Visoje Europoje šis klausimas buvo itin aktualus ir prieš šimtmetį, kai vyko dešimt milijonų gyvybių nusinešęs Pirmasis pasaulinis karas. Primindamas amžinąjį klausimą, Thomo Manno kultūros centras Nidoje rengia penkerių metų trukmės tarptautinių kultūros festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“.
Karo, taikos ir kūrybos aktualijoms skirtas ciklas pernai startavo festivaliu „Šimtmečio vasara“. Šiemet liepos 11–18 dienomis į Nidą kvies jau 19-asis tarptautinis Thomo Manno festivalis „Sąžinės proveržis“.
Kai 2013-aisiais buvo paskelbta penkerių metų ciklo tema, niekas negalėjo numanyti, kad jau po metų ją suaktualins konfliktas Ukrainoje ar „Islamo valstybės“ kovotojai. Tačiau festivalio dėmesio centre minėtos aktualijos atsidūrė neatsitiktinai.
1929 metais už savo pirmąjį romaną „Budenbrokai“ Th. Mannas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija, kurios lėšas, sakoma, investavo į vasarnamį Nidoje. Tame vasarnamyje jau du dešimtmečius veikia Thomo Manno kultūros centras, puoselėjantis rašytojo palikimą ir per jo asmenybę siekiantis plėtoti amžinąsias diskusijų temas.
„Sąžinės proveržis“ – taip pavadintas šių metų festivalis – tai nuoroda ir į paties rašytojo biografiją. Iki Europą pakeitusio ketverių metų konflikto Th. Mannas deklaravo apolitiškumą, tačiau 1914-aisiais jis tapo vienu kūrėjų, entuziastingai parėmusių karo pradžią. 1914–1915 metais parašytose esė ir 1918-aisiais išleistoje knygoje „Apolitiško žmogaus svarstymai“ jis šlovino „vokiečių kultūros“ ginkluotą kovą prieš „Vakarų lėkštumą“.
Konflikto esmę Th. Mannas stengėsi pateisinti sušpriešindamas „kultūros“ ir „civilizacijos“ sampratas. Tikrajai kultūrai, kuri buvo apibūdinama dorumo, kūrybingumo ir giliaprasmiškumo kategorijomis, anot jo, atstovavusi tik Vokietija. Kitose, „romaniškojo prado“ Europos šalyse esą tegalima rasti klastingos, lėkštos ir paviršutiniškos civilizacijos. Karas – tai priemonė vokiečių „kultūrai“ skleisti ten, kur jos trūksta.
Tokias nuostatas gynė Th. Mannas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau 1918-aisiais, vos dienos šviesą išvydus knygai „Apolitiško žmogaus svarstymai“, jis ėmė vis labiau atsiriboti nuo ankstesnių savo minčių, o jau po kelerių metų ryžtingai stojo ginti humaniškumo ir demokratijos.
Siekdamas gvildenti tokias moralinio pasirinkimo temas Thomo Manno kultūros centras kasmet sukviečia publiką į festivalius Nidoje, kuriuose vyksta įsimintini susitikimai, akademinės muzikos koncertai, kino naktų seansai ir parodų atidarymai.
Apie tai, kuo meno ir minties mėgėjai bus nudžiuginti šių metų festivalyje, ir kaip jo programoje atsiskleis Didžiojo karo tema, kalbėjomės su festivalį organizuojančio Thomo Manno kultūros centro tarptautinio koratoriumo pirmininke, Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje direktoriaus pavaduotoja Dr. Ruth Leiserowitz ir Centro direktore Lina Motuziene.
-Šių metų renginio žodžio programos „vinis“ – akademinėje bendruomenėje gerai žinomas Vokietijos ir Prancūzijos istorikas Étienne’as François.
Tai ne tik vienas nedaugelio istorikų, vertinamų dviejose šalyse – Prancūzijoje ir Vokietijoje, bet taip pat žymus atminties tyrinėtojas. Kartu su pernai šį pasaulį palikusiu kolega Hagenu Schulzu prieš jis yra parengęs „Vokietijos atminimo vietų“ tritomį.
Tai rodo, kad atminties tema festivaliui nesvetima?
LM: Ji festivaliui labai aktuali, ypač pasauliui plačiai minint Didžiojo karo šimtmetį. Karo ir atminties sąsajos yra neatsiejamos. Tai, kad į festivalį pavyksta pakviesti tokius žymius autorius, yra didelė sėkmė.
Kita vertus, tai – didelių pastangų rezultatas. Pirmiausia reikia padėkoti kuratoriumo pirmininkei R.Leiserowitz, kad pavyko privilioti į Nidą neabejotinai labai užimtą mokslininką.
RL: Profesorius É.François yra ne tik atminties temos specialistas. Jis yra gerbiamas ekspertas vokiečių ir prancūzų santykių klausimais ir būtent apie tai jis kalbės šių metų festivalyje.
Gali kilti klausimas, kas bendro tarp Thomo Manno namelio ir vokiečių-prancūzų santykių. Atsakydama į jį, turiu priminti Th.Manno brolį frankofilą Heinrichą, kuris taip pat buvo rašytojas, o karo pradžioje, kaip ir daug kartų anksčiau, buvo apsistojęs Nicoje.
1915 m. René Schickele’io redaguojamame pacifistiniame intelektualiame žurnale „Weißen Blättern“ H.Mannas paskelbė esė apie XIX šimtmečio prancūzų rašytoją Émile’į Zola, kurį jis laikė civilizacijos gynėju. Šį prancūzų rašytoją H.Mannas pavaizdavo kaip kovotoją už teisybę, taiką, demokratiją.
Taip karo ir „entuziazmo miglos“ dėl šio karo pradžios kontekste H.Mannas tikrino sąžinę – aukščiausiąją žmogaus sąmonės instanciją. Būtent rašinys „Zola“ Heinrichą supriešino su tuo metu nacionalistiškai nusiteikusiu broliu Thomu. Padedami profesoriaus E. François, stengsimės prisiminti šį „brolių Mannų barnį“ ir apsvarstyti jį iš pašaliečių perspektyvos.
Šitaip atliepsime vieną pagrindinių Thomo Manno kultūros centro uždavinių – tirti, globoti ir saugoti Mannų šeimos kultūrinį palikimą.
-Lietuvoje šiandien aktualu kalbėti apie Pirmąjį pasaulinį karą? Juk valstybinė šio karo atminimo tradicija Lietuvoje nesusiformavo. Tarpukariu Didžiojo karo atmintį buvo užgožusi dalyvavimo Nepriklausomybės karuose patirtis, po to aktualesnis tapo Antrasis pasaulinis. Panaši ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių patirtis.
RL: Praėjusiais metais festivalio metu diskutuodami apie 1914-ųjų karo pradžios nuotaikas, įsivaizdavome esantys nepaprastai toli nuo karo veiksmų. Ir štai būtent tomis dienomis buvo pašautas Malaizijos oro linijų lėktuvas MH 17. Tai padėjo mums suvokti, kad konfliktiška situacija gali bet kada atsikartoti ir paliesti mus, net ir nutolusius nuo karo veiksmų.
Taigi čia eina kalba ne vien apie istoriją, bet ir apie moralinius iššūkius bei su jais susijusius filosofinius ir teologinius klausimus.
LM: Noriu priminti, kad Pirmasis pasaulinis karas palietė ir Lietuvą, o taip pat Nidą, kurioje irgi būta to karo atminimo simbolių. Jau karo pradžioje Nida patyrė gyventojų mobilizaciją, išgyveno karo pabėgėlių srautą: nedideliame žvejų kaimelyje jų apsigyveno 1 200 – daugiausia moterų ir vaikų.
Nidiškiai labai gyvai patyrė karo atmosferą. Didžiojo karo atmintis Nidoje tarpukariu buvo įamžinta pastačius paminklus Nidos dailininkų kolonijos kūrėjams Ernstui Bischoff-Culmui, Hansui Beppo-Borschkei, o taip pat poetui Walteriui Heymannui. Jie žuvo tame kare. Apie šios kolonijos kūrėjus taip pat kalbėsime šių metų festivalyje.
-Kokius konkrečiai Pirmojo pasaulinio karo atminties klodus tikitės atskleisti „Sąžinės proveržiu“ pavadintame festivalyje ir kokiomis priemonėmis tai darysite?
LM: Pagrindinis festivalio moto yra kūrėjo vaidmuo ir atsakomybė sudėtingoje politinėje situacijoje. Karas ir buvo tas laikas, kai inteligentija turėjo pasirinkti – tylėti ar reikšti savo poziciją. Pavyzdžiui, austrų rašytojas Stefanas Zweigas karo akivaizdoje liko nesuprastas, kai atvirai prabilo apie karo beprasmybę.
Be to, viena festivalio temų, kaip jau minėjo kuratoriumo pirmininkė, yra brolių Mannų konflikto Pirmojo pasaulio karo metais išryškinimas. Apie jį festivalio metu bus galima plačiau sužinoti Reinbeko pilies kultūros centro ir Thomo Manno memorialinio muziejaus darbuotojų pastangomis parengtoje parodoje „Brolystė kaip likimas. Thomas ir Heinrichas Mannai“.
Nidos dailininkų kolonijos kūrėjams bus skirta kita paroda „Dailininkai karo metu“, kuriai darbus sutiko paskolinti Liuneburge įsikūręs Rytų Prūsijos muziejus.
RL: Ši Kristinos Jokubavičienės kuruojama paroda bus itin svarbi šių metų festivalyje. Nors iki šiol žinojome, kad daug Nidos dailininkų kolonijos menininkų turėjo atsidurti Didžiojo karo apkasuose, kol kas menkai nutuokėme, kad jie kūrė ir ten, išreikšdami savo įspūdžius.
Ketveri karo metai, kalbant apie dailininkų kolonijos kūrėjus, iki šiol būdavo „apeinami“. Mes norime grąžinti į bendrąją sąmonę šį laikotarpį ir jo metu sukurtus meno kūrinius.
-Šių metų festivalio muzikinė programa gana marga – nuo kompozitorių, Didžiojo karo amžininkų, kūrinių iki J.S.Bacho, W.A.Mozarto ir F.Schuberto kompozicijų. Ar festivalio temas stengiatės perteikti ir muzikine programa?
RL: Koncertuose skambėsiantys M.Ravelio ir I.Stravinskio kūriniai tam tikra prasme simbolizuoja karo įvykius. Didžiojo karo tema bus paliesta ir kompozicija, dedikuota per karą vienos rankos netekusiam pianistui Pauliui Wittgensteinui. Jo garbei skambės Ericho Wolfgango Korngoldo sukurta Suita op. 23 dviem smuikams, violončelei ir fortepijonui kairei rankai, kuri Lietuvoje bus pristatyta pirmą kartą.
-Festivalio publika visuomet būna spalvinga – nuo nepraleidžiančių nė vieno festivalio senjorų iš Vokietijos iki Lietuvos jaunimo. Ar manote, kad Didžiajam karui skirtas festivalio temų ciklas vienodai aktualus visoms amžiaus ir interesų grupėms?
LM: Dėl įvairialypės programos – nuo klasikinės muzikos koncertų iki kino vakarų – festivalis leidžia tikėtis labai plačios auditorijos. Jaunesnės publikos gausėjimą mes pastebime kiekvienais metais, kaip ir apskritai lietuvių publikos, ir tai nepaprastai džiugina.
Vienas būdų pritraukti dar platesnę jaunąją auditoriją yra neseniai išsirutuliojusi idėja surengti studentų rašinių konkursą. Studentai bus skatinami parašyti esė pasirinkta festivalio tema, o geriausios esė kūrėjas turės galimybę festivalio metu atvykti į Nidą ir viešai pristatyti savo kūrinį lietuvių ir vokiečių kalbomis.
RL: Praėjusių metų diskusijos ir pokalbiai puikiai parodė, kiek daug galima atrasti kalbant būtent apie šį – karo – laikotarpį. Mes nesiekiame vergauti festivalio moto, bet sąmoningai pateikiame pavienius su tema susijusius akcentus. Šitaip paliekame sau galimybę pateikti ir tuos literatūros bei muzikos kūrinius, kurie nėra tiesiogiai susiję su pagrindine festivalio idėja.
-Thomo Manno kultūros centras šiais metais mini veiklos 20-metį. Festivalį organizuojate jau 19-ąjį kartą. Ar neišsisėmėte per tiek metų?
LM: Aš pati rūpinuosi festivalio organizavimu jau septintą kartą. Per tokį laiką galiu drąsiai sakyti, kad idėjų nestokojae, o publikos susidomėjimas festivaliu neslopsta. Jis išliko dinamiškas, sklidinas geros energijos.
Festivalio renginių savaitė sujudina visą Nidą, nes apima įvairias miestelio vietas. Tą savaitę festivalis tiesiog užvaldo Nidą. Jo magija traukia pirmą kartą čia apsilankiusius dėl šios šventės sugrįžti į Nidą vėl ir vėl.
RL: Rengdami šiuos festivalius, mes kaskart kviečiamės vis kitus svečius. Keičiasi ir mūsų partneriai. Ta kaita suteikia festivaliui naujų idėjų, lūkesčių ir patirties.
Šiemet pirmą kartą rengiame festivalį kartu su naujuoju Vilniaus Goethe‘s instituto direktoriumi Detlefu Gericke, kuris atsivežė į Lietuvą daugybę idėjų iš Bostono. Tad kartais mums net nereikia sukti galvos dėl naujovių. Jos ateina pačios.
