Tai – ir vadinamosios „georgijaus juostos“ (tebūnie šis pavadinimas rašomas mažąja raide, kad atskirtume ją nuo tikrosios carinių laikų Georgijaus juostos) nešiotojas ar bent pritariantis visai su ja susijusiai psichozei. Apie tikrąją ir tariamą Georgijaus juostelę jau rašiau, bet apie jos sąsajas su Kolorado vabalu – tik užsiminta.
Greitai plintantys kenkėjai
Geltonais ir juodais dryžiais pasižyminčio Kolorado vabalo gimtinė – dabartinė Šiaurės Meksika, iš kurios XIX a. viduryje šis prie naujų sąlygų greitai prisitaikantis kenkėjas pradėjo savo pergalingą žygį po pasaulį. Iš Meksikos pasiekęs JAV ir nuniokojęs bulvių laukus Kolorado valstijoje (iš čia ir vabalo pavadinimas), netrukus dryžuotasis pateko į nuolat tarp Europos bei Šiaurės Amerikos kursuojančius prekybinių laivų triumus.
Iš pat pradžių Senajame Žemyne „koloradui“ sunkiai sekėsi įsitvirtinti, tačiau maždaug 1918 m. pastebėtas didelis jo paplitimas Pietvakarių Prancūzijos laukuose. Kova su nepažįstamu įsibrovėliu nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, tad nekviestas svečias gana greitai nukariavo kone visa Europą bei didžiulę Azijos dalį.
Tokia trumpa žymiojo Kolorado vabalo istorija, kuri XXI a. pradžioje pakryps netikėtu alegoriniu tęsiniu.
Rusakalbio interneto platybės
2005 m. V.Putino valdomoje Rusijoje prasidėjo dvispalvių „georgijaus juostelių“ akcija, kuri, jos organizatorių teigimu buvo skirta „pergalei Didžiajame Tėvynės kare paminėti“. Kasmet „georgijaus“ gerbėjų skaičius vis augo, o kai juostelių iniciatyvą palaimino Kremliaus galingieji, „koloradinė psichozė“ (kaip ji buvo pavadinta vėliau) apėmė visą šalį.
Vis dėlto, nors liaudis masiškai dabinosi dryžuotomis juostomis, atsirado ne taip jau mažai dirbtinės idėjos priešininkų. Vieniems nepatiko tarpusavyje nesuderinamos istorinės simbolikos suplakimas, kitiems – senųjų kariško pasižymėjimo ženklų nuvalkiojimas iki neblaivių visaliaudinių vaikštynių lygio.
Priešingai daugelio įsitikinimui, koloradais „georgijaus juostelių“ nešiotojai pradėti vadinti ne Ukrainoje, o pačioje Rusijoje. Teigiama, kad ši pravardė, pastebėjus spalvinių panašumų tarp bulvių laukų kenkėjo ir „patriotiškos“ juostelės, gimė rusakalbio interneto platybėse.
Rusų tinklaraštininkai dar prieš gerokai prieš Maidano įvykius atkreipė dėmesį ir į tai, kad „didžiojo fašizmo nugalėtojo“ maršalo Georgijaus Žukovo tiek vardas, tiek pavardė siejasi su „koloradine Georgijaus juosta“, todėl vienas blogerių dar 2008 metais rašė: „Tai – Georgijaus vabalas, pačios gamtos paženklintas Georgijaus juostele“ piktadario Žukovo garbei.“
Kruvini G.Žukovo žygiai
Norint geriau suprasti tikrąją pastarojo įrašo prasmę tenka priminti, kad rusiškas žodis „žuk“ reiškia vabalą. Sovietų Sąjungos bei Rusijos istoriografijoje maršalas G.Žukovas nuolat liaupsinamas kaip genialus karvedys bei didis tėvynės gelbėtojas karo su hitlerine Vokietija metais.
O štai jo nuodėmės – „pergalingas“ kariavimas vien tik „gyvos mėsos“ persvara, itin žiaurios bausmės savo paties kareiviams už menkiausius tikrus ar tariamus nusižengimus, atviras plėšikavimas nukariautose teritorijose (žinomas „Trofėjų bylos“ pavadinimu, kurioje vienu pagrindinių plėšikautojų įvardintas būtent G.Žukovas) – paprastai „pamirštamos“.
Nagus prikišo ir A.Nevzorovas
Lietuvoje po Sausio 13-osios įvykių liūdnai pagarsėjęs Rusijos žurnalistas Aleksandras Nevzorovas tvirtina, kad sąvokos „koloradinė juosta“ autorystė priklauso būtent jam. Pasak Nevzorovo, savotiškas carinės Georgijaus juostelės kultas buvo būdingas į Hitlerio tarnybą perėjusiems antikomunistiškai nusiteikusiems rusų kariams, bet ne prieš nacius kovojusiems dabartinių putinofilų „tėvams ir seneliams“.
Sovietai neturėjo jokios „georgijaus juostos“, tad visa su ja susijusi psichozė – didžiulis valdžios farsas, surežisuotas istorijoje visiškai nesigaudančioms masėms. Faktas tas, įrodinėjo A.Nevzorovas, kad su ikirevoliucine, istorine Georgijaus juostele dabartinis pakaitalas nieko bendra neturi, todėl tikslingiausia būtų neteikti jam jokios prasmės ir vadinti pigų surogatą tiesiog „koloradke“.
Taip žodis „koloradas“ ėmė reikšti ne tik vabalą, bet ir „koloradkių“ šalininką: rėksminga imperinį „patriotą“, nostalgijos kamuojamą sovietofilą, „vatniką“. Koloradinės „georgijaus spalvos" tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų Krymo bei Rytų Ukrainos separatistų simbolių: jos siūtos ant rankovių, jomis mojuota mitinguose.
Tiesa, iš pradžių tie patys separatistai įžeidžiamą epitetą „koloradas“ bandė peradresuoti prie Rados (ukr. kolo Rady) mėgstantiems piketuoti ukrainiečių nacionalistams, tačiau bergždžiai.
„Mes – ne „koloradai“
Pamatę, kad niekinamos pravardės atsikratyti nepavyksta, Kremliaus propagandininkai vėl prisiminė nacius. Vienas žymiausių Rusijos blogerių, aktyvus „didžiavalstybinės“ Putino politikos šalininkas Fricas Morgenas (realiame gyvenime Olegas Makarenka) virkavo, kad „rusų pasaulio“ aktyvistų pravardžiavimas koloradais tolygus visiškam nužmoginimui nacių propagandos stiliumi.
Juk būtent hitlerinė propaganda žydus prilygino žiurkėms bei erkėms, tai yra – kenkėjams, kurių reikia saugotis, o dar geriau – sunaikinti, o štai dabar „ukrofašistai“ naudoja tuos pačius Gebelso triukus.
Tai, kad nemaža dalis Rusijos piliečių itin jautriai reaguoja į žodį „koloradas“, – visiškai ne ukrainiečių, o pačių rusų žiniasklaidos priemonių pasiekimas. Juk būtent Kremliaus diriguojama žiniasklaida kryptingai formuoja visiškai nekritiškos daugumos įsitikinimą, kad „koloradais“, tai yra – kenkėjais atėjūnais, ukrainiečiai vadina visus rusus kaip tautą.
Rusijos mokyklose rašomi rašiniai: „Mes – ne „koloradai“, o didvyrių vaikaičiai“, per televiziją rodomi paprasti piliečiai piktinasi „bjauriu pravardžiavimu“ iš ukrainiečių pusės.
Tai, kad „koloradas“ – pačių rusų pritaikytas tam tikros, ne pačios intelektualiausios savo tautos dalies, apibūdinimas, niekas nei prisimena, nei nori prisiminti.
