* * *
KGB tarnyboje buvo tokios operatyvinės pajėgos kaip vieši operatyviniai darbuotojai: vadovai; operatyviniai darbuotojai agentūrininkai; operatyvinės apskaitos tarnybų ir informacinių analitinių tarnybų darbuotojai; nevieši operatyviniai darbuotojai – išorinio sekimo tarnybos darbuotojai, pašto kontrolės tarnybos, kitų operatyvinių ir techninių padalinių, radijo kontržvalgybos darbuotojai; neetatiniai operatyviniai darbuotojai; agentūrinis aparatas; patikimi asmenys.
Buvo tam tikra veikiančiojo rezervo karininkų kategorija. Kai kuriose įmonėse, įstaigose, viešbučiuose specialias pareigas nuolat užimdavo KGB karininkai.
Pirmiausia jie rūpinosi valstybinių paslapčių saugojimu slaptuose, gynybos ministerijai priklausančiuose objektuose (40 proc. veikiančio rezervo karininkų).
Taip pat buvo naudojami specialios technikos kūrimo (apie 27 proc.), sekamų žmonių profilaktinio įspėjimo („moralinio šantažo“), užsienio piliečių sekimo (dirbant ministerijose, žinybose; apie 20 proc. veikiančio rezervo karininkų) užduotims vykdyti.
Dauguma šių karininkų buvo patyrę KGB darbuotojai, dažniausiai 40–50 metų amžiaus, beveik visi – su aukštuoju išsilavinimu. Kiekvienam jų buvo parenkamos priedangos legendos, kurios neleisdavo jų susieti su KGB.
Lietuvoje veikiančio rezervo karininkai pirmiausia buvo įsitvirtinę Užsienio reikalų ministerijoje (vizų skyriuje ir kt.), Vidaus reikalų ministerijoje, Kultūros ministerijoje, „Tėviškės draugijoje“, karinėse įmonėse ir karinio pobūdžio tyrimus atliekančiuose institutuose. Tai leido panaudoti legalias minėtų įstaigų galimybes ir kontroliuoti iš vidaus. Veikiančiojo rezervo karininkai pabaigė uždarą KGB darbuotojų grandinę.
Kaip KGB klausėsi pokalbių
Operatyvinis techninis skyrius Lietuvoje veikė jau nuo 1945 metų. Pasiklausymo aparatūrą aptarnavę vertėjai ir kontrolieriai daugiausia turėjo aukštąjį filologinį ar humanitarinį išsilavinimą. Veikusi Centrinė laboratorija atlikdavo ekspertizes. Kiekvienais metais tokių ekspertizių buvo atliekama apie šimtą: tiriami dokumentai, jų popierius, rankraštiniai ir mašinraščio tekstai, dokumentų dauginimo technika.
Taip buvo stengiamasi nustatyti Katalikų bažnyčios kronikos, „Alma mater“ ir kitų savilaidos leidinių autorius. Tam labiausiai pasitarnavo ekspertai V. Žalinas ir Z. Liauksminas.
Operatyvinė technika tuo metu buvo skirstoma į slapto pasiklausymo, slaptos kontrolės ir telefoninių pokalbių įrašymo, slapto vizualaus stebėjimo uždarose patalpose, objekto fotografavimo ir filmavimo įrangą, objekto stebėjimo nematomais spinduliais (esančiais ant agento ar su agentu, t. y. radioaktyvaus spinduliavimo – A. A.), radijo kontržvalgybos priemones.
Pasiklausymo technika buvo stacionari ir kilnojama. Stacionarią įmontuodavo įvairiausiose vietose, net į statybines konstrukcijas. Pasiklausymo techniką įrengdavo patalpose (butuose, kartais – virš tiriamo asmens arba gretimame bute), įmontuodavo į telefono aparatus. KGB dokumentuose ši technika ir priemonės vadintos literinėmis, turinčiomis atitinkamus raidžių kodus. Pavyzdžiui, pasiklausymo technikos įrengimas bute KGB dokumentuose vadintas literine priemone „T“ (KGB darbuotojų žargonu „Tatjana“ – pasiklausymas, o „Sergej“ – sekimas).
Slaptus pokalbių pasiklausymus nuo 1959 m. rugpjūčio mėn. vykdė tuo metu įsteigto LSSR KGB Operatyvinio-techninio skyriaus (OTO, rus. operativno-techničeskij otdel) 2-asis poskyris.
Jame dirbo kariniai, operatyviniai ir specialios paskirties vertėjai, operatyviniai ir specialios paskirties kontrolieriai, operatyviniai įgaliotiniai, inžinieriai, vairuotojai, mašininkės. LSSR KGB Operatyvinio-techninio skyriaus 2-ajame poskyryje 1959 09 05–1991 11 30 laikotarpiu dirbo maždaug 150 kadrinių darbuotojų, iš jų apie 100 moterų.
Vos tik susikūręs Operatyvinis-techninis skyrius 1959 m. vykdė vadinamąsias literines priemones (vėliau jos keitėsi) „N“, „M“, „E“, „EF“ ir „VN“ (per metus – 430 užduočių), grafines ir daktiloskopines ekspertizes, padirbtų dokumentų ekspertizes, slaptaraščių paieškas (buvo net 1617 dokumentų apdorota chemiškai, tačiau jokio slaptaraščio nerasta).
Skyrius per metus išryškino 69 gautus mikrofotografinius agentūrinius pranešimus iš užsienio, įvykdė 850 slapto fotografavimo užduočių ir pagamino tūkstančius nuotraukų.
Slapti operatyviniai darbuotojai galėjo sekti agentus naudodami išorinį stebėjimą (jų metodai: „cepočka“ (grandinėlė), „vilka“ (šakutė), aplenkimas, stebėjimas iš paralelinių gatvių, stebėjimas iš uždarų postų, stebėjimas zonose), agentus, patikimus asmenis ir t. t. Operatyvinis-techninis skyrius kaip įmanydamas stengėsi maskuoti taikomas pasiklausymo ir išorinio sekimo priemones (buvo slapta filmuojama, fotografuojama, daromi video ir garso įrašai). Tai turėjo garantuoti KGB sekimo tinkamą konspiravimą.
Stebėjo užsieniečius, atliko slaptas kratas
Be Kauno ir Klaipėdos miestų skyrių naudotų operatyvinių-techninių priemonių, kiekvienais metais KGB pasiklausydavo kelis šimtus telefonų pokalbių ar organizuodavo sekimą. Visus skyrius aptarnavo išorinio sekimo (7-asis ir operatyvinis-techninis skyrius. Lietuvoje veikęs KGB 8–9 dešimtmečiais buvo geriau apsirūpinęs techninėmis priemonėmis negu ankstesniais metais.
Operatyvinis-techninis skyrius 1972 m. atliko 1488 užduotis. Išorinio sekimo tarnyba įvykdė 273 užduotis, atlikta 71 pasiklausymo operacija. Nustatyta apie 2500 asmenų, su kuriais susitiko sekami asmenys. 1975–1976 m. priemonių „T“ buvo įvykdoma apie 340, „S“ – daugiau kaip 500, slapta padaryta ir apie 5 tūkst. operatyvinių fotonuotraukų. Kaip tik tuo laiku dešimtadalį visų šių priemonių (ypač įvykdytų su specialia technika) panaudojo iš labiausiai patyrusių darbuotojų sudaryta 7-ojo skyriaus operatyvinė-techninė grupė.
Ties Vilniaus „Neringos“ viešbučiu (jame užsieniečiai pirmiausia buvo apgyvendinami) įrengė televizijos kameras, o patys slapta filmuodavo, be to, naudojo vaizdo ir klausymosi techniką. Reikia pasakyti, kad taikyti šias priemones rajonuose buvo labai sunku dėl mažų galimybių ir nedidelio poreikio. Visai kita padėtis buvo miestuose, kuriuose leista lankytis užsieniečiams – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Pirmiausia objektuose „50“ (taip vadino viešbučius, o numeriai buvo skirti dokumentuose užšifruotoms operatyvinių-techninių priemonių vykdymo vietoms nurodyti: Nr. 10 reiškė restoranus, kavines, barus, Nr. 20 – atviras vietas (parkus, skverus, gatves ir t. t.), Nr. 25 – viešas vietas (teatrus, muziejus, vestibiulius, holus, skaityklas ir pan.), Nr. 50 – viešbučius, Nr. 100 a – transporto priemones) buvo nuolat įrengiami numeriai su „T“, „S“ ir „O“ priemonėmis.
Tai buvo telefoninis pasiklausymas (priemonė „T“ vykdoma per laidines priemones, teikiant informaciją ir į centrinį kontrolės punktą KGB pastate), slaptas įsilaužimas į patalpas ir slaptos kratos. Pastarasis metodas buvo užšifruotas raide „D“ (rus. dosmotr). Į Lietuvą atvažiuodavę užsienio turistai beveik visada tapdavo slaptųjų kratų aukomis. Ieškodavo kokių nors užrašų, adresų ir telefonų.
Kai kada, jei būdavo sudarytas atitinkamas planas, ieškodavo tinkamos medžiagos sekamam asmeniui ar kitiems žmonėms kompromituoti. Jei nepavykdavo slaptos kratos metu pabaigti perfotografuoti reikalingų dokumentų – juos pagrobdavo.
Taip atsitiko Lietuvoje 1977 m. apsilankiusiam „Financial Times“ korespondentui D. Satteriui. Jis pasakojo, kad užrašų bloknotą įsidėjo į lagaminą, užrakino savo viešbučio kambaryje, o raktą atidavė portjė. Grįžęs iš susitikimo kambario rakto registracijoje jis neberado. Susirūpinęs žurnalistas nusprendė trumpam išeiti pasivaikščioti, o kai sugrįžo, raktas jau buvo atsiradęs – pasak darbuotojos, jis paprasčiausiai buvo „pasislėpęs“ stelažo plyšyje.
Sugrįžęs į savo kambarį ir apžiūrėjęs lagaminą korespondentas pamatė, kad iš Vilniaus atsivežtas bloknotas buvo savo vietoje, o prie jo daiktų niekas nebuvo prisilietęs. Tačiau vykdamas traukiniu jis naktį prarado savo lagaminą – šis buvo pagrobtas.
KGB 7-asis skyrius gamino originalius komufliažus priemonėms „Zakaz“ ir „Znak“, priedangas radijo kanalais vaizdą perduodančioms televizijos kameroms.
1975–1976 m. 7-asis skyrius 20 atvejų sekimui naudojo priemonę „Sputnik“, 17 kartų „Zakaz“, 7 – „MN“. Buvo sudaromos sąlygos slapta patekti į jų patalpas „D“ priemonei (slaptai kratai) vykdyti. Ties „Neringos“ viešbučiu buvo įrengta televizijos priemonė „Žim“.
8-ajame dešimtmetyje buvo sudarytos sąlygos visa parą kontroliuoti tarptautinius telefoninius ryšius su Vakarų valstybėmis. Skirtingai nuo kitų skyrių, 7-ajam seklių skyriui tiko darbuotojai ir su viduriniu išsilavinimu. Svarbiausia, kad turėtų teigiamą charakteristiką, nepalaikytų jokių ryšių su užsieniečiais, neišsiskirtų ypatingais veido bruožais ir būtų geros sveikatos.
Liudininkų teigimu, kiekvienas seklys turėjo LSSR prekybos ministerijos išduotus dokumentus, su kuriais į restoranus patekdavo be eilės. Sekliams mokėdavo 50 rublių didesnius atlyginimus, o užduotis jie gaudavo iš anksto sutartose vietose, automobiliuose (jų neturėjo žinoti ir eiliniai KGB darbuotojai).
