Kad geriau suprastume 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos reikšmę, būtina bent trumpai žvilgtelėti į XVIII amžiaus politinę ir ekonominę situaciją bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, vadinamojoje Abiejų Tautų Respublikoje (ATR), susikūrusioje po Liublino unijos ir gyvavusioje daugiau kaip du šimtus metų ( 1569–1795 ).
XVII a. ir XVIII a.pradžioje ji pergyveno karų laikotarpį su Švedija, nusilpo ekonomiškai, kariškai bei politiškai, tapo Rusijos kariuomenės pereinamuoju kiemu. Anot istorijos prof. Zigmanto Kiaupos, jau XVIII a. pirmajame trečdalyje ATR ėmė prarasti suverenumo požymius, „politinis pakrikimas pasiekė kraštutinę ribą“.
Karaliaus valdžia buvo silpna, šalyje vyravo bajorų anarchija, kurią skatino liberum veto ir didikų oligarchų savivalė. Valstiečiai ir miestiečiai neturėjo politinių teisių. Šaukiami seimai dažnai iširdavo, nepriėmę jokių sprendimų. Respubliką supę agresyvūs kaimynai siekė ją susilpninti, o po to ir sunaikinti.
Abiejų tautų valstybę valdė gerai išsilavinęs, vokiškai, angliškai, prancūziškai rusiškai ir lenkiškai kalbantis, Apšvietos idėjų paveiktas, bet Rusijos imperatorienės Jekaterinos II valia pasodintas į sostą 32 metų Stanislovas Poniatovskis, tapęs paskutiniu Lietuvos ir Lenkijos karaliumi Stanislovu Augustu(1764- 1795), patvirtinusiu ir 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją.
Anksčiau buvęs Jekaterinos II favoritas,dažnai buvojęs jos rūmuose, Stanislovas Augustas,tapęs karaliumi,ėmė vykdyti ekonomines, karines bei švietimo reformas, kurios turėjo sustiprinti valstybę. Jis įkūrė pirmą karininkų mokyklą, sustiprino armiją, įsteigė pirmąjį laikraštį, rėmė manufaktūrų steigimą, siekė panaikinti bajorų liberum veto. Tai nepatiko konservatoriams didikams ir juos rėmusiai Rusijai, kuri nebuvo suinteresuota ATR stiprėjimu. Ji pradėjo remti opozicinius karaliui judėjimus Lenkijoje ir Lietuvoje. 1772 m. Prūsijos iniciatyva buvo susitarta su Rusija ir Austrija atplėšti nuo Respublikos dalį žemių ir eliminuoti ją iš didžiųjų Europos valstybių grupės. Įvyko pirmasis valstybės padalijimas. ATR neteko trečdalio teritorijų ir apie 35 proc. gyventojų.
Po pirmojo valstybės padalijimo išlikęs karalius Stanislovas Augustas siekė sušvelninti santykius su Rusija ir toliau vykdė reformas, patraukdamas vis daugiau bajorijos į savo pusę. Į reformas susikoncentravo 1788 m. susirinkęs Ketverių metų seimas. Seime buvo sukurtos komisijos pertvarkoms įgyvendinti. Aršiausi ginčai vyko konstitucijos komisijoje, kuri rengė valstybės sandaros įstatymą. Buvo parengtas kompromisinis konstitucijos variantas, derinantis konservatyvių ir pažangių politinių jėgų interesus. Jis buvo paskelbtas 1791 m. gegužės 3 d., kai seime nebuvo daugelio reformų priešininkų.
Gegužės 3 d. konstitucija originale vadinama „Valdymo įstatymu“.Ji yra pirmoji Europos konstitucija ir antroji (po JAV) Konstitucija pasaulyje. Jos iniciatoriais buvo reformų šalininkai Lenkijoje ir Lietuvoje ( pvz., LDK rūmų maršalka I. Potockis).
Gegužės 3 d. konstitucija nebuvo savo turiniu itin revoliucinė, kaip kad deklaravo, pavyzdžiui, Prancūzijos didžiosios revoliucijos teisiniai dokumentai, paskelbę visuotinę žmonių lygybę, laisvę ir brolybę. Ji buvo daugiau luominė, o ne pilietinė konstitucija, suteikusi pilietines teises tik bajorams ir miestiečiams, bet ne valstiečiams, kurie sudarė Lietuvos ir Lenkijos gyventojų absoliučią daugumą.
Konstitucija įteisino centralizuotą valstybę, sustiprino vykdomąją karaliaus valdžią, katalikų religiją paskelbė valstybine. Bajoriška respublika su liberum veto buvo pakeista konstitucine monarchija.Gegužės 3 d. konstitucija lietuvių didikų ir bajorų pastangomis buvo papildyta 1791 m. spalio 20 d. priimtu „Abiejų tautų tarpusavio įžadu“, kuris sulygino LDK ir Lenkijos teises turėti po pusę narių svarbiausiuose centrinėse institucijose, pabrėžė Respublikos dvinarystę, susidedančią iš LDK ir Lenkijos.
Gegužės 3 d. konstitucija greitai buvo išversta į lietuvių kalbą ir tapo pirmuoju teisiniu dokumentu, parašytu lietuviškai Lietuvoje ir ATR. Iki tol nė vienas teisinis dokumentas (ne religinis ar grožinis) Lietuvoje nuo pat valstybės įsikūrimo nebuvo išspausdintas lietuviškai. Teisiniuose dokumentuose Lietuvoje buvo naudojama iš pradžių gudų, o nuo XVII a. pabaigos – lenkų kalba.
Teisinių dokumentų spausdinimą lietuvių kalba tęsė Tado Kosciuškos, 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, nukreiptų prieš Rusijos patvaldystę, organizatoriai, lietuvių tautinio judėjimo dalyviai, galiausiai sukūrę tautinę Lietuvos valstybę XX a. antrame dešimtmetyje. Tais pačiais metais gegužės 3 d. konstitucija buvo išversta į anglų ir prancūzų kalbas, po dvejų metų – į vokiečių kalbą, 1824 m. – į italų.
Gegužės 3 d. konstitucija turėjo poveikį ne tik Lietuvai ir Lenkijai, bet ir Vakarų valstybių teisinei minčiai. Ji buvo priimta kaip svarbus europinės reikšmės teisinis dokumentas, turintis išliekamąją vertę Europos teisei. Neatsitiktinai Lenkija taip aukštai vertina gegužės 3 d. konstituciją – ši diena lenkų yra paskelbta valstybine švente.
Nepaisant dalies Lietuvos istorikų bei teisininkų pastangų, gegužės 3 d. konstitucija Lietuvoje yra kol kas mažai žinoma ir per mažai minima. O juk tai buvo bendras Lietuvos ir Lenkijos politinio, teisinio ir kultūros elito kūrinys, iš pamatų sukrėtęs valstybę atsinaujinimui ir nurodęs tolesnes jos vystymosi gaires. Gegužės 3 d. konstitucija gali didžiuotis ir lenkai, ir lietuviai. Nuo mūsų pačių priklauso, ar matome šio XVIII a. pabaigos dokumento prasmę, ar suvokiame , kad prisidėjome prie Europos teisinės kultūros sklaidos. Lenkija tai suvokia.
