Kadaise gyvenimas buvo taip stipriai persmelktas religijos, kad ji atsispindėjo visur.
Todėl ir gatvių su krikščioniškais pavadinimais Vilniuje netrūksta: Šv.Ignoto, Šv.Jono, Pranciškonų, Šv.Dvasios, Dominikonų, Bernardinų, Karmelitų, Išganytojo ir t.t.
Dažniausiai jų pavadinimai siejosi su šalia esančiomis bažnyčiomis ar vienuolynais.
Seniausia Vilniaus gatvė
Pilies gatvė yra viena seniausių Vilniaus gatvių, pirmą kartą paminėta XVI a. pradžioje.
Tokį pavadinimą ji gavo todėl, kad susiformavo pagrindinio kelio į Vilniaus pilį vietoje. Lenkai ją vadino Ulica Zamkowa, atklydę vokiečiai – Die Schlosgasse.
Dabar Pilies ir Didžioji – dvi atskiros gatvės, nors dar palyginti neseniai judrioji miesto dalis nuo Katedros aikštės iki Rotušės (ar net iki Aušros vartų) buvo suvokiama kaip viena ilga gatvė. Dėl savo svarbos miesto gyvenimui gatvė vadinta Didžiąja.
Pilies gatvė (lenk. Wielka Zamkowa ulica) vėliau skilo į kelias atskiras gatves: Didžiąją, Pilies ir Aušros Vartų.
Sovietiniais laikais Pilies, Didžiajai, Aušros Vartų gatvėms buvo suteiktas komunistams simpatizavusio rusų rašytojo Maksimo Gorkio vardas. Žinoma, kad M.Gorkis lankėsi Vilniuje 1904 metais. Tuo jo nuopelnai Vilniui, matyt, ir baigiasi.
Aušros Vartų gatvę lenkai vadino Ostrobramska, tai yra Aštriavarte, Smailiavarte gatve.
Aštriąja broma pačius Vartus kadaise įvardindavo ir vilniškiai lietuviai. Aušros vartų pavadinimas, ko gero, sugalvotas pačioje XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Jo kilmė nelabai žinoma.
Centre klestėjo prekyba
Vokiečių gatvė (lenk. Niemiecka, vok. Die Deutsche gasse) taip pavadinta dėl savo gyventojų: dar LDK laikais čia buvo įsikūrę Vakarų pirkliai bei amatininkai.
Žinoma, anaiptol ne visi jie buvo vokiečiai, tačiau būtent šios tautos atstovai sudarė didžiąją jų dalį.
Pasak Vilniaus praeitį tyrinėjančių istorikų, vakariečiai pavertė savo gatvę savotišku finansiniu miesto centru: čia klestėjo prekyba, amatai, virė to meto verslai.
Vienu metu Vokiečių gatvė vadinta Monetų gatve (lenk. Monetowa) dėl šioje vietoje iki pat XVIII a. pabaigos veikusios Vilniaus monetų kalyklos.
Beje, Antrojo pasaulinio karo metais pusė Vokiečių gatvės buvo tiesiog sugriauta.
Todėl vienoje šios gatvės pusėje stūkso seni pastatai, o kitoje – sovietinių laikų namai.
Miestą juosė pylimai
Senųjų Trakų bei Rūdninkų gatvių pavadinimai priminė kelionės kryptį ir vedė link to paties pavadinimo miesto vartų. Iki mūsų dienų ši siena išliko tik fragmentiškai.
Pylimo gatvė (lenk. Ulica Zawalna) nutiesta palei pietinį buvusios Vilniaus gynybinės sienos pakraštį.
Paprastai gatvės pavadinimas aiškinamas tuo, kad kadaise Vilniaus įtvirtinimai buvo sustiprinti ir ištisiniais žemių pylimais. Pagal kitą versiją, dabartinės Pylimo gatvės vietoje prekiauta iš sostinės apylinkių suvežta į krūvas suversta mediena.
Bokšto gatvę dar XX a. pradžioje vietos lenkai vadindavę Ulica Bakszta. Lenkišką šio žodžio etimologiją išvesti sudėtinga, o štai lietuvišką – visiškai paprasta.
Tiesa, nežinoma, kur tas hipotetinis bokštas galėjo stovėti.
Vingrių gatvės pavadinimas taip pat baltiškos kilmės ir, kaip manoma, kilęs nuo ten tekėjusio vingraus upelio.
Lenkai gatvę vadino Wingry, o rusai, matyt, nežinodami tikrosios pavadinimo kilmės bei prasmės, negrabiai perdirbo lenkišką Wingry į rusišką Vengerskij pereulok (Vengrų skersgatvį).
Iškyloms skirta vieta
Senųjų vilniečių mėgstama Didžiosios Pohuliankos gatvė (lenk. Wielka Pohulianka) Jono Basanavičiaus vardu pirmąkart pavadinta 1940 m. atgavus Vilnių.
Verčiant iš slavų kalbų „pohulianka“ reiškia pasivaikščiojimo ar iškylų vietą. Šiuo pavadinimu neretai buvo įvardijamas ir visas aplinkinis Vilniaus priemiestis.
Beje, kartais dabartinė J.Basanavičiaus gatvė tiesiog vadinta Trakų keliu (lenk. Trocki trakt), nes vedė būtent į Trakus.
Išvertė neteisingai
Kalvarijų gatvė susiformavo senojo kelio vietoje, kuris tęsėsi iki pat Kalvarijos šiauriau tuometinės sostinės. Vadinamoji Vilniaus Kalvarija – tai XVII a. statytas religinės paskirties kompleksas LDK pergalei prieš rusus 1655–1661 m. kare paminėti.
Verčiant iš lotynų kalbos žodis „kalvarija“ reiškia kaukolę. Taip lotyniškai vadinta Golgota – kalnas, ant kurio buvęs nukryžiuotas Kristus.
Priešingoje Žaliojo tilto pusėje prasidedanti Vilniaus gatvė tokį pavadinimą gavo ne visai teisingai išvertus lenkiškąjį Ulica Wilenska.
Šiuo atveju lenkiškas pavadinimas reiškė Vilijos (Neries), o ne Vilniaus gatvę, kuri prasidėjo ties senąja Neries perkėla, o baigėsi sulig Vokiečių gatve.
Beje, kartais tvirtinama, kad dabartinė Naugarduko gatvė, tinkamai išvertus jos pavadinimą, iš tiesų turėtų vadintis Naujamiesčio gatve. Anot šios versijos šalininkų, prasminė painiava išėjo todėl, kad Nowogrodzka ulica galima versti ir kaip Naugarduko, ir kaip Naujamiesčio gatvę.
Pavadino pagal profesiją
Senojoje Vilniaus dalyje yra ir profesinių gatvių. Stiklių gatvės pavadinimas siejamas su pirmąja LDK teritorijoje 1547 m. įkurta stiklo manufaktūra, Liejyklos gatvė – su nuo XVIII a. čia veikusia varpų liejykla, Odminių – su šalia plušusiais odininkais.
Mėsinių gatvė caro laikais dar kartais buvo vadinama Apsirijėlių skersgatviu (rus. Obžornyj pereulok). Jis skyrė istorinį Vilniaus žydų getą nuo krikščionių gyvenamų kvartalų, o abiejose gatvės pusėse tradiciškai prekiauta mėsa.
Netoli dabartinės Arklių gatvės nuo seno veikė Arklių turgus (lenk. Konski targ), o mažytė Literatų gatvelė XX a. pradžioje garsėjo knygų krautuvėlėmis.
Siauriausia sostinėje laikoma Skapo gatvė (lenk. Skopowka), kadaise taip praminta karališkojo sekretoriaus Stanislovo Jokūbo Skapo garbei, kuris XVI a. iš pranciškonų vienuolių čia įsigijo žemės sklypą.
