Vilniaus Gedimino prospektas – viena svarbiausių ir žinomiausių Lietuvos sostinės gatvių. Prasidedanti ties Katedros aikšte ir pasibaigianti sulig senuoju XIX amžiaus pradžios statybos Žvėryno tiltu.
Gedimino prospektas pradėjo formuotis pirmojoje XIX amžiaus pusėje, nors kryptis nuo Katedros Žvėryno link tuomet daug kam galėjo atrodyti ne itin perspektyvi.
Plytėjo sodai ir daržai
Jeigu pažiūrėtume į 1840-ųjų Vilniaus planą, tai pamatytume, kad už Tilto gatve pasiekiamos Šv.Jurgio aikštės (dabar – Vinco Kudirkos aikštė) miestas kone pasibaigdavo.
Toliau plytėjo priemiesčio sodai ir daržai bei retai gyvenama Lukiškių dykvietė iki pat Neries vingio.
Tuo metu Vilniaus gyvenimas virė nuo senų laikų svarbioje Pilies, Didžiojoje ir Aušros Vartų gatvėse.
Tačiau XIX a. viduryje patvirtintas intensyvus Lukiškių užstatymo planas atvėrė naujas miesto plėtros perspektyvas.
Prekiavo šienu ir šiaudais
1859-ųjų Vilniaus plane jau matome ilgą, tiesią lyg strėlė gatvę, kuri carinės Rusijos administracijos buvo pakrikštyta Georgijaus prospektu.
Beje, šį pavadinimą prospektas gavo arba nuo netoliese esančios Šv.Jurgio (rus. Georgijaus) bažnyčios, arba nuo šalia plytėjusios Šv. Jurgio (Georgijaus) aikštės – senos šieno bei šiaudų prekyvietės.
Nuo 1860 m. dabartinėje Lukiškių aikštėje atidarytas pagrindinis miesto turgus, tiksliau – į šią vietą perkeltos kelios Vilniaus senamiesčio turgavietės.
Nors šiuo valdžios sprendimu daugelis miestiečių buvo nepatenkinti, nuolat rengiamos mugės bei kitos pramogos įpūtė gyvybės palyginti neišvaizdžiai ir apleistai vietovei.
Nutiesė tramvajaus bėgius
Naujasis prospektas pasirodė naudingas Lukiškių prekybai, o prekyba – naudinga prospektui: iš abiejų jo pusių lyg grybai po lietaus kilo nauji mūriniai statiniai, kūrėsi įvairios įstaigos.
1893 metais Georgijaus prospektu nutiesti arklių traukiamo tramvajaus bėgiai, kuriais nuo Lukiškių aikštės buvo galima pasiekti Užupio tiltą.
Prospektą kirto ir kita – Žaliojo tilto–Geležinkelio stoties tramvajaus linija.
Abi jos išardytos 1926 metais kaip neatlaikiusios modernesnės transporto priemonės – autobusų – konkurencijos.
Gatvę atgaivino tilto statyba
Tapti viena pagrindinių miesto gatvių būsimajam Gedimino prospektui padėjo Lukiškes su priešingu Neries krantu jungiančio caro Nikolajaus vardu pavadinto akmeninio Žvėryno tilto statyba 1906 metais.
Tiesa, šioks toks medinis tiltas čia buvo ir seniau, tačiau ne itin patvarus.
Prie pat tilto, tiesiai priešais dabartinį Seimą, buvo įsikūrusi didžiulė sielių prieplauka, o rąstai sandėliuoti dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje.
Jeigu pažvelgtume į to meto Neries ties Vilniumi nuotraukas, mediena upe buvo plukdoma nuolat, mieste veikė kelios panašios prieplaukos.
Rusiškuose to meto žemėlapiuose sužymėti ir svarbiausi Georgijaus prospekto statiniai: Suchackio namai, Apygardos teismas, grafo Dmitrijaus Mavroso namas, Georgijaus (Žoržo) viešbutis su įspūdinga drakoną nugalinčio raito šv.Jurgio skulptūra, Sankt Peterburgo banko skyrius, Vilniaus žemės bankas.
Fontanas veikti nepradėjo
Dabartinėje V.Kudirkos aikštėje stovėjo nedidelė Aleksandro Neviškio koplyčia pergalei prieš 1863 m. sukilimo dalyvius paminėti.
Koplyčia pastatyta liūdnai pagarsėjusio Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paliepimu, tačiau 1919 metais lenkų valdžios sprendimu nugriauta kaip antilenkiškos epochos simbolis.
Pati aikštė lenkmečiu pervadinta Gardino apylinkėse gimusios rašytojos Elizos Ožeškovos vardu, čia pastatytas iki pat sovietų okupacijos taip niekad ir nepradėjęs veikti fontanas.
XX a. pradžioje Georgijaus prospektas ne tik buvo galutinai suformuotas, bet ir tapo viena svarbiausių, jei ne pačia svarbiausia, miesto gatve.
Žygiuoti buvo labai patogu
Pirmojo pasaulinio karo negandos nedaug tepakenkė architektūriniam prospekto veidui, tačiau jis kito ideologiškai.
Lenkmečiu Georgijaus prospektas pervadintas Adomo Mickevičiaus prospektu, čia planuota atidengti jo monumentą.
Lukiškėse iškilo obeliskas kovose dėl Vilniaus žuvusiems lenkų kariams, o pati aikštė pasirinkta kaip puiki vieta karių rikiuotėms bei paradams.
Beje, pastarajai paskirčiai tiko ir pats prospektas: tiesus, palyginti platus, besiremiantis į Katedros aikštę – istorinę sostinės širdį.
Kas dabar suskaičiuos, kiek kartų prospektu žygiavo svetima ir sava kariuomenė, politinių bei kitokių demonstracijų dalyviai? Žygiuoti prospektu – tai tarytum simboliškai įtvirtinti teisę į Vilnių. Ir tai puikiai suvokė visi.
Rusai įvedė savo pavadinimus
Kad ir kokių prospekto pertvarkymo planų turėjo lenkai, jiems okupacijos metais pavyko pastatyti tik kelis pastatus (pavyzdžiui, dabartinius Lietuvos konstitucinio teismo rūmus).
1939-aisiais Lietuva atgavo Vilnių. Spalio 28 d. pagrindine miesto gatve žygiavo lietuvių kariuomenės daliniai, riedėjo karinė technika.
A.Mickevičiaus prospektas pervadinamas Gedimino prospektu, tačiau neilgam.
Okupacinė vokiečių valdžia pernelyg neskubėjo kaitalioti pavadinimų ir jos išleistuose žemėlapiuose prospektui paliktas Gedimino vardas, o štai grįžę sovietų okupantai liko ištikimi sau: iki 1956 m. prospektas vadintas Stalino, o „tautų tėvo“ kultą nuvainikavus – Lenino vardu.
Sovietmetis diktavo ir savo madas: kasmet raudonomis vėliavomis išpuoštu prospektu žygiuodavo „darbo liaudis“, tiesiog miesto vidury buvo palaidotas raudonasis generolas Ivanas Černiachovskis.
Lukiškėse iškilo Lenino stabas, o buvusiuose ištaiginguose carinių laikų rūmuose, išvarius iš jų nacių gestapininkus, įsikūrė visagalis sovietų saugumas.
Grįžo mugės ir eitynės
Sovietinės Lietuvos istorijos tarpsnis taip pat atsispindi prospekto architektūroje ir labiausiai dominuoja vakarinėje jo dalyje.
Martyno Mažvydo bibliotekos pastatas ar senoji dabartinių Seimo rūmų komplekso dalis – anos epochos produktai, be kurių dabartinis Gedimino prospektas sunkiai įsivaizduojamas.
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio vardas pagrindinei sostinės gatvei buvo sugrąžintas 1989 m. ir jau daugiau nei ketvirtį amžiaus galime džiaugtis lietuvišku jos pavadinimu.
Per tą laiką prospektas matė daug: laisvės barikadas, raudonųjų stabų griūtį ir V.Kudirkos įamžinimą, matė susikaupimo akimirkų, riaušių ir įvairių eitynių, begales mugių bei kitų miestiečius džiuginančių renginių.
