Vykdydami užduotis KGB darbuotojai privalėjo palaikyti oficialius kontaktus su „Inturisto“, Vilniaus ekskursijų biuro, turistinio komplekso „Turistas“, „Vilniaus“, „Neringos“, „Gintaro“, „Naručio“ ir „Lietuvos“ viešbučių administracijomis.
Jau statant „Lietuvos“ viešbutį KGB operatyvinis-techninis skyrius gavo techninę dokumentaciją ir 1972 m. suplanavo operatyvinės technikos išdėstymą numeriuose, restoranuose ir kavinėse. 1983 m. prieš „Lietuvos“ viešbučio atidarymą KGB Operatyvinis-techninis skyrius jau turėjo iš anksto instaliuoti tam tikrą skaičių viešbučio kambarių pasiklausymo ir kitomis „literinėmis“ sekimo priemonėmis.
Net ir numatytą statyti jaunimo centrą su viešbučiu „Sputnik“ (dabartiniame Konstitucijos prospekte, tarp nr. 15 ir 23; taip ir nepastatytas, dabar nugriautas statant verslo centrą) buvo prašoma SSRS KGB leidimo įrengti operatyvines-technines priemones užsieniečiams sekti. Veikiančio rezervo karininkas mjr. A. Pozemkauskas, vėliau pplk. B. Šiaučiūnas dirbo naudodamasis „Inturisto“ priedanga: KGB karininkas sekė ir verbavo „Inturisto“ darbuotojus, tikrino naujus darbuotojus. Kartu buvo sekami užsienio firmų, kurios vežė lietuvius į gimtinę, darbuotojai.
Tokiais taikiniais tapo „American Travel Services Bureau“, „Transatlantic“, „Baltic tours“ (Bostone 1975 m. įkurta kelionių agentūra), „Simon Travel“ kelionių agentūros. Norėta užverbuoti kelis šių firmų darbuotojus: „B. Mitkus“, „Biznierius“, „Kungys“ ir „Marija“. Nepavykus to padaryti, matyt, būtų pasielgta kaip su amerikiečių turistinės firmos „Gordon“ agentu „Frantu“, kurį norėta išsiųsti iš SSRS ir taip sukompromituoti prieš turistinės firmos vadovus.
Istorija, susijusi su KGB užverbuotu turistinės firmos savininku, slapyvardžiu „Piteris“, rodė, kad tai buvo realu. Jis nuo 1973 m. lankėsi sovietinėje Lietuvoje, kol 1976–1978 m. buvo užfiksuoti jo susitikimai su disidento Sevruko artimaisiais, taip pat – „Santaros‑Šviesos“ užduočių vykdymas. 1977 m., atlikdamas BALF pavedimus valiutinėje parduotuvėje „Beriozka“, jis už 7 tūkst. dolerių įsigijo prekių (šioje parduotuvėje apyvartos vis didėjo, kol 1983 m. pasiekė 2,5 mln. dolerių; joje taip pat buvo nupirkti ir 254 automobiliai) ir taip suteikė materialinę pagalbą nurodytiems asmenims, kol 1978 m. buvo įspėtas (KGB darbuotojų, kurie dirbo LSSR URM priedangoje) nevykdyti tokios veiklos.
1982 m., remiantis kompromituojančia informacija, nuspręsta jį užverbuoti, ir labiausiai paveikė grasinimas nutraukti jo firmos santykius su „Inturistu“. Ne kažin kokių žinių galėjo duoti turistinės firmos savininkas, tačiau pateikė informaciją apie lietuvių išeivijos organizacijas. Žinoma, KGB labiausiai domino galimybės iš anksto (dar iki prašymų gauti vizas) sužinoti atvykstančiųjų sąrašus ir identifikuoti dominančius asmenis.
Tačiau ir po dešimtmečio, net įgyvendinus kai kuriuos techninius sprendimus (pvz., taksofonų pasiklausymą, naujų viešbučių „instaliavimą“ sekimo aparatūra), sekimo techninis lygis liko panašus.
1986 m. „Lietuvos“ viešbutyje, vadovaujamame KGB rezidento R.Vaigausko, kuriame daugiausia buvo apgyvendinami užsienio turistai, buvo įrengta ir sukomplektuota su priemonėmis „T-50“ 41 numeris (tarp jų – penki liuksai) ir dar 24 įrengti, bet neaprūpinti operatyvine technika.
Kiti 15 numerių buvo aprūpinti priemone „O-50“ (tarp jų „F-50“ – du kambariai, ir „Nitka“ – 1 kambarys). Buvo įrengta 10 anteninių stiprintuvų „MAK-75s“ priemonei „Zakaz“: 4 – fojė, po du – restorane „22 aukštas“, „šviesiojoje salėje“, „Seklyčioje“.
Dar buvo įrengtos trys telekameros slaptiems išorinio sekimo postams fojė, bare ir lifte. „Turisto“ viešbutyje, kuriame apsistodavo profsąjungų kviečiami užsieniečiai, tebuvo 3 numeriai su pasiklausymo aparatūra (priemonė „T-50“ čia buvo iki 1988 m. kovo mėn.). „Neringos“ viešbutyje, skirtame užsienio diplomatams ir žurnalistams, priemonė „T-50“ buvo įrengta 19 numerių (tarp jų ir visuose liukso kambariuose), priemonė „O-50“ įrengta 4 numeriuose, o „Laz“ – dar dviejuose.
Viešbutyje „Astorija“, kuriame taip pat buvo apgyvendinami diplomatai ir žurnalistai, „T-50“ įrengta 8 numeriuose (visuose – liukso), „O-50“ – 4 numeriuose. „Gintaro“ viešbutyje buvo numatoma instaliuoti analogišką pasiklausymo aparatūrą 15 numerių, „O-50“ – keturiuose numeriuose, ir „T-10“ – prie keturių staliukų viešbučio baruose (vadinta „bufetais“). Kaune viešbutyje „Neris“ numatyta įrengti 3, „Baltijoje“ – 10 numerių, o Klaipėdoje „Klaipėdos“ viešbutyje – 6 numeriuose. Tik 1989 m. pavasarį leista įrengti „Draugystės“ viešbutyje, 8 numeriuose. Nebuvo be dėmesio palikti ir studentų bendrabučiai: 1-ojo skyriaus viršininkas V. Karinauskas pasiūlė įrengti pasiklausymui „T“ priemonę Saulėtekio g. 39 esančiame bendrabutyje, kuriame buvo apgyvendinami užsieniečiai.
Labiausiai pagarsėjusiame tarp kūrybinės inteligentijos „Neringos“ restorane buvo įrengta pasiklausymo aparatūra 6-iuose „boksuose“, prie esančių keturviečių staliukų, ir dar prie 5 „Neringos“ kavinės keturviečių staliukų. Restorane „Astorija“ buvo įmontuoti anteniniai-fideriniai įrengimai (radijo mikrofonas arva, pasiklausymo „blakė“, veikianti radijo bangomis) priemonei „T-10“ prie trijų staliukų.
Reikia pasakyti, kad pasiklausymo „blakės“ buvo įrengiamos taip, kad jų nebūtų galima aptikti ir vizualiai apžiūrėjus staliukus. 1986 m. plečiantis užsieniečių srautui priemonę „T-10“ buvo numatyta įrengti restorano „Dainava“ naktiniame bare, „Senojo rūsio“ ir „Bočių“ restoranuose. Kiekviename – po 2 staliukus. 1988 m. lapkričio mėn. jau buvo įrengtas pasiklausymas „Astorijos“ ir „Bočių“ restoranuose (po 3 staliukus su prietaisu nr. 14).
Vis dėlto technikos panaudojimas sekimui tebuvo svarbi, tačiau papildoma priemonė, šalia agentų panaudojimo. Štai 1987 m. gegužės mėn. iš JAV atvykus grupei turistų visus atvykėlius numatyta sekti nuo pirmosios pasirodymo akimirkos. Kad čia buvo plataus masto operacija rodo tai, jog 21 turistas ne tik turėjo būti sekamas profesionalių seklių, ne tik buvo klausomasi jų telefonų, bet ir specialios KGB darbuotojų grupės viešbutyje „Lietuva“ slapta iškratė jų daiktus.
Ieškota antisovietinės literatūros. Grupėje buvusius penkis asmenis KGB stebėjo ir JAV, todėl jų sekimas ir apdorojimas („teigiamas poveikis“) buvo numatytas pagal atskirą planą. „Inturisto“ gidai, tuo pačiu metu ir KGB agentai, „Daiva“, „Belka“, „Anna“ ir „Bronte“, „Tėviškės“ draugijos darbuotojai ir agentai „Žemaitis“, „Juodupis“, „Tichonova“, „Justina“ ir „Kairys" turėjo tirti atvykėlių elgesį.
Agentai „Juozas“, „Dornas“, „Aukštaitis“, „A. Girėnas“, „I. Jankus“, „Šernas“ ir archyvinis agentas „Bug“ privalėjo betarpiškai sekti turistų grupės narius.
Jų susitikimuose (kuriuos organizuoti patikėta agentui „V. Laurinkui“) Vilniaus universitete ir Lietuvos istorijos institute turėjo dalyvauti anksčiau į JAV ir VFR važiavę (į stažuotes ar privačiai) 1-ojo skyriaus agentai „Magdė“, „Vytas“ (buvo VFR), „Maknys“ (buvo JAV), „Zenonas“ bei 5-osios tarnybos agentai „Jonas“, „Debesis“, „Motiejus“, „Faustas“.
Dailininkų ir rašytojų sąjungose lietuvių išeivius turėjo pasitikti agentai „Nemunėlis“, „Darius“, „Ratas“. Tai buvo viena paskutinių plataus masto išeivių sekimo operacijų, kai KGB dar galėjo pasinaudoti visomis savo pajėgomis.
1988 m. KGB rengėsi galimam buvusių uždarų rajonų atidarymui. Numatyta leisti Kauno ir Klaipėdos sekliams vykdyti priemones „Znat“, „Zakaz“ ir „Vitrina“ (pokalbių ne telefonu kontrolei). Tačiau čia turėta priekaištų KGB 7-ojo skyriaus vykdomoms priemonėms – gaunami žemos kokybės pokalbių įrašai. Esant reikalui numatyta naudotis SSRS KGB operatyvinės techninės valdybos galimybėmis.
„Vitrina“ – slaptas garso įrašymas naudojant specialią techniką iš anksto žinomose vietose, kurias lanko „išorinio stebėjimo objektai“, atvirose vietovėse ir kitose viešose vietose (vestibiuliuose, muziejuose, teatruose, skaityklose...).
„Znak“ – slaptas garso įrašymas naudojant specialią techniką trumpalaikio „sekamųjų objektų“ lankymosi vietose, jei susiklosto palankios situacijos.
