Jurgis Vanagas knygoje stengėsi nerašyti apie tai, apie ką pasakota jau šimtus kartų. Pavyzdžiui, apie Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Jis rašė apie tai, kas nagrinėta mažiau, bet ne mažiau įdomu. Pasak pašnekovo, ši knyga – tai odė Antakalniui, joje galima rasti ir daug kritiškų įžvalgų.
Autorius į dienos šviesą iškelia ne vieną intriguojančią istoriją apie Barboros Radvilaitės, kuri maudydavosi pirtelėje dabartinėje Antakalnio teritorijoje, gyvenimą. Knygoje atgyja Sapiegų ir Sluškų į užmarštį nugrimzdusi rūmų didybė ir kiti vaizdingi pasakojimai.
Vertindamas šių laikų Antakalnį J. Vanagas pripažįsta, kad yra daug taisytinų dalykų. Neišnaudotos čia pat tekančios Neries galimybės. Niekas neatgaivina tramvajaus, kuris XIX a. buvo viena populiariausių susisiekimo priemonių.
Architektas tvirtina, kad mieste, kuriame gyvena pusė milijono žmonių, vasaros rytais išgirsti lakštingalos treles yra beveik stebuklas. Apie šiuos bei kitus stebuklus ir kalbamės su knygos autoriumi J. Vanagu.
- Kodėl pasirinkote aprašyti būtent Antakalnį, o ne kurį kitą Vilniaus rajoną? – pasiteiravau knygos autoriaus 82 metų J.Vanago.
– Aš gyvenu Antakalnyje. Kai su šeima atsikėliau gyventi į Vilnių, man iškart labai patiko šis rajonas. Pradėjau vaikštinėti ir pažinti, tačiau tuo metu apie knygą dar neturėjau jokios minties. Vėliau kaupiau informaciją, pradėjau rinkti medžiagą, išėjau į pensiją. Pirmiausia parašiau savo knygą apie gimtinę – Kauną.
Kai išėjo knyga, visi vilniečiai kolegos sakė, kad ilgesnį laiką gyvenu sostinėje, tad turėčiau parašyti knygą apie Vilnių, kuo čia dėtas tas Kaunas. Po truputį per trejetą metų gimė knyga „Primirštas Antakalnis“. Jai reikėjo labai daug medžiagos: eiti į bibliotekas, vartyti knygas, laikraščius ir kitus šaltinius. Tai jau trečia mano knyga.
Labai esu patenkintas Vilniumi ir Antakalniu. Šis rajonas turi kažkokią išskirtinę aurą, kurią ilgiau Antakalnyje pagyvenę žmonės tikrai pajaučia. Apskritai Vilnius yra toks mistinis miestas. Jis unikalus, ypač Gedimino pilies teritorijoje ir Šventaragio slėnyje.
Antakalnyje gyveno lenkų vienuolė Faustina, kurią popiežius vėliau įšventino. Ji gyvendama Vilniuje, V. Grybo gatvėje, jautė įvairius reiškinius ir apsireiškimus. Vienuolė išleido kelias knygas, ją aprašė daug žmonių. Ši moteris bendravo su aukštesnėmis būtybėmis. Antakalnyje yra išlikęs jos namas ir celė.
- Jūsų literatūros sąrašas išties įspūdingas. Kokiais dar pasakojimais ar istorijomis pasikliovėte?
– Pasakojimų nelabai girdėjau, nes nėra išlikę tokių senų gyventojų. Vis dėlto literatūroje šį tą radau, ir ne be reikalo pavadinau „Primirštas“, nes daug ko gyventojai apie Antakalnį ir nežino. Knygoje aprašiau, kad rajono gale buvo hipodromas, tribūna, totalizatorius ir net organizuojamos žirgų lenktynės. Antakalnyje buvo įsikūręs nedidelis aerodromas, kuriame rusų aviacijos asai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje skraidė pirmykščiais netobulais lėktuvais.
Taip pat buvo Viršupis ir didikų medžioklės namelis, nes už Antakalnio prasidėjo miškai, kurie vėliau išaugo į Nemenčinės miškus. Ten gyveno lokiai ir meškos, kuriuos medžiodavo. Žygimantas Augustas mėgo tame namelyje gyventi. Jis ten atsiveždavo savo Barborą Radvilaitę, kuri buvo sportiška: jodinėjo, mėgo žaisti šachmatais ir buvo tikra švaruolė. Ji maudydavosi Neryje. Yra vieta, kuri dar iki karo vietinių gyventojų lenkų buvo vadinama Barboros pirtimi. Gaila, bet dabar ten nieko nebeliko.
- Antakalnio rajoną mėgo ir ten gyveno didikai?
– Patys turtingiausieji Vilniaus didikai – Pacų giminė – pastatė Antakalnyje bažnyčią, bet patys tame rajone negyveno. Radvilos irgi labiau mėgo dabartinį Žvėryną. Tačiau Antakalnyje gyveno Sapiegos. Jie buvo nepaprastai turtingi, įtakingi ir galingi. Jie statėsi rūmus, o Kazimieras Jonas Sapiega norėjo tapti Abiejų Respublikų karaliumi. Jis stengėsi Antakalnyje pastatyti netgi antrąjį Versalį. Jo rūmuose buvo labai daug ištaigos ir prabangos: sienos išpuoštos šilkais, prikabinėta auksinių špagų, daug brangakmenių, kuriuos buvo galima semti rankomis. Čia buvo labai gražiai suprojektuotas parkas, dekoratyviniai baseinai ir tvenkiniai.
Dėl daugybės rietenų K.J.Sapiegai nepavyko savo rūmų padaryti antraisiais Versalio rūmais. Dabar ten nieko neliko. Taip pat Antakalnyje buvo ir didingi Sluškų rūmai. Jų pokylių salės lubose buvo įtaisytas net dekoratyvinis baseinas, kuriame plaukiojo auksinės žuvelės ir undinėlių muliažai. Tais laikais padaryti baseiną virš salės buvo labai drąsu. Antakalnyje buvo pastatytas ir įspūdingas trinitorių vienuolynas. Trinitoriai yra vienuolių ordinas, kuris rūpinosi musulmonų pagrobtais krikščionimis. Jiems pastatė tą trinitorių bažnyčią. Ji tuo metu buvo vienas didžiausių kupolų abiejų tautų Žečpospolitoje.
- Ar galėtumėte Antakalnį pavadinti didikų kraštu tuo metu ir dabar?
– Tuo metu Antakalnis tikrai buvo didikų rajonas. Dabar jis taip pat turi savo aurą. Jei palygintume su kitais rajonais, tai man atrodo, kad Antakalnyje buvo ir yra susitelkę daug žinomų Lietuvos žmonių.
Taip pat turime iš nežinios iškastą daktaro Aiskaudos prototipą. Tai žydas gydytojas, gyvenęs Antakalnio gale ir turėjęs kliniką, kurioje globojo įvairius gyvūnėlius. 1912 metais Paryžiuje jis susitiko su rusų poetu Kornėjumi Čiukovskiu, ir šis parašė poemą „Daktaras Aiskauda“. Tai štai, šitas daktaras Aiskauda yra kilęs iš Antakalnio.
- Knygoje rašote, kad Neris XX a. buvo plačiai naudojama laivyboje. Kodėl nutrūko laivyba?
– Pirmiausia nutrūko dėl to, kad Neris yra labai srauni. Taip pat labai akmenuota, daug seklumų. Kadangi ir upės greitis labai didelis ir labai daug akmenų, tai reikia labai didelio meistriškumo. Dar lenkmečiu čia kursavo garlaiviai. Jie buvo labai populiarūs iš Vilniaus iki Kernavės, bet daugiausia plaukdavo iki Verkių. Tačiau mums padarė kiaulystę kaimynai. 1974 m. labai garsus Baltarusijos vadas Piotras Mašerovas draugavo su Maskvos Chruščiovais ir visais kitais. Jis nusprendė aprūpinti vandeniu Minską, kuris buvo miestas be akvatorijų. Jie su niekuo nederinę užtvenkė Nerį, padarė Vileikos saugyklą, ir pas mus Neryje labai nuslūgo vandens lygis.
Šiuo metu taip pat yra sumanymų Nerį panaudoti laivybai, tačiau reikia labai plokščiadugnių laivų arba kur nors reikia užtvenkti, kad pakiltų vandens lygis ir sumažėtų sraunumas. Miestas prie upės, nepanaudojantis upės rekreacijai, yra nusikaltimas.
- XIX a. Vilniuje veikė arklių tramvajus, kuris XX a. buvo išardytas. Šiais laikais vėl grįžtama prie tos temos. Ką jūs manote?
– Daugiausia tai buvo Artūro Zuoko idėja, bet yra ir geresnė mintis, kurią labai remiu, ir priklausau tai iniciatyvinei grupei, kuri inicijuoja Vilniuje statyti metropoliteną. Arklių tramvajus buvo tais laikais nutiestas, nes reikėjo viešojo transporto. Elektrinio nesugebėjo, tai bent arkliais kinkomą tramvajų padarė. Tai buvo dviejų arklių traukiamas įrenginys. Jis buvo labai populiarus.
Daug vilniečių važinėjo trimis linijomis: nuo stoties iki Žvėryno, iš Užupio pro Katedrą į Antakalnį ir iki Žaliojo tilto. Jų arklidės ir angaras buvo V.Grybo gatvėje, prieš diagnostikos centrą. Iš jos išvažiuodavo dabartine Tramvajų gatvele. Tais laikais gatvelė vadinosi Arklių geležinkelio gatve. Kai išvertė bėgius, tikėjosi, kad vėliau atsiras tramvajus, ir tą vietą paliko pavadinę Tramvajų gatve. Štai kodėl Vilniuje yra Tramvajų gatvė, nors elektra varomų tramvajų niekada ten ir nebuvo.
- XVII a. Antakalnį dažnai siaubdavo gaisrai. Namai dažniausiai būdavo mediniai ir dengti šiaudais. Ar dabartinė Šnipiškių ir Žvėryno situacija jums nesukelia panašumų?
– Manau, Šnipiškėse ir Žvėryne dabar yra daug nusikalstamo akto. Bakūžėse gyvena kokia močiutė, kuri jaučia, kad yra gera vieta, ir užprašo labai didelę sumą. Šnipiškėse nustatyta daug padegimo atvejų, kai tą trobelę vėliau nusiperka.
Antakalnyje XVII a. kildavo gaisrai, nes žmonės neturėjo centrinio šildymo, šildydavosi židiniu, gulėdavo ant šiaudų ir sukišdavo kojas į tą židinį. Tik kibirkštėlė spragteldavo ant tų šiaudų, iškart kildavo gaisras, ir medinis namas supleškėdavo kaip fakelas.
- Antakalnyje gyveno daug Lietuvos didikų, tad turbūt ir tuo metu būstas ten buvo brangus?
– Žinote, labai keista, bet, be didikų, ten k gyveno ir daug paprastų žmogelių. Net tos lūšnelės matyti mano knygos viršelyje. Ten buvo labai daug žvejų, kadangi Neris buvo labai žuvinga. Aš aprašau net ištrauką iš J.Avyžiaus knygos, kad XX a. vis dėlto Antakalnis dar buvo kaimas.
- Teigiate, kad XX a. Antakalnis buvo lietuvybės židinys. Kas tą židinį kurstė?
– Tai susiję su Petru Vileišiu. Antakalnio g. 4 – vienas gražiausių, mano manymu, Vilniaus namukų ir yra P.Vileišio būstinė. Šis žmogus buvo labai talentingas inžinierius, tiltų statytojas. Jis pastatė apie 100 geležinkelio tiltų. Jis į Lietuvą atsivežė apie milijoną aukso rublių ir nusprendė juos panaudoti lietuvybei.Jis įsteigė redakciją, pradėjo leisti „Vilniaus žinias“, rašė knygas ir vėliau pasistatė namą, kuriame priimdavo inteligentus. Jo rūmuose buvo atidaryta pirmoji dailės paroda. Jis iš Bulgarijos į Lietuvą pakvietė tautos žadintoją Joną Basanavičių. Taip pat prisiviliojo į Vilnių dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Jis sukūrė branduolį politikų ir menininkų, kurie sulietuvino Vilnių ir davė tą lietuvybės pradžią. - Galiausiai pasakykite, kokiam skaitytojui skirtumėte savo knygą?
– Pirmiausia jis turėtų būti Vilniaus gerbėjas ir patriotas. Asmuo turėtų būti suinteresuotas pažinti Vilnių gilesnį, nei mato pro troleibuso langą. Jam reikėtų turėti šiek tiek istorinių žinių. Knyga skirta truputį daugiau išprususiam, o ne paprastam iš gatvės atėjusiam žmogeliui.
