„Leningrado skerdynės“ – ne tik nepatogi Kremliui, bet ir apskritai Rusijoje daugelio laikoma skandalinga populiaraus autoriaus knyga. Tai istorija apie siaubingą badmetį bei daugiau nei metus trukusias (sovietų pateikiama net „900 dienų“ versija) itin žiaurias kovas. Tuo metu prie Leningrado ir pačiame Leningrade nuo bado, ligų ir kaudamiesi fronte žuvo daugiau kaip du milijonai žmonių.
Lrytas.lt pateikia ištrauką iš knygos:
***
„Birželio 7 d. armijos karinės tarybos sprendimu raportavo pulkininkas Kresikas 80 proc. karinio personalo buvo rikiuotėje, taip pat ir artileristai bei minosvaidininkai. Tačiau armija veikė nesėkmingai, nes trūko šaudmenų ir buvo prastai organizuota dalinių, kurie puolė iš rytų, veiksmų sąveika. Išskyrus šovinius, 45 mm sviedinius ir 50 mm minas, nieko daugiau nebuvo...
Personalas per dieną gaudavo po 30–40 gramų džiūvėsių, sužeistieji po 70–80 gramų žmogui. Vienintelis maisto produktas – arkliena. Tačiau dėl priešo aviacijos nebuvo galima kurti laužų ir arklieną valgėme žalią, be druskos. Išsekimas. Didžiulis mirtingumas daliniuose, ypač ligoninėse ir tarp civilių gyventojų...“
Žmonės tino iš bado. Maistui buvo vartojamos eglišakės, lapai, beržo tošis, alksnių kankorėžiai, žolė, ežiai ir varlės, odinės amunicijos dalys: „Badas privertė... ir net buvo valgomi kerzo batai. Ar aš, būdamas 23 metų, galėjau pagalvoti, kad teks valgyti visą arklį su jo amunicija, brizgilais, pakinktais?
Vis dėl to teko... Ėmė noras gyventi, o gyvenimo nebuvo. Geriau buvo mirti, bet mirtis neskubėjo.
Badas dvasiškai žlugdo žmogų, paverčia jį abejingu ir piktu, pasirengusiu bet kokiai prievartai, žvėrimi vienišiumi. Šis procesas plėtojasi laipsniškai, vis didėja pasiglemždamas visą žmogaus orumą. Žmogus pasikeičia ir išoriškai: veide nepamatysi šypsenos – vien piktas liūdesys, akys laksto į šalis, dantys stipriai sukąsti, veiduose duobės – raukšlės, kalba tampa kapota, tarsi kalbėtų švebelda...
Alkanasis neprisimena praeities, negalvoja apie ateitį. Atbunka visi jausmai: pareiga, artimo meilė. Pamirštama moralė: lieka vienintelis noras – valgyti! Niekas negalvoja apie mirtį, nieko panašu, visi mąsto tik apie gyvenimą. Bet kokiu būdu, bet išgyventi! Gyventi fiziškai, nes dvasiškai toks žmogus jau seniai miręs... Tokia kūno valdžia ir nugalėti ją žmogui, oi, kaip sunku!“
Kariuomenėje buvo pastebėta kanibalizmo atvejų.
Kruvinos baltosios naktys
Tik birželio 22 d. svyruojantiems iš bado 2-osios smogiamosios armijos kovotojams pavyko iš savo pusės pralaužti vokiečių pozicijas. Iki 23-iosios pusiaudienio iš apsupimo išėjo 6018 sužeistų ir apie 1000 abejotinai sveikų kovotojų. Pirmieji buvo pasiųsti į ligoninę, o iš antrųjų suformuotas jungtinis būrys, vadovaujamas pulkininko Korkino, kuris vėl išvarytas į Mirties slėnį.
Paskui vokiečiai proveržį užblokavo. Smogę siauruko kryptimi jie pralaužė frontą ir užėmė Naująją Kerestę. Sovietų kariuomenės užimtas rajonas taip sumažėjo, kad vokiečių artilerija jį galėjo apšaudyti kiaurai. Ryšių mazgas buvo sugriautas, valdymas žlugo. Armija neteko vienintelės aikštelės, kurioje buvo priimami lėktuvais atskraidinti maisto produktai ir šaudmenys.
„Birželis. Šiaurinės baltosios naktys, – prisimena tų įvykių liudininkas. – Ištisą parą virš mūsų kybojo vokiečių lėktuvai, mėtė pačias sunkiausias bombas, laistė švinu iš kulkosvaidžių. Nenutildama gaudė kanonada. Galima apkursti nuo lūžtančių, degančių medžių poškėjimo, artilerijos griaudėjimo ir dundėjimo, pragariško kulkosvaidžių papliūpų tarškėjimo, stūgaujančių minų kauksmo.
Kiekviena kulka – į taikinį, sviedinys – į taikinį ir bomba taip pat – į taikinį, nes kariuomenės susibūrimas netikėtinas. Tai net ne kariuomenė, o turgaus minia.
Visiškas chaosas, ryšys tarp dalinių prarastas, valdymas suardytas. Niekas nepaklūsta ir net negerbia karininkų. Nėra jokios informacijos apie mūsų padėtį, vien nebaudžiama priešo propaganda...
Nei kaimų, nei kelių, vien pelkėje paskendusių klojinių, kadaise paklotų pionierių, o dabar visiškai suardytų rąstų nuolaužos. Žmonės blaškosi tarp jų, ieško bent mažytės priedangos. Miškas dega, rūksta durpės, aplinkui išraustos duobės, sužaloti medžiai, kaugės niekam nereikalingų šautuvų, sutraiškytos statinės, vagonėliai. Ir lavonai, visur lavonai. Tūkstančiai dvokiančių, musėmis aplipusių lavonų birželio saulės atokaitoje...
Kiekviename lopinėlyje, kur vos šiek tiek sausiau, – sužeistieji. Riksmai, dejonės, aplinkui maldavimai pagelbėti. Vieni prašo gerti, kiti maldauja juos pribaigti, bet niekam jie nerūpi. Po mišką klajoja viskam abejingi, pikti, pusiau išprotėję raudonomis nuo bemiegių naktų akimis žmonės, apsirengę vatinukais ir kiek įmanoma smarkiau užveržtomis ausinėmis kepurėmis (tada bent mažiau lenda uodai ir musės). Tokiame pragare neįmanoma miegoti!...
Laikrodžių beveik niekas neturi, laiko seniai niekas neskaičiuoja. Kas dabar – diena ar naktis? Kuri, kelinta šiandien diena? Kas mūsų laukia – nelaisvė ar mėginimas prasiveržti?
Birželio 23 d. vokiečiai pasiekė Glušicos upę, 24-ąją užėmė Drovenoje Polę, perkirto klojinių kelią ir siauruko kelius, kuriuose buvo sutelkta technika ir sužeistieji. Tolesnį priešo proveržį sulaikė paramos grupės, sudarytos iš užnugario padalinių, pasirengusių gintis rytiniame Kerestės upės krante.
Mereckovas vis prakirsdavo virtualius koridorius. Atėjo birželio 24-osios naktis. 23.30 2-osios smogiamosios armijos kariuomenė pajudėjo. Jai priešais patraukė 29-osios tankų brigados tankai su desantininkais ant šarvų. Juos parėmė 59-osios ir 52-osios armijos artilerija...
Paryčiui palei siaurąjį geležinkelį atsirado nedidelis koridorius ir pasirodė pirmosios iš apsupimo išeinančių kovotojų ir karininkų grupės. Jie buvo išsekę ir smarkiai svirduliavo. Kariuomenės išėjimas vyko iki pusiaudienio, bet paskui liovėsi. Vokiečiams pavyko vėl pradėti valdyti kelią. Vakare veikiančių iš rytų kariuomenės pajėgų vėl buvo pralaužtas koridorius ir išvalytas kelias. Pro šį plyšį, kurį kiaurai visomis kryptimis iš abiejų pusių apšaudė priešas, per naktį ir birželio 25-ąją buvo išvedami 2-osios smogiamosios armijos kovotojai ir vadai“.
Fronto vado rašinėlius autoritetingai patvirtina vyriausiosios vadovybės pirmininkas Vasilevskis: „Dėl to mūsų kariuomenei pavyko pramušti siaurą plyšį ir išgelbėti didelę dalį 2-osios smogiamosios armijos“.
Iš žiedo vidaus viskas atrodė visai kitaip.
„1942 m. birželio 24 d. 00.45. Išėjimo nėra, nėra kur dėti sužeistųjų – Jus klaidina... Prašau Jus įsikišti“, – maldavo priešpaskutinėje telegramoje Vlasovas. [...]
Nuo 1942 m. birželio 22 d. iki 1942 m. birželio 25 d., – pranešė valstybės saugumo kapitonas Kolesnikovas, – iš 2-osios smogiamosios armijos neišėjo niekas“.
Didžiausias „koridorių“ specialistas Mereckovas nepamiršo pabrėžti savo nuopelnų: „...visi, judėję siauruko kryptimi, išėjo iš apsupimo, nors nuostoliai dėl artilerijos ir minosvaidžių ugnies iš esmės buvo dideli (??)“. Išmintingas pastebėjimas: kas nežuvo, tas išgyveno.
Dešimtys tūkstančių kareivių ir karininkų, agonijoje besiblaškančios armijos štabas liko 2 iš 2 kilometrų dydžio pelkių lopinėlyje prie Naujosios Kerestės ir iš visų pusių juos naikino priešo ugnis.
Čia jau daugiau nei prieš mėnesį buvo suvaryti iš kaimų senukai, moterys ir vaikai.
Generolo Andrejaus Vlasovo paieškos
Iki liepos 1 d., generalinio štabo duomenimis, iš 2-osios smogiamosios armijos apsupimo vietos ištrūko, iššliaužė 9600 žmonių. Ištrūkusius iš Mirties slėnio pasitikdavo medikai ir intendantai, mėgino juos gydyti ir maitinti. Vieni negalėjo valgyti, nes buvo visai nusilpę, kiti puldavo prie maisto ir čia pat mirdavo.
Ypatingieji skyriai susirūpino „stiprinti čekistines priemones“ siekdami sučiupti abvero užverbuotus agentus.
Mažojoje Višeroje ir Maskvoje buvo nekantriai laukiama ištrūkusio Vlasovo ir armijos štabo, tačiau beveik niekam iš jų nepavyko išsigelbėti. Per siauruką Miasnoj Boro kryptimi prasiveržė armijos žvalgas A. Rogovas.
Prie Vertinskij Mocho pelkės Lugos būrio partizanai aptiko armijos ryšių viršininką armijos generolą majorą A. Afanasjevą su keturiais kovotojais.
Ieškoti armijos vado buvo pasiųstas Kosycino specialusis būrys, kuris negrįžo. Fronto žvalgybos skyrius į vokiečių užnugarį išmetė aštuonias paieškos grupes. Armijos žūties rajoną šukavo partizanai. Partizanų judėjimo Leningrado štabas kasdien keitėsi su jomis radijo telegramomis:
„Didžiulė garbė rasti Vlasovą ir jam pagelbėti. Praneškite per radiją kas trys valandos... Siunčiu pačios vyriausiosios vadovybės vyriausiojo vado įsakymą atgabenti Vlasovą, Afanasjevą, Vinogradovą lėktuvu, kuris bus pasiųstas jums pareikalavus...“
Šiai užduočiai vykdyti Stalinas liepė „pakelti visą Volchovo fronto aviaciją“!
Aktyviai ieškojo ir priešas. Lapelių kartu su nukopijuotu nuo laikraščio „Pravda“ Vlasovo portretu vokiečiai išbarstė virš kaimų žadėdami didelį atlygį, jeigu būtų sugautas armijos vadas. Generolas Vlasovas dingo...
[...]
Liepos 12 d. Oredežsko rajono Tuchovežos kaime generolas Vlasovas pasidavė į nelaisvę vokiečių patruliui, kuriam vadovavo kapitonas fon Šverdtneris. Šalia vado buvo tik „vojentorgo“ (karinės prekybos – vert. pastaba) virėja instruktorė M. Voronova – eilinė žygio bei lauko žmona.
Kitą dieną Vlasovas buvo tardomas Lindemano štabe. Vokiečių informacijos biuras paskleidė pranešimą, kad prie Volchovo paimtas į nelaisvę svarbus rusų generolas.
Sovietų vadovybė jo ieškojo iki liepos 17 d.
Po 20 d. virš pelkių, kur slėpėsi būreliai apsuptųjų, vokiečių lėktuvai pradėjo mėtyti lapelius su patekusio į nelaisvę Vlasovo nuotrauka ir kvietimu pasekti jo pavyzdžiu.
Dar nieko nebuvo žinoma apie generolo elgesį nelaisvėje, dar nebuvo išleistas jo pasirašytas pirmasis atsišaukimas ir tik praėjus pusmečiui išspausdintas garsusis Rusijos komiteto „Smolensko kvietimas“, kuris kvietė rusų liaudį stoti į kovą prieš bolševizmą, „Staliną ir jo šutvę“ drauge su Adolfo Hitlerio „Vokietijos nacionalsocialistais“, o jau liepos pabaigoje raudonarmiečiams per politines informacijas pasakota, kad generolas Vlasovas, gavęs vadovybės įsakymą, nieko nesiėmė, kad jį įvykdytų, ir pasidavė į nelaisvę drauge su armija.
1943 m. kovo 3 d. okupaciniuose laikraščiuose išspausdintas garsusis atviras Vlasovo laiškas „Kodėl aš stojau į kovą su bolševizmu“, kuriame sakoma: „Aš buvau paskirtas Volchovo fronto vado pavaduotoju ir 2-osios smogiamosios armijos vadu. Ko gera, niekada Stalinas nesielgė taip nerūpestingai su rusų žmonių gyvybėmis, kaip 2-osios smogiamosios armijos atveju.
Šios kariuomenės valdymas buvo centralizuotas ir sutelktas vyriausiojo štabo rankose. Apie jos tikrąją padėtį niekas nieko nežinojo. Vienas vadovybės įsakymas prieštaravo kitam. Armija buvo pasmerkta nenumaldomai mirčiai.
Kovotojai ir vadai savaitėmis gaudavo po 100 ir netgi tik po 50 gramų džiūvėsių per dieną. Jie ištino iš bado, o daugelis net negalėjo judėti pelke, į kurią armiją atvedė tiesioginis vyriausiosios vadovybės valdymas. Bet visi ir toliau pasiaukojamai kovojo.
Rusų žmonės mirė kaip didvyriai. Ir už ką? Dėl ko jie aukojo savo gyvybes? Dėl ko jie turėjo žūti?“
Teko šiam niekšingam išdavikui duoti tinkamą atkirtį ir geriau išsiaiškinti šią problemą. 1943 m. liepą laikraštis „Za Pobedu!“ vyriausiosios politinės valdybos vardu išspausdino: „Hitlerininkų šnipas Vlasovas vokiečių įsakymu mūsų Antrosios smogiamosios armijos dalinius įvedė į apsuptį, pražudė daugybę sovietų žmonių, o pats perbėgo pas savo šeimininkus – vokiečius“.
Iš pradžių Vlasovui buvo suversta kaltė dėl 2-osios smogiamosios armijos žlugimo, paskui jis apkaltintas ir dėl visos strateginės operacijos, mėginant pralaužti Leningrado blokadą, žlugimo. Šunsnukiai agitatoriai ir generolai, sielų žudikai, džiugiai nusitvėrė už šios versijos ir ją kūrybiškai išplėtojo: Vlasovas gimė buožės šeimoje, baigė dvasininkų seminariją, apgaulės būdu įlindo į partiją, vokiečių žvalgybos paliepimu išsitarnavo iki generolo, priešui išdavė sovietų vadovybės slaptus planus, atvėrė frontą ir „perbėgo pas šeimininkus drauge su armija“, iš kurios ir sudarytas Vlasovo Rusijos išlaisvinimo armijos (ROA) branduolys.
Šis paaiškinimas tenkino visus: Mereckovą, Choziną, Galaniną, Vasilevskį, Vorošilovą, „korkinus“ ir „švagiriovus“, o svarbiausia, – patį draugą Staliną. Tik štai visi 2-osios smogiamosios armijos pirmosios formuotės kovotojai ir vadai dešimtmečiams buvo pažymėti antspaudu – „vlasovininkas“.
Mitas buvo valkiojamas beveik pusę amžiaus, iki pat SSRS žlugimo ir giliai įsitvirtino masių sąmonėje. Mūšių veteranai dėl Miasnoj Boro ir Spasko Polistės bijojo prisipažinti, kad tarnavo... žinom, žinom, toje pačioje „Vlasovo armijoje“.
Sovietų valdžia ir brangusis Politinis biuras vėl įvykdė eilinę niekšybę juos pačius gynusiųjų piliečių atžvilgiu, įtrypę ir mirusiuosius, ir likusius gyvuosius purvan dėl iliuzinio savo nekaltumo. Ir tą išdavystę įvykdė ne Vlasovas.
[...]
Tokiais pačiais žodžiais tarnavusieji drauge su Žukovu, Jeriomenka, Zacharovu, Gordovu, Sokolovskiu atsiliepia apie juos.
