Tad visai suprantamas daugelio noras pasmalsauti, ką nauja apie gamtos paslaptis gali pasakyti astronomai. Juolab kad pastaraisiais dešimtmečiais radosi ir netikėtinų mokslo žinių apie visatos sudėtį, jos raidos dėsningumus.
O dar įdomiau, kai paaiškėja, jog ir žemiškieji rūpesčiai veda... į žvaigždes. Apie visa tai galima sužinoti nuvykus į Molėtų rajone įsikūrusį Lietuvos etnokosmologijos muziejų.
Ši kultūros ir mokslo įstaiga kovo viduryje paminėjo pirmųjų 25 metų veiklos jubiliejų. Numatoma, kad ir kiti šių metų viešieji renginiai muziejuje bus skirti šiai sukakčiai.
Ant gretimos kalvos yra astronominių stebėjimų mokslinis centras – Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto observatorija. Astronomai Kulionių kaimą, įsikūrusį Labanoro sengirės pakraštyje tarp septynerių ežerų, atrado 1969 m. pavasarį.
Įsimintini tie metai: liepos mėnesį amerikiečių erdvėlaivis „Apollo 11“ nusileido Mėnulyje. Astronauto Neilo Armstrongo žingsneliu nuo trapo ant kitos planetos paviršiaus prasidėjo žmonijos kosminės civilizacijos era. Tai gražiai sutapo ir su Lietuvos mokslo žingsniu į priekį statant užmiesčio astronomijos observatoriją. Šiandien čia stebėjimai atliekami trimis teleskopais.
Didžiausiojo veidrodžio skersmuo – 165 cm. Tai galingiausias instrumentas Baltijos šalyse. Po visatos gelmes žvalgosi elektroninė akis, sujungta su kompiuteriu.
Lietuvos astronomų, vadovaujamų profesoriaus habil. dr. Vytauto Straižio sukurta daugiaspalvė fotometrinė metodika leidžia pagal spektrus klasifikuoti žvaigždes, nustatyti jų spindį, sudėtį, paviršiaus temperatūrą ir kitus parametrus.
Pagrindinis tyrimų objektas – mūsų galaktikos, Paukščių Tako struktūra. Darbus koordinuoja observatorijos direktorė habil. dr. Gražina Tautvaišienė.
Etnokosmologija – kas tai?
Molėtų observatorijos lankytojų srautui vis didėjant, teko kurti atskirą mokslo žiniasklaidos padalinį. Reikėjo sudaryti sąlygas ir mėgėjiškiems stebėjimams, ir mokslo populiarinimo paskaitoms.
1978 m. rudenį minint Vilniaus universitete įkurtos observatorijos 225-metį, observatorijoje buvo įrengta kukli astronomijos mokslo istorijos ekspozicija, pavadinta visuomeniniu muziejumi.
Po dešimtmečio jis tapo jau atskira Kultūros ministerijai pavaldžia įstaiga – Lietuvos etnokosmologijos muziejumi. 1990 m. pagal architekto Vytauto Lisausko projektą ant gretimos kalvos išaugo ir atskiras muziejaus pastatas.
Du virš medžių viršūnių iškilę bokštai – mėgėjiškų stebėjimų teleskopui ir liftui. Požeminė galerija – astronomijos istorijos ekspozicijai. Direktoriumi buvo paskirtas žinomas astronomijos mokslo populiarintojas dr. Gunaras Kakaras.
Jo rūpesčiu ir pastangomis per du dešimtmečius buvo išpuoselėtas šiandien plačiai garsėjantis centras, unikalus Europoje savo pobūdžiu ir ekspozicijomis. Nelengvas buvo šis kelias – nauja idėja sunkiai skynėsi kelią. Nesupratimo ir skepticizmo netrūko tiek tarp mokslo darbuotojų, tiek ir valdžios struktūrose.
Rengiant ir gausinant muziejaus ekspoziciją pamažu formavosi ir etnokosmologijos sąvoka. Etnokosmologija – tarpdisciplininė mokslo šaka, tyrinėjanti visas tautos sąsajas su žvaigždėtuoju dangumi.
Ji aprėpia ir filosofines bei religines idėjas, ir astronomijos mokslo žinias bei jų apibendrinimo ir kaupimo nuo seniausių laikų iki nūdienos metodus. Tai holistinio pobūdžio sąvoka, nes su visata tautą sieja išties daug ryšių.
Pagal pagrindinius bruožus jie gali būti įvardyti taip: jausminis, religinis, filosofinis, pažintinis, praktinis (senovėje – kalendorinių matavimų ir navigacijos metodų, dabar – kosmonautikos tikslų) ir kt.
Labai svarbūs čia yra etnožinijos dalykai – ikimokslinių žinių apie gamtą sisteminimas, pasaulio sandaros mitinis modeliavimas bei kalendorinių sistemų formavimas. Archajiškosios pasaulėžiūros bruožai ryškėja tyrinėjant tradicinių kalendorinių švenčių semantiką bei interpretuojant kai kuriuos archeologijos duomenis.
Natūrali liaudiškosios astronomijos tąsa yra mokslinė kosmologija. Lietuvoje ji sietina su Vilniaus universiteto veikla bei 1753 m. jame įkurta astronomijos observatorija.
Visatos pažinimo gamtamokslinė ir filosofinė raida neturi pabaigos. Visa tai apibendrina etnokosmologijos sąvoka.
Kelionė Pasaulio medžiu
Muziejaus lankytojai pirmiausia kviečiami į ekspozicinę galeriją, įrengtą kalno šlaite. Etnokosmologijos sąvoka laipsniškai atsiskleidžia kylant laiptukais per septynerias celes aukštyn. Tarsi tyrinėtume mitinį Pasaulio medį – nuo pat giliausių jo šaknų iki viršūnės.
Muziejaus ekspozicija pasakoja apie gamtos pažinimą senovėje, baltų genčių pasaulio modelį, jo atspindžius tautodailėje, tradicines kalendorines šventes ir jų jungtis į sistemas, liaudiškąją metrologiją – matus bei saikus, paleoastronomijos paminklus.
Lietuvos astronomų indėlis į visatos pažinimą – taip pat ekspozicijos tema. Ilgėliau ekskursijos stabteli ties meteoritų stendu bei pirmuoju lietuvišku palydovu. Ekspoziciją apipavidalino dailininkė Marija Kakarienė, o keramikė Genovaitė Jacėnaitė švenčių simbolikai ir susijusiems baltų mitologiniams įvaizdžiams čia suteikė meninę formą.
Galerija atveda į paskaitų salę, kurioje peržiūrimos naujausios geriausiais pasaulio teleskopais padarytos kosmoso tolybių nuotraukos.
Tada liftu kylama į bokštų aukštybes. Ten ekskursijų dalyviai po visatos tolius gali pasidairyti ir patys: bokštuose įrengti modernūs teleskopai, kurių veidrodžių skersmuo yra 40 ir 80 cm.
Tereikia atvažiuoti giedrą naktį! Muziejaus gidas padės pakeliauti po Mėnulio kraterius, suskaičiuoti Jupiterio palydovus, pasigrožėti Saturno žiedais, suvokti atstumą iki artimiausios mūsiškei Andromedos galaktikos.
Teleskopu stebima ir dieną: uždėjus šviesos filtrus galima tyrinėti dinamiškąsias Saulės dėmes. Kas vienuolika metų jų labai pagausėja, Saulė tampa aktyvi. Tai veikia įvairius geofizinius reiškinius Žemėje, ir net žmonių nuotaiką bei sveikatą.
Bokštus jungia 40 metrų aukštyje esanti apžvalgos ir stebėjimų aikštelė, panaši į skraidančiąją lėkštę. Iš jos atsiveria kvapą gniaužianti Aukštaitijos ežerų, miškų, kalnelių ir dubaklonių panorama. Vaizdas nuostabus bet kuriuo metų laiku: ir rytmečio rūkai, kylantys tumulais iš ežerų, ir saulėlydžiai, kurie kaskart vis kitokie.
Aplink muziejų kuriamas miško parkas, kurio takais takeliais galima apeiti daug įdomių apylinkės vietų, apžiūrėti istorijos, gamtos ir kultūros paveldo vertybes – piliakalnį, aukštapelkę, mitologinius akmenis su dubenimis, vandens malūną.
O visai šalia bokštų – iš milžiniškų akmenų (didžiausias sveria 32 tonas!) sudėstytas Saulės sistemos modelis. Šis ratas primena akmens amžiaus stebyklas, kuriose Atlanto pakrantėse azimutinės astronomijos metodais būdavo sekamas dangaus šviesulių judėjimas ir nustatomos kalendorinės šventės.
Aplink akmeninę saulę spirale atitinkamu dydžių ir atstumų masteliu išsirikiavusios planetos – tai skulptoriaus Kęstučio Musteikio darbai.
Muziejus – Lietuvos etnokultūrai ir mokslui reprezentuoti
Aplinkos gamtinė įvairovė, muziejuje sukauptos kultūros vertybės leidžia įgyvendinti skirtingų lygių edukacines programas, tinkančias ir mokyklų pradinukams, ir studentams, ir labai išsilavinusiems, plačius kultūrinius interesus turintiems žmonėms.
Muziejuje plėtojami ir mokslo darbai. Viena pagrindinių krypčių – paleoastronominiai tyrimai. Jais iš archeologinių radinių siekiama išskirti ir interpretuoti tuos, kurie turi sąsajų su astronomija ar kalendoriniais matavimais.
Šios rūšies paminklas – XV a. pradžioje egzistavęs stulpelių ratas ant garsiojo Birutės alko kalno Palangoje. Stulpeliais užfiksavę saulės ir mėnulio laidos jūroje vietas čia senovės žyniai nustatydavo kalendorines datas, atitinkančias žemės ūkio darbų terminus bei gamtos reiškinių kaitą.
Kitas svarbus mokslinių tyrinėjimų baras – įvairių etninės kultūros reiškinių semantinė interpretacija. Etnokosmologinis požiūris padeda geriau suvokti tautodailės ornamentų, tradicinių juostų ir audinių raštų, kalendorinių ir darbo dainų žodžių bei lietuviškų papročių giluminę prasmę. Muziejus turi savo leidinį, kuriame skelbiami minėtųjų tyrimų rezultatai.
Etnokosmologijos koncepciją ir muziejuje plėtojamus mokslo darbus palankiai vertina žinomi mūsų ir užsienio specialistai. Analogiškų įstaigų kitose pasaulio šalyse nėra. Todėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis muziejaus pastatai įgavo tikrai šiuolaikinę išvaizdą.
Kosmines formas jiems suprojektavo architektai Ričardas Krištapavičius ir Andrius Gudaitis, o sudėtingus statybos darbus 2007–2008 m. atliko UAB „Mitnija“. Atsirado puikios patalpos parodoms, seminarams, paskaitoms bei konferencijoms rengti.
Jos savo akustinėmis savybėmis tinka ir poezijos skaitymams, ir muzikos koncertams. Papildomos erdvės leidžia planuoti ir modernesnę ekspoziciją.
25-metį minintis Lietuvos etnokosmologijos muziejus – viena populiariausių mūsų kultūros įstaigų. Bendras metinis lankytojų skaičius yra apie 35 tūkstančius. Kaskart vis daugiau sulaukiama užsienio svečių.
Muziejaus sėkmės priežastys: holistinio pobūdžio etnokosmologijos idėja bei kūrybingos jos refleksijos ekspozicijoje, originali pastato architektūra, plačios edukacinių renginių galimybės.
Ši įstaiga turi puikiausias perspektyvas plačiai mūsų krašto tradicinės kultūros bei mokslo laimėjimų reprezentacijai pasaulyje.
Daugiau kultūros naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Spauskite čia ir sekite mus!
