„Spalių 9 (rugsėjo 26 d. – Red.) 1915 m. Gimnazijos Pamokų buste suėjo pamokų vedėjas ir M.Biržiška ir mokytojai“ – taip prasideda posėdžio protokolas, liudijantis pirmosios lietuviškos gimnazijos pradžią.
Šio dokumento paieškos užtruko. Tik prieš porą savaičių jį archyve pagaliau pavyko surasti. Tad šiemet šimtmetį švenčianti Vytauto Didžiojo gimnazija gali pelnytai didžiuotis, kad yra seniausia mokymo įstaiga ne tik Vilniuje.
Tiesa, pradžioje ji vadinta Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokomis.
Gimnazijos direktorė D.Puchovičienė ir mokytojas R.Ginkus nesigaili pervertę šūsnis dokumentų. Juk tiek iš jų sužinota apie tuomečio Vilniaus gyvenimą, kultūrą.
– Kodėl jums buvo svarbu ieškoti Vytauto Didžiojo gimnazijos ištakų? – paklausė D.Puchovičienės ir R.Ginkaus „Sostinė“.
D.P.: Apie gimnazijos svarbą sužinojome, kai šventėme jos aštuoniasdešimtmetį. Tada netikėtai sulaukėme labai vertingos dovanos – 1915–1940 metų gimnazijos mokytojų posėdžių protokolų knygų.
Šias knygas slėpė Juozas Naujalis, kuris pokariu buvo gimnazijos direktorius.
O atnešė ir jas mums įteikė kitas mokyklas vadovas Vytautas Tumelis.
Atnešęs nieko daug nepasakojo. Tik įteikęs devynias knygas pasakė: „Aš tikiu, kas jūs padarysite gerą darbą.“
Tai stori, kietais viršeliais sąsiuviniai linijomis ar langeliais. Protokolai buvo įsukti į gelsvą vyniojamuoju vadinamą popierių. Juo aplenkiau labiausiai aptriušusią protokolų knygą.
R.G.: Protokoluose radome daugelio žymių žmonių mintis, jų pavardes ir parašus: M.Biržiškos, Antano Smetonos, Antano Žmuidzinavičiaus, Aleksandro Stulginskio, Mečislovo Reinio, Petro Vileišio, Jurgio Šlapelio. Skelbiami keli J.Basanavičiaus, tuomečio gimnazijos gydytojo, detalūs, profesionaliai parengti pranešimai apie mokinių sveikatą.
Skaitydami protokolus ir supratome, kad mūsų Vytauto Didžiojo gimnazija – pirmoji Lietuvoje. Taip prasidėjo gimnazijos steigimo dokumento paieškos.
– Iš tų protokolų galima nemažai sužinoti apie tuomečio Vilniaus gyvenimą?
D.P.: Taip. Man protokolai, kurie išleisti atskira knyga, – kaip Šventasis Raštas. Juose galima rasti daugybę informacijos apie tų laikų pedagogiką, kultūrą, kalbą.
Beje, galima nesunkiai įsitikinti, kad gimnazija išsiskyrė didžiuliu griežtumu. Štai 1933 metais net 72 moksleiviai buvo palikti kartoti kurso.
Protokoluose rašoma, jog gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys pedagogams nurodė pasikalbėti su vaikais, kad išsiaiškintų atsilikimo priežastis.
Kitame dokumente nurodoma, kad klasės auklėtojas kalbėjosi su vaikais apie ekonominę krizę. Iš šio protokolo galima susidaryti vaizdą, koks nuskurdęs tais laikais buvo Vilniaus kraštas.
Tačiau tai nebuvo pasiteisinimas. Jeigu mokinys gavo bent vieną nepatenkinamą pažymį – į aukštesnę klasę jo nekeldavo.
Tais laikais moksleivių žinias pažymiais ne įvertindavo, o įkainodavo. Tokį žodį vartodavo dokumentuose. Štai kokia buvo žinių kaina.
R.G.: Iš protokolų aiškėja, kad mokytojai tais laikais daug bendravo ir bendradarbiavo. Jie nebuvo užsisklendę savyje.
Taigi ši gimnazija buvo labai šiuolaikiška, europietiška mokykla.
– Ko iš anų laikų pedagogų galėtų pasimokyti šių dienų mokytojai?
D.P.: Metodikos, bendrystės. Tais laikais mokytojai kviesdavosi vienas kitą į pamokas, ginčijosi.
Pavyzdžiui, vienas istorijos mokytojas aiškino kitam, kad pirmiausia šis pamokoje turėjo apie Józefą Pilsudskį pasakoti, o tik paskui aiškinti apie visokias detales.
Tačiau oponentas atsakė, kad jau trečius metus taip elgiasi, ir įsitikino, jog pasitvirtina – pirmiau detalės, o paskui asmenybės. Tada moksleiviai labiau tą asmenybę įsimena.
Tam būtų galima pritarti – kol moksleiviai po pertraukos atėję į pamoką susikaupia, ji įpusėja.
– O kiek laiko truko svarbiausio dokumento, įrodančio, kad Vytauto Didžiojo gimnazija seniausia Lietuvoje, paieškos?
R.G.: Iš pradžių Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto Rankraščių skyriuje perskaitėme J.Basanavičiaus palikimą.
Vartėme jo delno dydžio užrašų knygeles. Bet ten apie gimnaziją tikslių žinių nepavyko rasti. Ten daugiausia buvo duomenų apie sveikatą, su kuo ruošiasi susitikti.
Tais laikais nebuvo telefonų trumpųjų žinučių, todėl trumpi pranešimai buvo rašomi ant vizitinių kortelių.
Tokiuose užrašuose galima rasti informacijos kruopelyčių apie gimnazijos steigimą.
Kai gimnazijos steigimo dokumento nepavyko šiame archyve rasti, pradėjau lankytis Vrublevskių bibliotekos rankraštyne.
Prisimenu, kaip sausio 15-ąją, pasiėmęs dalį profesoriaus M.Biržiškos dokumentų, mintyse lyg maldą sukalbėjau: „Mykolai Biržiška, direktoriau, akademike, kuris čia dirbai, padėk sėkmingai užbaigti darbą.“
Palinkau prie M.Biržiškos ataskaitos, kaip sekasi gimnazijai. Netrukus pastebėjau, kad kai kurių dokumentų trūksta. Bibliotekos rankraštyno darbuotojos Rasos Sperskienės pasiteiravau, kur jie galėtų būti.
Ji man padėjo rasti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti 1915 metų protokolų knygą, kurioje buvo saugomi svarbiausi pirmosios lietuvių gimnazijos steigimo protokolai.
Nė pats nepajutau, kaip sušukau: „Pagaliau suradome!“ Pasveikinti atėjo bibliotekos vadovai, džiaugdamiesi, kad pirmoji gimnazija turi steigimo dokumentą.
Pavadinimai keitėsi ne kartą
Pirmosios lietuviškos gimnazijos steigimas buvo vienas valstybingumo pagrindų, nes dauguma Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti narių aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos valstybę, daug jų buvo 1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarai.
Gimnazijai Vytauto Didžiojo vardas buvo suteiktas 1921 metų rugpjūčio 22 dieną. Jį pasiūlė M.Biržiška. Iki tol mokymo įstaiga buvo vadinama Pirmąja Vilniaus vyrų gimnazija.
1939 metais mišri Vytauto Didžiojo gimnazija buvo padalinta į dvi atskiras berniukų ir mergaičių gimnazijas ir suteikti vardai: Vilniaus Vytauto Didžiojo valstybinė berniukų gimnazija ir Kunigaikštienės Birutės valstybinė mergaičių gimnazija.
Netrukus, 1940 metais, iš gimnazijų garbingi vardai buvo atimti. Jos tapo Vilniaus 1-ąja valstybine berniukų gimnazija ir Vilniaus 2-ąja valstybine mergaičių gimnazija.
1946 metais suteikiamas poetės Salomėjos Nėries vardas 2-ajai gimnazijai, o 1949 metais gimnazijos tapo vidurinėmis mokyklomis.
1957-aisiais Vilniaus 1-ajai vidurinei mokyklai suteikiamas rašytojo Antano Vienuolio vardas.
Atgavus Nepriklausomybę šioms vidurinėms mokykloms vėl suteikiamas gimnazijos statusas. 2002 metais šalia Salomėjos Nėries gimnazijos įsteigta Vytės Nemunėlio pradinė mokykla.
