Idėja pastatyti mūrinius maldos namus kilo tuomečiam LDK pakancleriui Steponui Pacui (1587–1640 m.) ir jo žmonai Onai iš Dusiackų giminės.
Netrukus buvo gautas Vilniaus vyskupo Abrahamo Wojnos palaiminimas, o 1637-aisiais – ir raštiškas popiežiaus Urbono III pritarimas.
Bažnyčia ir šalia numatytas įkurti vienuolynas turėjo priklausyti basosioms karmelitėms – antrojoje XVI amžiaus pusėje Ispanijoje įkurtai moteriškai kiek reformuoto Karmelitų ordino atšakai.
Finansavo dosnieji Pacai
Netrukus basųjų karmeličių vienuolynai pradėti steigti visoje katalikiškoje Europoje, o į Vilnių pirmosios vienuolės atvyko XVII a. pradžioje iš Lenkijos.
Beje, tuo pat metu Vilniuje vyko ir kitos, Šv.Teresės Avilietės bažnyčios prie tuomečių Medininkų (Aušros) vartų statybos, kurias taip pat fundavo Steponas Pacas. Ji pavadinta basųjų karmeličių tradicijos pradininkės vardu.
Taigi 1638 metais tarp Visų Šventųjų ir Arklių gatvių pradėjo kilti būsimos Šv.Juozapo sužadėtinio bažnyčios mūrai, šalimais išpirkti keli namai moterų vienuolynui.
Statybas finansavo tiek dosnieji fundatoriai Pacai, tiek kitos krašto didikų giminės. Darbai nors ir lėtai, bet užtikrintai vyko.
Statybas sustabdė rusai
1655 m. liepos mėnesį į Vilnių įsiveržė rusai. Miestas buvo baisiai niokojamas, didelė dalis gyventojų išžudyta, kiti buvo priversti bėgti.
Netrukus kilo badas, siautė gaisrai ir epidemijos. Žinoma, kad tokiomis sąlygomis apie statybas negalėjo būti jokios kalbos. Sostinę paliko ir basosios karmelitės.
Darbai buvo atnaujinti tiktai rusams pasitraukus ir nualinto krašto ekonomikai kiek atsigavus. Bažnyčios statybos baigtos 1692 m. – prabėgus daugiau nei pusei amžiaus nuo statybų pradžios.
Tais pačiais metais tuometis Vilniaus vyskupas Konstantinas Brzostowskis naująją šventyklą simboliškai perdavė šv.Juozapo sužadėtinio globai.
Nuotraukos liko iki šių dienų
Kaip išoriškai atrodė Vilniaus Šv.Juozapo sužadėtinio bažnyčia, galima pamatyti garsaus XIX a. Vilniaus fotografo Jozefo Czechowicziaus nuotraukose.
Tai buvo vienanavis plytų statinys su skersiniu transeptu, žvelgiant iš viršaus atkartojantis lotyniško kryžiaus formą.
Pagrindinis fasadas papuoštas puskolonėmis ir arkiniu karnizu, į dangų stiebėsi keli bokšteliai ir nedidelis kupolas.
Maldos namų viduje virš pagrindinio altoriaus puikavosi šv. Juozapo paveikslas, o navos nišose – šv.apaštalų Petro ir Povilo statulos.
Ir vis dėlto žymiojoje 1870–1875 m. J.Czechowicziaus nuotraukoje įamžinta ne veikianti bažnyčia, o jau kurį laiką apleistas pastatas.
Po nepavykusio 1863–1864 m. sukilimo prieš carinę valdžią represijos skaudžiai smogė religiniam krašto gyvenimui.
Turgus garsėjo netvarka
1865 m. vasarį prie Šv.Juozapo sužadėtinio bažnyčios veikęs basųjų karmeličių vienuolynas buvo uždarytas.
Dalis vienuolių išvyko į Lenkiją, dalis prisidėjo prie Vilniaus benediktinių.
Tušti maldos namai stūksojo daugiau nei dešimt metų, kol nuspręsta juos visiškai nugriauti. Šventyklos ardymo darbai pradėti 1876 m. ir tęsėsi kelerius metus. Visa tai įamžinta 1877-ųjų J.Czechowicziaus nuotraukoje.
Buvusios bažnyčios vietoje suformuota akmenimis grįsta turgaus aikštė, miestiečių praminta Basokų aikšte.
Toks pavadinimas buvo savotiškas priminimas apie kadaise čia šeimininkavusias basąsias karmelites.
Prekyvietė Basokų aikštėje veikė iki pat XX a. pradžios.
Čia buvo įrengti neišvaizdūs prekybos paviljonai, o pati turgavietė pasižymėjo tokia nešvara ir netvarka, kad ilgainiui miesto valdžiai tapo tikru galvos skausmu.
1906 metais Basokų turgus iškeltas kartu su visais padoriau atrodančiais prekybos nameliais, o netinkami tiesiog sudeginti.
Vietovę užsibrėžta paversti žaliuojančiu skveru, čia pasodinta daugybė jaunų medelių.
Pastatė paminklus
Nuo to laiko daugelyje Vilniaus žemėlapių buvusi Šv.Juozapo sužadėtinio bažnyčios bei Basokų turgaus teritorija pažymėta kaip žaliuojantis plotas.
1995 metais skveras papuoštas Daliutės Matulaitės kurtu bronziniu paminklu „Seserys“, vaizduojančiu dvi Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjusių lietuvių rašytojų seserų Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės (1867–1926 m.) ir Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės (1872–1957 m.) figūras.
2011 metais skvero prieigose atidengtas paminklas ukrainiečių poetui, rašytojui Tarasui Ševčenkai (1814–1861).
