Jeigu tikėtume nepaprastai populiaria istorine paroda, surengta prie pat Kremliaus, Rusijos caras Ivanas Rūstusis nuo šiol turėtų būti vadinamas Ivanu „Ne tokiu jau blogu“.
Esą būtent Vakarų žiniasklaida sukūrė klaidingą caro Ivano IV portretą ir priklijavo jam etiketę „Rūstusis“.
Parodoje eksponuotos vokiečių graviūros, kuriose vaizduojami baisius žiaurumus vykdę XVI a. caro kariai. Esą jos yra įrodymas, kokį šmeižtą apie carą skleidė užsieniečiai, o tikroji, rusiškoji istorijos versija yra visai kitokia.
Taip pat pasakota, kad caras Ivanas IV buvo pirmasis Rusijos vadovas, kuriam Vakarai užkrovė sankcijas. Esą buvo uždrausta į Rusiją eksportuoti metalus, o tai pakurstė vietos amatininkus – jie pradėjo patys gaminti patrankas.
Tokios istorijos kažką primena? Nenuostabu. Ši paroda buvo dar vienas Kremliaus bandymas pakeisti ir pavaizduoti tokią Rusijos praeitį, kuri pagrįstų dabartinius Vladimiro Putino veiksmus.
„Istorija dabar naudojama kaip ideologinis įrankis, – įsitikinęs istorikas Nikita Sokolovas. – Pagrindinė parodų serijos idėja – pavaizduoti Rusiją kaip apgultą tvirtovę, kuriai reikia griežto lyderio. Tie, kurie siekia šalį demokratizuoti ar nuversti jos valdovą, siekia valstybei pakenkti.“
Prezidento įtaką neigia
Muziejų kuratoriai, kurie rengė šią ir panašias ekspozicijas, neigia, kad parodos buvo surengtos Kremliaus užsakymu.
Jie tikina, kad 1991 metais pasaulį sudrebinęs Sovietų Sąjungos žlugimas sukėlė neigiamų Rusijos atžvilgiu istorinių nagrinėjimų bangą.
Todėl dabar esą reikia šią nelygybę atsverti. Ir visai nesvarbu, kad daugeliu atvejų šalies istorija iš tiesų pilna kruvinų represijų ir okupacijų.
„Nė karto joks valstybės pareigūnas man neaiškino, kaip turi būti rašoma istorija, – sako Antrąjį pasaulinį karą nagrinėjantis istorikas Jurijus Nikiforovas. – Netiesa, kad Rusijos istorikai šoka pagal prezidento dūdelę.“
J.Nikiforovas savanoriškai dirba kuratoriumi Rusijos karinėje-istorinėje bendrijoje, kurią šalies opozicijos lyderiai kaltina dėl ideologinių parodų rengimo.
Ši 2012 metais kultūros ministro Vladimiro Medinskio bendradarbiaujant su Gynybos ministerija įkurta bendrija yra pusiau valstybinė organizacija, viešai neskelbianti savo biudžeto.
Rusijos didybės išryškinimas tapo vienu pagrindinių prezidento V.Putino tikslų, kai 2012 m. jis pradėjo savo trečiąją kadenciją.
Kai tais pačiais metais pagal dar imperijos laikais egzistavusį prototipą buvo sukurta Rusijos karinė-istorinė bendrija, V.Putinas paragino organizaciją remti valstybės lėšomis ir pavedė jai „saugoti patriotines vertybes ir šventą pareigą ginti tėvynę, nacionalinį orumą bei ištikimybę savo šaknims“.
Įsakymai labai teisingi?
Tiesa, priešingai nei istorikas J.Nikiforovas, pats kultūros ministras V.Medinskis atvirai pripažįsta, kad iš tiesų paiso Kremliaus nurodymų. Bet dėl to visai nesigraužia.
„Mums labai reikia tokių įsakymų iš Kremliaus, – tikina V.Medinskis. – Jie labai teisingi.“
Rusijos karinės-istorinės bendrijos tikslus per tapybos parodos, skirtos Krymo aneksijos metinėms, atidarymą sklandžiai apibūdino V.Medinskio tėvas Rostislavas – jis yra savo sūnaus patarėjas veteranų klausimais.
„Bendrija sprendžia vieną pagrindinių ideologinių užduočių – šviečia visuomenę aukščiausio patriotizmo dvasia, – tąkart kalbėjo V.Medinskio tėvas. – Nes ten, kur žemė nesuarta, auga piktžolės. Ten, kur nėra ideologijos, atsiranda vakuumas ir galvą iškelia fašizmas.“
Diegia savąją istoriją
Parodų serija, įskaitant minėtąją apie Ivaną Rūstųjį, buvo rengiama Maskvos manieže – garsioje XIX a. laikų parodų salėje, kuri yra vos keletas žingsnių nuo Kremliaus.
Šie renginiai sulaukė neregėto populiarumo. Skaičiuojama, kad parodose apsilankė apie 250 tūkst. žmonių.
Antai parodų serija „Mano istorija. Riurikaičiai“ buvo skirta dinastijai, kuri valdė pagrindines Rusijos žemes apie 700 metų.
Kunigaikštis Riurikas buvo skandinavų vikingas, laikomas Rusijos valstybės įkūrėju.
862 metai, kai Riurikas tapo Novgorodo kunigaikščiu, laikomi Rusijos valstybės pradžia.
Kritikai ir opozicija teigia, kad šia paroda kultūros ministras V.Medinskis pasinaudojo siekdamas įtvirtinti savąją istorinę šio laikotarpio, kurį šiaip jau itin sudėtinga suprasti dėl informacijos trūkumo, interpretaciją.
Centrinė tos parodos tema buvo mintis, kad Rusija ilgą laiką buvo puolama. Esą tik būdama vieninga šalis galėjo atremti įsibrovėlius, o apie jos praeitį buvo sukurta visa aibė legendų.
Vis dėlto daugiausia kritikos sulaukė tai, kaip parodos rengėjai vaizdavo istorines asmenybes ir kai kuriuos faktus – įskaitant Ivano Rūsčiojo asmenybę ir sankcijas. Ką jau kalbėti apie parodos salę drebinusią technomuziką.
Paroda – visiškai politinė
Anot istoriko N.Sokolovo, caras Ivanas IV 1564 m. įkūrė dabartinės slaptosios policijos prototipą, o šio valdovo taikytos bausmės tikrai buvo labai žiaurios – tai joks Vakarų išsigalvojimas.
Specialistas taip pat tvirtina, kad pasakojimas, esą Vakarų sankcijos lėmė patrankų gamybos Rusijoje atsiradimą, irgi yra pramanas – tai Rusija darė dar iki Ivano Rūsčiojo laikų.
Tuometė Rusijos kaimynė Livonija iš tiesų drausdavo techniškai įgudusiems žmonėms vykti į Rusiją, tačiau jokio metalų embargo nebuvo, nes pati šalis jų turėjo per akis.
„Tai buvo visiškai politinė paroda ir tikrai ne istorinė“, – įsitikinęs istorikas N.Sokolovas.
Kultūros ministras R.Medinskis su šio istoriko mintimis ginčytųsi. Anot jo, Ivano Rūsčiojo vardo vertimas iš tiesų netikslus.
Esą pagal rusišką žodį „groznyj“, kuris neva turi teigiamą reikšmę, valdovas turėtų būti vadinamas Ivanu Griežtuoju. Negana to, Rusijos kultūros ministras tikina, kad pažvelgus į caro įvykdytų egzekucijų skaičių galima pamatyti, kad Anglijos karalienė Elžbieta I buvo daug blogesnė.
„Tai – viešieji ryšiai. Tai yra skirtumas tarp žiurkės ir žiurkėno, – aiškina ministras. – Tai – paprasčiausias įvaizdžio kūrimas.“
Neįtikusius muziejus uždaro
Šiaip ar taip, vis daugiau Rusijos istorikų jau garsiai skundžiasi tuo, kad valdžia dabar mėgina pateikti kitokią – švaresnę istorijos versiją, iš kurios ištrinti šalies įvaizdžiui kenkiantys faktai.
Įtariama, kad Kremliaus nupirkti specialistai grįžta prie siaurų ir vienareikšmiškų sovietinio stiliaus praeities interpretacijų, kuriose akcentuojama ideologija.
Aišku, tokius kritikų kaltinimus prezidentas V.Putinas neigia. Vis dėlto muziejai, kurie išryškino tamsesnius Rusijos praeities faktus, pastaruoju metu patyrė spaudimą arba netgi buvo apskritai uždaryti.
Pavyzdžiui, „Permė-36“ – muziejus, kuriame pasakojama apie politines represijas ir kuris buvo įkurtas sovietinės darbo stovyklos teritorijoje, – kovo pradžioje pranešė užveriantis duris, nes nebesulaukia valstybės paramos.
Tiesa, Rusijoje yra muziejų ekspozicijų be ideologinio atspalvio. Tačiau pastaruoju metu daugybėje parodų visiškai nesubtiliai palyginama dabartis ir praeitis. Kitaip tariant, istorinė ir dabartinė Rusija, kurią esą kankina Vakarai.
Manoma, kad tokių parodų iki Pergalės dienos, kuri bus minima gegužę, atsiras dar daugiau.
Nepamiršta Ukrainos „fašistų“
Pavyzdžiui, Rusijos karinės-istorinės bendrijos kuratorius A.Nikiforovas netoli parlamento rūmų, buvusioje elektrinėje, surengė parodą „Prisimink“.
Salėje buvo eksponuojamos senos nuotraukos, kuriose pavaizduotas nacizmo iškilimas ne tik Vokietijoje, bet ir Ukrainoje bei Baltijos šalyse.
Parodoje pabrėžiama, kad daugiau nei milijonas Raudonosios armijos karių žuvo keliaudami per visą Europą į Berlyną, kad išvaduotų jį nuo nacių.
O svarbiausia, kad buvo pateiktos ir paralelės su šiandienine situacija: ant vienos fojė sienos buvo pakabinta daugybė nuotraukų iš šių dienų Ukrainos, kurioje dabar liepsnoja karas.
Rusija vis dar mėgina įtikinti tiek pasaulį, tiek save, kad prieš metus Krymą aneksavo ir separatistų kovas Rytų Ukrainoje įplieskė tik todėl, kad Kijeve įvykusi revoliucija reiškė ne ką kita, o nacizmo atgimimą.
„Tokie vaizdai verčia žmones pagalvoti, tačiau niekur, net organizuodami turus, mes nedarome tokios primityvios išvados“, – gynėsi A.Nikiforovas.
Anot jo, paroda pateikia trumpą Sovietų Sąjungos Antrajame pasauliniame kare apžvalgą, o tai, kad žmonės su ja sieja ir dabartinės Ukrainos situaciją, jis aiškina paprastai: pastate nėra vietos, eksponatai sukabinti netoli, todėl žmonės juos ir susieja.
Augina patriotišką jaunimą
Vienas didžiausių Rusijoje Moderniosios istorijos muziejus kviečia į kitą parodą, kurios pavadinimas „Pakeliui į pergalę“, o tema – 1943 metais vykęs mūšis su naciais dėl Ukrainos. Ten parodos gidas nevengia sieti istorijos su dabartimi.
„Dabar Ukrainoje galime įsitikinti, kad šie įvykiai tiesiog nepradingo istorijoje, – sakė gidas. – Žarijos nenustojo rusenti ir, deja, ši fašistinė ugnis prieš metus vėl pradėjo degti.“
Buvusi Maskvos miesto tarybos narė Irina Velikanova, kuriai pernai buvo paskirta vadovauti šiam muziejui, net atvirai aiškina, kad kiekvienos tokios įstaigos tikslas turi būti susijęs su patriotizmu.
„Mes neslepiame fakto, kad siekiame užauginti patriotišką ir pilietišką Rusijos jaunimą, – aiškino I.Velikanova. – Mūsų tikslas – kad visi muziejų palikę rusai didžiuotųsi savo šalimi.“
Savo ruožtu vieno Rusijos dienraščio kultūros apžvalgininkas Valentinas Diakonovas tvirtina, kad jau kuris laikas mėgina šias istorines parodas ignoruoti ir dar tikisi, kad ši nauja mada išnyks.
„Tai visiškas pramogų verslas, – mano žurnalistas. – Mes čia net nekalbame apie istoriją, nes ji per daug sudėtinga. Mes čia kalbame tik apie superherojus.“ („The New York Times“, LR)
Lagerio muziejuje skambės tik pagyrimai
Šių metų kovo pradžioje buvo sustabdyta vieninteliame Rusijoje likusiame sovietiniame lageryje veikusio muziejaus „Permė-36“ (nuotr.) veikla. Jį valdanti organizacija paskelbė, kad po kelių mėnesių spaudimo iš vyriausybės pradeda likvidacijos procesą.
„Permė-36“ (kartais dar vadinamas ITK-6. – Red.) buvo Sovietų Sąjungos priverstinio darbo lageris – vienas iš daugybės veikusių totalitarinėje valstybėje. Šis lageris buvo laikomas griežčiausiu politinių kalinių kalėjimu šalyje.
1995 m. nevyriausybinė Rusijos žmogaus teisių organizacija „Memorial“ jame įrengė Permės politinių represijų istorijos muziejų, paprastai žinomą tiesiog Gulago muziejaus pavadinimu.
Per metus muziejuje apsilankydavo apie 35 tūkstančius žmonių. Tai buvo vienintelė išlikusi priverstinio darbo stovykla Rusijoje.
Čia buvo pasakojama apie politinius kalinius, Josifo Stalino laikų represijas ar kitus nusikaltimus. Tačiau dabar kraupų sovietinį terorą pristatęs muziejus bus paverstas Kremliaus sistemos dalimi – čia bus nutylimi nusikaltimai, o daugiau kalbama apie pačią sovietmečio kalėjimų sistemą.
Buvęs muziejaus vadovas Viktoras Šmirovas teigia, kad muziejaus valdymas perimtas ne tik bandant reabilituoti diktatorių J.Staliną, bet ir dėl dabartinės politinės situacijos šalyje.
„Matome, kaip yra kuriama nauja stalinistinio tipo valstybė – didžiulė galia sutelkta vieno žmogaus rankose, – sakė muziejaus direktorius. – Valdant V.Putinui nereikia vykdyti represijų, nes žmonės jam ir taip paklūsta. Šalies politinė sistema grįžta prie totalitarizmo.“
