų muziejuje Vilniuje.
Tyrėjai abejoja, kad tokio žanro kūrybos galėjo išsaugoti kaimų ir vienkiemių gyventojai. Jų daugiau tikimasi rasti nebent archyvuose, dar neatverstose partizanų baudžiamosiose bylose.
Bylose – retas radinys
Pirmąsias karikatūras A.Petrauskienė neseniai aptiko kartu su Kaišiadorių muziejumi rengdama parodą apie to krašto partizanus.
Karikatūrų A.Petrauskienė rado vartydama Motiejaus Misiūno-Kryžiuočio baudžiamąją bylą. Šio partizanų ryšininko namuose Slabados kaime buvo štabo archyvas. Kai Kryžiuotį areštavo, kaip įkalčius paėmė ir karikatūras.
Šių karikatūrų autorius – partizanas Jonas Markulis-Vaiduoklis. Jis buvo štabo viršininkas. Manoma, kad karikatūras jis piešė maždaug metus. Vaiduoklis buvo sulaikytas 1945-ųjų kovo 27-ąją Čiobiškyje.
Kitas karikatūras, kurias pavyko rasti A.Petrauskienei, partizanų užsakymu piešė jų ryšininkė. Istorikė pabrėžė, kad tokia kūryba partizanų baudžiamosiose bylose – retas dalykas.
Genocido aukų muziejuje eksponuojamų karikatūrų autoriai nežinomi. Jas istorikai rado įžengę į KGB rūmus.
Surašė stribų pavardes
Stalinas, Leninas, kiti to meto sovietų veikėjai. Juos galima atpažinti J.Markulio karikatūrose.
Partizanų ryšininkė karikatūras piešė atskiroje knygelėje, nevengė komentarų, konkrečių asmenų pavardžių. Piešiniuose atsispindi tai, prieš ką partizanai kovojo, – milicija, saugumo darbuotojai, stribai.
„Kaip ir dabar, karikatūros pokariu buvo aštrus ginklas“, – tvirtino A.Petrauskienė.
Kodėl su ginklu rankose kovoję partizanai dar piešė ir karikatūras?
„Žmogus vaduojasi iš gyvenimo sunkumų į juos pažvelgdamas per ironijos, satyros prizmę. Partizanai, matydami sovietų valdžios represijas, stengėsi ne tik jas pasmerkti, bet ir pasijuokti. Partizanai reaguodavo į įvairias sovietų akcijas: kolūkių kūrimą, balsavimą, trėmimą į Sibirą“, – aiškino D.Juodis.
Aprašydami karikatūras, sovietų saugumiečiai net nedrįsdavo paminėti, kad jose pajuokiamas Stalinas. Jie rašydavo: „Pajuokiamas tarybinės vyriausybės ir partijos vadovas.“
Anot D.Juodžio, partizanai jautėsi daug laisvesni nei saugumiečiai. Jie nevengė ne tik karikatūrų. Pasitaikė atvejų, kai laisvės kovotojai su ironija perrašydavo sovietų valdžios oficialius įsakymus, potvarkius.
Siekė sunervinti priešus
Karikatūras partizanai piešė ne tik sau: yra išlikusių net humoristinių leidinių. Pavyzdžiui, Kėdainių krašte Povilo Lukšio rinktinės partizanai leido laikraštį ironišku pavadinimu „Katiuša“, Algimanto rinktinė – „Kultuvą“, „Istrebiliadą“.
1948 metais buvo parengtas leidinys „Raudonasis rojus“, kuriame buvo ir karikatūrų, ir eilėraščių, pliekiančių sovietų valdžią.
„Partizanai siekė, kad leidiniai pasiektų ne tik žmones, bet ir priešininkus, kuriuos tokiais būdais nervindavo“, – įsitikinęs D.Juodis.
Partizanų pieštos karikatūros buvo paplitusios visoje Lietuvoje, ne viename regione.
Bausmė – kaip už ginklus
D.Juodis atkreipė dėmesį į spalvotas karikatūras. Iš jų galima susidaryti vaizdą, kaip rengėsi partizanai. Anot jo, partizanas, piešdamas save, karikatūrą spalvino tikroviškomis spalvomis.
Popieriaus, dažų, pieštukų partizanams atnešdavo patikimi žmonės. Tai buvo rizikingas darbas, tačiau kartais partizanų pagalbininkai sugebėdavo tam tikrų priemonių išnešti net iš spaustuvių.
Kaip nukentėjo asmenys, kurių namuose sovietų valdžios atstovai rasdavo karikatūrų?
Bausmė už karikatūras buvo tokia pat didelė kaip ir už ginklus, šovinius. Ryšininkė, piešusi karikatūras ir rašiusi šmaikščius eilėraščius, buvo nuteista 25 metams nelaisvės.
