Pasak jos, šiame nelabai žinomame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) užkampyje buvo skaitomi Denis‘o Diderot, Voltaire`as. Antanas Tyzenhauzas susirašinėjo su Jeanu Jacques‘u Rousseau ir diskutavo apie tinkamą respublikos valdymą. Čia buvo įsteigta spaustuvė, leidžiamos verstinės knygos, švietėjiška literatūra, enciklopedininkų veikalai. Gardino gyventojai skaitė net laisvamanišką literatūrą.
J. Žąsinaitės-Gedminienės teigimu, Gardiną galima vadinti antrąja LDK kultūros sostine ne tik dėl švietimo, religinių bei panašių kitų apsektų, bet dar ir dėl to, kad ten rinkosi žinomiausi LDK politiniai veikėjai, vyko pobūviai, reiškėsi naujausios mados tendencijos. „Gal tai periferiniai dalykai, bet jie esmingai papildo Gardino, kaip kultūros centro, apibrėžimą. Ten atvažiuodavo paties karaliaus meilužės, į Gardino pobūvius buvo nepadoru eiti su senais, iš mados išėjusiais kontušais – reikėjo prancūziškų frakų.“
– Kuo dar ypatingas XVIII a. antrosios pusės Gardinas?
– Jis labai skyrėsi nuo XVI a. Gardino. Data, kai A.Tyzenhauzas tapo Gardino seniūnu, žymi radikalų miesto pasikeitimą. Maždaug iki XVIII a. vidurio Gardiną amžininkai apibūdino kaip gūdžią Lenkijos provinciją, o A. Tyzenhauzo laikais jis tapo kone Vakarų Europos centrams prilygstančiu miestu.
A. Tyzenhauzo iniciatyva buvo įkurtas teatras, baletas, pastatyta apie 80 manufaktūrų, kviesti žinomiausi to meto kultūros, politikos veikėjai. A. Tyzenhauzas susirašinėjo su J.J. Rousseau. Taigi Gardiną gaubė nelabai būdinga LDK aura.
A. Tyzenhauzas kūrė naujamiesčius, o manufaktūros, teatrai, baletas, Karališkoji medicinos mokykla, Kadetų korpusas buvo steigiami būtent ten, Horodnicoje, paskui – ir Lososnoje. A. Tyzenhauzas nestatė, nepildė senojo Gardino – jis paliko labai originalius pėdsakus. Mano pasirinktas laikotarpis, XVIII a. antroji pusė, yra dar netyrinėtas plynas laukas. Daugiau iniciatyvos šiuo atžvilgiu rodo baltarusių ir lenkų tyrėjai, o lietuvių sąmonėje Gardinas kol kas nėra identifikuotas kaip savas miestas.
– Ar mieste nerandama savo kultūros, ar problema slypi kitur?
– Tikriausiai tai lemia istorinės aplinkybės ir istoriografinės pažiūros. Kita vertus, manau, kad ne vieną tyrėją gąsdina šaltinių stoka.
Kai ėmiausi tyrinėti Gardiną, teko nemažai laiko praleisti ir įvairiuose Minsko archyvuose, ir Gardino archyve. Baltarusiai mane sutiko gana priešiškai – , pavyzdžiui, turėjau pasirašyti įvairiausius pasižadėjimus, kad būtinai nurodysiu, kokie šaltiniai cituojami ir pan. Taigi trukdžiai tikrai buvo juntami.
Kai nusprendi rašyti disertaciją, matyt, turi būti įsitikinęs, kad medžiagos pakaks, o aš ėjau avantiūristiniu keliu, nes nebuvau tikra, ar rasiu Gardino tekstus. Mane domino ne tik Gardino miesto kultūra, bet ir įvairiomis progomis rašyti to meto politiniai bei poetiniai tekstai. Juose taip pat atsiskleidžia Gardinas.
– Kokie buvo pagrindiniai jūsų darbo šaltiniai?
– Tai buvo Gardino seniūno A. Tyzenhauzo laiškai, rašyti karaliui Stanislovui Augustui, iš Italijos pasikviestam architektui Giuseppe de Sacco, sekretoriui Ksaverui Bogušui, taip pat amžininkų, atvykusių į Gardiną iš įvairių Vakarų Europos regionų ir lyginusių Gardiną su klestinčiais Vakarų Europos centrais, tokiais kaip Paryžius, Londonas, pasakojimai. Dar – pamokslai, Seimo narių kalbos.
Ko gero, nedaug kas žino, kad šiame LDK užkampyje buvo skaitomi Denis Diderot, Voltaire`as. A. Tyzenhauzas susirašinėjo su J.J. Rousseau ir diskutavo apie tinkamą respublikos valdymą. Čia isteigta spaustuvė ir jos leidiniai byloja apie to meto skaitytojų orientaciją, kas tuo metu buvo populiaru.
Leistos verstinės knygos, švietėjiška literatūra, enciklopedininkų veikalai. Gardino gyventojai skaitė net laisvamanišką literatūrą. Beje, Gardinas buvo margas ir įvairus konfesiniu bei etiniu atžvilgiais – čia gyveno ir žydai, ir sentikiai, ir lenkai.
– Disertacija vadinasi „Gardinas – LDK XVIII a. antrosios pusės kultūros centras“. Kodėl jį tokiu galima laikyti?
– Dėl paminėtų sostinei būdingų aspektų – periodinių spaudinių, mokyklų, teatro, įvairiatautės miestietijos. Sentikių religinė literatūra, leista Gardine, yra svarbi ne tik stačiatikybės tradicijai, istorijai, bet ir LDK paveldui, taip pat – žydų gyvenimas ir religija.
Gardine rinkosi žinomiausi LDK politiniai veikėjai. Ten vyko pobūviai, reiškėsi mados tendencijos. Gal tai periferiniai dalykai, bet jie esmingai papildo Gardino, kaip kultūros centro, apibrėžimą. Ten atvažiuodavo paties karaliaus meilužės, į Gardino pobūvius buvo nepadoru eiti su senais, iš mados išėjusiais kontušais – reikėjo prancūziškų frakų. Manyčiau, išvardinti dalykai leidžia teigti, kad Gardinas buvo antroji LDK kultūros sostinė.
– Kiek prie to prisidėjo A. Tyzenhauzas?
– Gardino klestėjimo metas neatsitiktinai sutampa su A. Tyzenhauzo seniūnavimu. Be jo, Gardinas tikrai nebūtų taip išgarsėjęs Vakarų Europoje. A. Tyzenhauzo skubėjimas gyventi ir noras, kaip jis rašė Stanislovui Augustui , prilyginti Gardiną vakarietiškiems centrams tikrai lėmė tų 15 metų išskirtinumą Gardino istorijoje. Įvairūs trukdžiai A. Tyzenhauzui įgyvendinant idėjas, kurių jis turėjo apsčiai, irgi byloja apie labai netipišką jo užsidegimą.
Jis įsteigė Karališkąją medicinos mokyklą ir akušerių mokyklą. Jo planuose buvo netgi beprotnamis. Įdomi detalė, kad pasistatęs dvarą Horodnicoje, tokioje reprezentacinėje vietoje , priešais rūmus jis buvo įsteigęs beprotnamio padalinį. Tik neaišku, ar tai buvo atskiras pastatas, ar Karališkajai Gardino medicinos mokyklai priklausęs skyrius.
– A. Tyzenhauzas buvo atstatydintas, neįgyvendinęs visų savo planų. Jeigu jam būtų pavykę juos įgyvendinti, gal Gardinas būtų pasivijęs ir tuometinį LDK centrą Vilnių?
– Gardinas, amžininkų liudijimu, buvo tris kartus mažesnis miestas už Vilnių. Norint pastatyti tokį kultūros centrą būtų reikėję išskirtinių pastangų.
Kas trukdė A.Tyzenhauzui įgyvendinti savo užmojus? Jis buvo remiamas karaliaus, bet užsitraukė karaliaus sesers Elžbietos Poniatovskos Branickos nemalonę. Ta ponia patarinėjo karaliui, kur tik galėjo, ir tokia konkurencija, matyt, lėmė nemalonę – ji netgi buvo sukūrusi antityzenhauzinę koaliciją.
Apie A. Tyzenhauzą yra išlikę įvairiausių atsiliepimų. Net lietuvių literatūros tekstuose jis vadinamas despotu, nes yra liudijimų, kad jis prievarta grobė valstiečių vaikus ir vertė juos mokytis baleto mokykloje. Yra tekstų, kuriuose A. Tyzenhauzas lygintas su šėtonu ir net vaikai juo gąsdinti.
Kas dar jam trukdė? Iš tikrųjų viskas buvo daroma per greitai, be to, kreditai imami su labai didelėmis palūkanomis. O vienas amžininkų sakė, kad tas grūdas, kurį metė A. Tyzenhauzas, krito į nepakankamai gerai išartą dirvą. Per anksti atsiradusios naujovės, pramonės skuba lėmė tai, kad sukurtos manufaktūros neišsilaikė.
Kai A. Tyzenhauzas 1780 m. buvo atstatydintas iš seniūno pareigų ir jo vietą užėmė karalystės etmonas Severinas Ževuskis, manufaktūros sužlugo vos per porą metų. S.Ževuskis išgraibstė A. Tyzenhauzo turtą, sukurtas vertybes ir pabėgo į užsienį. Iš 80 pastatų komplekso beveik nieko neliko.
Dabar Gardine A. Tyzenhauzo laikų statiniai yra neatpažįstami. Labai graudu žiūrėti į Gardiną iš XVIII a. perspektyvos, nes nieko nelikę.
O patriotiškai nusiteikę baltarusių tyrėjai Gardiną vadina šventojo Huberto (medžiotojų globėjo) miestu. Gardiniečiai pasisavino šv. Huberto figūrą teigdami, kad būtent Gardino apylinkėse jis medžiojo. Šitaip Gardino herbe atsirado šv. Hubertas.
