Rusija dažnai kaltina kitas šalis perrašinėjant istoriją. Ypač kliūva tiems, kas nesutinka su Kremliaus brukamomis istorijos interpretacijos versijomis – nesutinkantieji gali būti išvadinti kvailiais, neišmanėliais arba tiesiog fašistais bei jų garbintojais.
Vis dėlto Kremliui vargu ar pavyks išbalinti kelis labiausiai pasikartojančius mitus, kuriuos, kasmet mažėjant siaubingų įvykių liudininkui skaičiui, kala jaunajai kartai.
1 mitas: Gėrio ir blogio kova
Didžiausias pasaulio istorijoje gėrio ir blogio susidūrimas vadinamas „Didžiuoju sovietų liaudies tėvynės karu prieš vokiečių fašistų grobikus“. Karas esą tęsėsi ketverius metus, nuo 1941 metų birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9-osios.
Realybė:
Antrasis pasaulinis karas -- būtent tokiu pavadinimu šį didį gėrio ir blogio mūšį žino likęs pasaulis -- tęsėsi (jo pagrindinė dalis) nuo 1939 metų rugsėjo 1-osios (Trečiasis Reichas įsiveržė į Lenkiją ir po jo rugsėjo 17 d. SSRS) iki 1945 metų rugsėjo 2-osios -- Japonijos imperijos kapituliacijos.
Daugelio šalių vietos kariniai konfliktai, vykę Antrojo pasaulinio karo metu, turi savo pavadinimus. Bet niekur, išskyrus Sovietų Sąjungą, pavadinimas „karo epizodai“ nepakeitė viso karo pavadinimo.
Priežastį, dėl kurios Sovietų Sąjungos vadovybė buvo priversta sukurti savo istoriografiją, nulėmė tas faktas, kad Sovietų Sąjunga faktiškai dalyvavo Antrajame pasauliniame kare nuo 1939 metų rugsėjo 17-osios, bet tuomet kovėsi nacistinės Vokietijos pusėje. Mat 1939 metų rugsėjo 17 d. , pagal išankstinį suokalbį su Vokietija, Sovietų sąjunga užpuolė Lenkiją.
Būtent todėl nuostata karo pradžia laikyti 1941 metų birželio 22-ąją, kuomet Sovietų Sąjunga priverstinai pradėjo kovoti prieš Vokietiją, sovietų istoriografijai tapo principine.
Sovietų Sąjungos ir Trečiojo Reicho karas Rytų Europos teritorijoje yra stambiausias, bet visgi tik epizodas (tai reiškia, vienas iš epizodų) globalaus konflikto, vykusio tarp sąjungininkų (vėliau antihitlerinės koalicijos) iš vienos pusės, ir Ašies šalimis -- iš kitos.
2 mitas: Sovietų liaudis kariavo su fašizmu
Sovietų ideologija buvo principinis fašizmo priešininkas, o Sovietų Sąjunga -- principinis fašistinės Vokietijos priešas. Visi fašistų talkininkai -- sovietų liaudis priešai, visi kolaborantai -- išdavikai.
Realybė:
Sovietų ideologija tapo principiniu fašizmo priešininku ypač nuo 1938 m., o visaverčiu -- tik nuo 1941-ųjų. To laiko (1933 m. -- 1939 m.) propaganda Vokietijos režimą ir apskritai gyvenimą Vokietijoje pateikia maždaug taip kaip socialinę JAV, Prancūzijos ar Britų imperijos struktūrą ir gyvenimą. Tai reiškia, jog Vokietiją valdo buržuazinės jėgos, kurios iš esmės priešingos tikrai liaudies -- darbininkų ir valstiečių valdžiai.
Dabar šis faktas kelia nuostabą, bet iš pradžių fašizmas (jei kalbame apie vokiečių fašizmą, tuomet teisingesnis būtų terminas „nacizmas“, nes siaurąja prasme sąvoka“ fašizmas“ taikomas tik Italijos fašistinei partijai) niekam neatrodė blogis.
Pasaulio kovos su fašizmu istorija -- tai šalių, tautų ir atskirų grupių laipsniško praregėjimo ir perėjimo į antifašizmo pusę istorija. Net Britų imperija, galinti pasigirti ypač principinga ir nuoseklia antifašistine pozicija, ilgą laiką laikėsi nuosaikios taktikos.
1938 metų rugsėjo 30-ąją Miunchene Britų imperijos ministras pirmininkas Neville'as Chamberlainas, Prancūzijos premjeras Eduardas Daladier pasirašė susitarimą su Trečiojo Reicho kancleriu Adolfu Hitleriu ir Italijos ministru pirmininku Benito Mussolini, pagal kurį de facto buvo pripažinta teisė Vokietijai okupuoti dalį Čekoslovakijos. Šis susitarimas įėjo į istoriją gėdingu „Miuncheno suokalbio“ pavadinimu.
Tačiau kalbant apie Sovietų Sąjungą, jos bendradarbiavimas su Vokietija 1922-1939 m. buvo ypač glaudus. Iki nacistinės partijos atėjimo į valdžią, Sovietų Sąjunga laikė Vokietiją artimiausiu kandidatu socialistinės revoliucijos įvykdymui, po to -- strateginiu sąjungininku kovoje su Vakarų kapitalizmu.
Prekybiniai SSRS ir Vokietijos santykiai klestėjo, šalys keitėsi technologijomis, aktyviai bendradarbiavo karinėje (ir ne tik) srityje. Trečiame-ketvirtame dešimtmečiais SSSR buvo mažų mažiausiai trys stambūs Vokietijos karinių kadrų parengimo ir karinių technologijų kūrimo centrai, be abejonės, pažeidę Versalio taikos sutarties sąlygas.
Daugeliu atžvilgiu SSRS buvo pakloti pagrindai geležinės Vermachto mašinos, užgrobusios didžiąją Europos dalį ir 1941 metų birželio 22 d. įsiveržusios į SSRS.
Remiantis Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartimi (Molotovo ir Ribbentropo paktu ir slaptaisiais protokolais), jau po Antrojo pasaulinio karo pradžios, SSRS stojo į karą Trečiojo Reicho pusėje, 1939 m. rugsėjo 17 d. įsiveržusi į Lenkiją.
1939 m. rugsėjo 22 d. Breste įvyko bendras Vermachto ir Raudonosios armijos paradas, skirtas demarkacinės linijos sutarties pasirašymui.
Vėliau Sovietų Sąjungoje visi žinojo, kad Brestas – tai tvirtovė-didvyris, bet toli gražu ne visi suvokė, kodėl likusios, pirmomis karo dienomis pasižymėjusios vietovės buvo vadinamos Miestais-didvyriais, ir tik Brestas -- Tvirtovė-didvyris.
Atsakymas gana banalus: Trečiajam Reichui užpuolus Sovietų Sąjungą, Bresto gyventojai niekaip nepasižymėjo. Jie apskritai nelaikė savęs piliečiais šalies, kuri buvo ką tik užpulta, nes dar prieš dvejus metus jie buvo Lenkijos piliečiai. Tos pačios šalies, kurią Sovietų Sąjunga pasidalijo su Vokietija, šį įvykį kartu atšventusi iškilmingu paradu.
1941-ųjų vasarą vokiečių puolimui pasipriešino karinis garnizonas, dislokuotas prie Bresto -- senoje tvirtovėje. Žinoma, jis buvo sudarytas iš čia neseniai atvykusių sovietų karių. Būtent dėl to didvyriu yra tik tvirtovė, o ne miestas. Beje, iki tol, 1939-siais Bresto tvirtovę nuo vokiečių garbingai gynė lenkai.
Tik nuo 1941 metų birželio 22-osios, kai Trečiasis Reichas užpuolė SSRS, prasideda amžina principinė darbininkų ir valstiečių nesantaika su fašistais, kuris puikiai žinoma iš sovietinių vadovėlių.
3 mitas: Kovo savi, visi kiti -- išdavikai
Sovietų liaudis vieningai kovojo prieš vokiečių fašistų grobikus: vieni -- Raudonosios Armijos, kiti -- partizanų gretose, o treti visaip kenkė. Nekovojo tik išdavikai ir kitokie kolaborantai.
Realybė:
Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad žymi dauguma žmonių, kurie vėliau tapo „sovietinės liaudies“ dalimi, tuo metu bent jau nelaikė savęs tokiais. 1939 m. Sovietų Sąjunga okupavo beveik 200 tūkst. kv. km teritoriją, į kurią įėjo Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija, Rytų Lenkija ir Pietvakarių Lietuva.
Šioje teritorijoje, kur gyveno 13 milijonų žmonių, sovietų valdžios organai per kelis mėnesius surengė „tautos valios pasireiškimą“ ir prijungė jas prie atitinkamų sovietinių respublikų.
1940 m. birželio ir liepos mėnesiais Raudonoji Armija faktiškai be mūšio užėmė Besarabiją ir Vakarų Bukoviną -- 50 tūkst. kv. km teritoriją, kurioje gyveno 3 mln. 776 tūkst. žmonių (nuo 1940 m. rugpjūčio 2-osios -- Moldovos SSR).
1940 m. birželį SSRS okupavo Estiją, Latviją ir dalį Lietuvos, kurios po ten surengtų „rinkimų“ liepos 21-22 d. tapo sovietų respublikomis.
Tuo metu Sovietų Sąjungos okupuotos teritorijos pagal savo plotą ir gyventojų skaičių prilygo bemaž tokiai šaliai kaip Italija.
Okupuotose teritorijose sovietinė valdžia vykdė masines represijas, gindama jas nuo nelojalių ir klasiniu požiūriu darbininkams ir valstiečiams svetimų elementų. Šie elementai be teismo buvo suimami, sodinami į kalėjimus, tremiami į Sibirą, kraštutiniais atvejais -- sušaudomi.
Žinomiausios yra Baltijos valstybių gyventojų deportacijos (1940 m. operacija, kai buvo ištremta iki 50 tūkst. ir „Priboj“ operacija 1949-aisiais, kai daugiau nei 100 tūkst. žmonių), ir masiniai lenkų kariškių sušaudymai (Katynės miške, Starobelsko, Ostaškovo koncentracijos stovyklose ir kitose vietose. Viso -- 22 tūkst. žmonių).
Nesunku įsivaizduoti, kad visų šių teritorijų gyventojai nedegė troškimu ginti Sovietų Sąjungą, -- nesvarbu nuo ko, -- kad ir nuo velnio. Bet net tos SSRS dalies, kuri buvo sovietine iki 1939-ųjų, švelniai sakant, toli gražu ne visi palaikė sovietinę valdžią.
Baltarusijoje ir Ukrainoje buvo stiprios nacionalistinės nuotaikos, nes joms būnant Sovietų Sąjungos, kaip ir anksčiau Rusijos imperijos sudėtyje, abiems tautoms faktiškai pasiūlė užmiršti savo kultūrą, ją visiškai pakeitus rusiška. Be to, Ukrainoje dar pernelyg gyvi buvo prisiminimai apie 1933 metais šalį sukausčiusį baisų badą.
Todėl žodžiai „Tegu bus vokiečiai, tik kad ne sovietai -- BLOGIAU VIS TIEK NEBUS“, ukrainiečiams skambėjo psichologiškai įtikinamai.
4 mitas: Visi vokiečiai karo metu buvo fašistai, visi vokiečių kareiviai -- esesininkai.
Realybė:
Tai -- nėra didžiausia, su karu susijusi problema -- veikiau jos „mažasis“ mitas. Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija virto turtingiausių kultūrinių ir karinių tradicijų valstybės griuvėsiais. Vermachtas pradžioje buvo kuriamas kaip organizacija be jokio politinio atspalvio: tokį turėjo Vermachto oponentai, specialiosios paskirties karinių dalinių – SA kareiviai, dėvėję rudą uniformą -- „rudmarškiniai“.
Po „Ilgųjų peilių nakties“ (SA valymo operacija) rudmarškiniai kaip ir kitos sukarintos vokiečių organizacijos įsiliejo į Vermachto sudėtį, bet ten lemiamo vaidmens nevaidino. Beveik visa Vermachto vadovybė liko už politikos ribų iki 1939-ųjų, o žymi jos dalis buvo nepartinė iki 1944 m. liepos 20 d. -- pasikėsinimo prieš A.Hitlerį, kurį surengė aukšti kariškiai, nacizmo priešininkai.
Tuomet A.Hitleris, grasindamas susidorojimu, faktiškai privertė visus generolus įstoti į Vokietijos nacionalsocialistų partiją.
Tarp eilinių Vermachto kariškių iki pat karo pabaigos beveik nebuvo nacionalsocialistų partijos narių: jų daugiau pasitaikė tarp karininkų, kurie sudarė nedaugiau 5 proc. bendro vermachto skaičiaus.
Partijos nariais buvę šauktiniai ir savanoriai stengėsi patekti į SS dalinius, kurie, viena vertus, buvo laikomi labiau privilegijuotais ir, kita vertus, labiau politizuotais.
Jie atliko beveik visas taikių gyventojų valymo, komisarų, žydų šaudymo ir kt. užduotis. Bet net SS daliniai dažnai priešinosi itin žvėriškiems partiniams įsakymams.
Eiliniams vokiečiams nacių atėjimas į valdžią buvo stichinis reiškinys: toks pat kaip Rusijoje nedidelės ir nepopuliarios bolševikų partijos atėjimas į valdžią.
Vokiečių siekimas apsivalyti nuo nacistinės praeities po pralaimėjimo kare neabejotinai nusipelno pagarbos ir yra pavyzdys kitoms tautoms, patyrusioms panašius savo istorijos etapus.
5 mitas: Fašistinę Vokietiją vienui viena nugalėjo Sovietų Sąjunga.
Realybė:
Kalbėti apie ŠALIES pergalę prieš ŠALĮ globalinio stambių valstybių koalicijų konflikto metu, apskritai kalbant, nekorektiška.
Nekorektiška ne tik terminologijos požiūriu, bet ir grynai žmogiškai: dalyti tokį apelsiną kaip „Pergalė“ tarp tų, kieno indėlis buvo didesnis, ir tarp tų, kurių indėlis, Sovietų Sąjungos požiūriu buvo mažesnis, tiesiog negražu. Visi koalicijos kareiviai -- koviniai draugai ir kiekvieno jų indėlis buvo neįkainojamas.
Po vokiečių „blickrygo“( žaibiško karo) Lenkijoje, po to Belgijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge ir Prancūzijoje, prasidėjo ilgas pozicinis vokiečių ir britų (o vėliau ir JAV) karas -- daugiausia vandenyne, gavęs pavadinimą „Mūšis dėl Atlanto“.
Jis tęsėsi beveik visus 6 karo metus, pareikalavo apie 100 tūkst. gyvybių ir pavertė Atlanto vandenyną viena pagrindinių karinių veiksmų vieta. Būtent šio mūšio dėka Sąjungininkų šalis iš JAV pasiekė milijonai tonų karinės technikos, šaudmenų, kuro, maisto atsargų, be kurių prieš Vokietiją sąjungininkai (tarp jų ir Sovietų sąjunga) nebūtų atsilaikiusi.
Kiti žymūs karinių veiksmų regionai: Šiaurės Afrika, kur vokiečių kariuomenė kovėsi su britais, kanadiečiais, australais, prancūzais, lenkais ir amerikiečiais, Kinija (ir Pietryčių Azija), kur Japonijos imperija kovojo su daug šalių, didžiąją dalį jų užgrobė, po to -- Ramusis vandenynas, kur Japonija ir JAV kariavo 1941-1945 m. jūrų karą, ir žinoma Rytų frontas, -- karinių veiksmų sausumos karas, kur kovėsi Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga.
Pastaroji karo veiksmų vieta buvo reikšmingiausia dėl karinių pastangų ir patiriamų nuostolių apimties, ir svarbiausia visoms be išimties sąjungininkėms.
Todėl pradedant nuo 1941 metų birželio 22-sios JAV įtraukė SSRS į lendlizo programą: karinės technikos, žaliavų ir šaudmenų, maisto produktų tiekimas „skolon“ kariaujančiai pusei. Pagal ją Amerika jau tiekė ginkluotę Britanijai.
Pagal lendlizo programą Sovietų Sąjungai buvo patiekta prekių už 11 milijardų dolerių (140 milijardų dolerių dabartinėmis kainomis), apie 17,5 milijonų tonų įvairių krovinių. Tai buvo ginkluotė (šaudomieji ginklai, tankai, sprogmenys, šaudmenys), lėktuvai, garvežiai, automobiliai, laivai, mechanizmai ir įrengimai, maisto produktai, spalvotieji ir juodieji metalai, drabužiai, medžiagos, cheminiai reaktyvai ir t.t.
Beje, Sovietų Sąjungos skola už lendlizą iki šiol negrąžinta -- priešingai nuo visų kitų šalių dalyvių.
Oficiali sovietų propaganda visais įmanomais būdais stengėsi sumažinti Amerikos pagalbos reikšmę ar ją išvis nutylėti. Rusijoje iki šiol gajus mitas, kad vienintelė JAV parama sovietams buvo skardinės su troškinta mėsa, nors didelę dalį karinės technikos, sovietų karius nugabenusius nuo Maskvos ir Stalingrado iki Berlyno sudarė JAV lendlizu gauta parama.
1943 metų kovo mėnesį Amerikos ambasadorius Maskvoje, neslėpdamas nuoskaudos, leido sau nediplomatiškai pasakyti: „Rusų valdžia, matyt, nori nuslėpti, kad gauna pagalbą iš šalies. Akivaizdu, kad jie nori įtikinti savo liaudį, kad Raudonoji armija šiame kare kovoja viena“.
Bet per Jaltos konferenciją 1945 m. J.Stalinas buvo priverstas pripažinti, kad lendlizas -- geriausias ir reikšmingiausias Amerikos prezidento Franklino D.Roosevelto indėlis į antihitlerinės koalicijos sudarymą.
Oficialus SSRS požiūris į lendlizą išreikštas šiomis eilutėmis: „Sovietų Sąjunga buvo palikta likimo valiai, nesulaukė pagalbos iš Vakarų, būtent iš JAV tuo metu, kuri jai buvo žūtbūtinė, kai buvo sprendžiamas klausimas būti ar nebūti sovietų valstybei“.
Devintame dešimtmetyje šalies kino teatruose parodžius amerikiečių filmą „Nežinomas karas“, daugelis patyrė šoką: garsusis lakūnas Aleksandras Pokryškinas pasakojo kaip visą karą jis skraidė amerikiečių naikintuvu „Airacobra“. Filmas atskleidė tai, ko Sovietų Sąjungos žmonės nežinojo.
„Dabar lengva sakyti, kad lendlizas nieko nereiškė. Jis nustojo būti reikšmingu žymiai vėliau. Bet 1941 metų rudenį mes praradome viską ir jei ne lendlizas, ginklai, maisto produktai, šilti drabužiai armijai ir kitoks aprūpinimas, dar neaišku, kaip viskas būtų pakrypę“, -- rašė V.Berežkovas savo 1973 m. išleistoje knygoje „Kaip aš tapau J.Stalino vertėju“.
Beje, didelė tikimybė, kad po Sovietų Sąjungos pralaimėjimo karą vis tiek būtų laimėję sąjungininkai: Britų imperijos (ketvirtadalis Žemės sausumos, 480 milijonų žmonių -- ketvirtadalis visų Žemės gyventojų) galia ir JAV turtingumas vis tiek būtų pasiekę savo, mat kad ir kaip sėkmingai kovėsi vokiečiai, galiausiai juos įveikė sąjungininkų pranašumas – pastarieji galėjo pagaminti daugiau karinės technikos, nei vokiečiai.
