Ši senovės rusų kalbos frazė iš „Būtųjų laikų pasakojimo“ – žinomiausia metraščio, kurį, kaip manoma, sudarė vienuolis Nestoras, citata. Rytų slavų šalyse alkoholis daugelį amžių buvo stipriai susijęs su politika, nors iš pradžių tai buvo ne degtinė, o greičiausiai vynas arba midus. Alkoholizmas pratrūko tada, kai Rusią pasiekė – greičiausiai iš Italijos – distiliuotų alkoholinių gėrimų idėja. Valstybė ėmė visiškai kontroliuoti jų gamybą, degtinė tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu, o valstybės institutams buvo pavesta girdyti gyventojus.
Neseniai Krokuvos Jogailos universiteto leidyklos išleistoje knygoje „Degtinės imperija. Alkoholis, valdžia ir politika carinėje Rusijoje“ Markas Lawrence'as Schradas pateikia duomenis, iš kurių matyti, kad rekordiniais XIX amžiaus vidurio metais pajamos iš degtinės pardavimo sudarė beveik 50 proc. visų biudžeto pajamų.
Nuo alkoholio priklausoma tauta – tai priklausoma valstybė: juk jeigu kas nors užtikrina pusę biudžeto įplaukų, sunku įsivaizduoti katastrofos mastą, kai staiga šios pajamos dingsta. Kaip tik todėl tezė, kad Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Nikolajaus II įvestas sausasis įstatymas sužlugdė carizmą, atrodo pagrįsta.
Galbūt caras niekada nebūtų jo įvedęs, jei ne valdininkai, įtikinėję carą (ir save), kad, atėmus iš liaudies stipriuosius gėrimus, smarkiai padidės verslumas ir našumas, ir Rusijos lauks ekonominis suklestėjimas, o ne žlugimas, kurį artino dar ir karo išlaidos.
Ankstesnieji valdovai suprato alkoholio vaidmenį pripildant iždą. Ir kai katalikiškuose bei protestantiškuose imperijos regionuose, Lenkijoje, Suomijoje ar Lietuvoje, pradėjo rastis religiniai blaivininkų judėjimai, su jais buvo kovojama kaip su pavojingiausiais diversantais.
Lietuvoje ochranka persekiojo blaivybės draugijas, plėšė skelbimus, raginančius įsitraukti į blaivybės sąjūdį, valstiečius blaivininkus vertė keisti savo nusistatymą prašymais, grasinimais, mušimu ir netgi kyšiais, siūlydami žmogui kibirą degtinės.
„Blaivininkus versdavo gerti grasindami rimbu, o atkakliausiems pildavo alkoholį į gerklę per piltuvėlį“, – cituoja vieną to meto britų žurnalistą M.L.Schradas. Kita vertus, būdavo atvejų, kai už nedidelius nusikaltimus teisėjai priteisdavo valstiečiams nupirkti kelis kibirus degtinės patiems teisėjams.
Dėl degtinės mokesčio surinkimo atpirkimo sistemos (dabar tai pavadintume autsorsingu) Rusija galėjo finansuoti armiją. Kita vertus, girta armija ne kartą mūšio lauke pasirodė ne geriausios formos. Kaip mano M.L.Schradas, Rusijos pralaimėjimai 1853-1856 metų Krymo kare arba 1904-1905 metų kare su Japonija, dėl kurių Rusijai iki šiol gėda, iš dalies susiję su alkoholio sukeltu nestabilumu, kitaip tariant, nesugebėjimu blaiviai pažvelgti į įvykius.
Būdingas pavyzdys – Krymo karo mūšis prie Almos upės, kai kairiojo sparno vadas generolas Vasilijus Kirjakovas, užuot vadovavęs kareiviams, per mūšį gėrė šampaną.
Caro rūmų papročiai dažnu atveju nesiskyrė nuo Rusijos visuomenės apačių įpročių. Tiek Ivano Rūsčiojo laikais, tiek Josifo Stalino laikų Kremliuje nuolatos vykdavo išgertuvės, per kurias valdovai versdavo pavaldinius gerti iki sąmonės netekimo. Ir ne tik gerti. Stalinas versdavo savo bendražygius šokti.
Pavyzdžiui, Ukrainos komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui Nikitai Chruščiovui tekdavo trypti hopaką – ukrainiečių nacionalinį šokį. Turint galvoje N.Chruščiovo kompleksiją, tai nebuvo taip paprasta. Daugiausia detalių apie Kremliaus pasilinksminimus žinome kaip tik iš N.Chruščiovo memuarų.
Išgertuves su Stalinu kaip košmarą prisiminė Jugoslavijos komunistas Milovanas Džilasas, Vokietijos diplomatijos vadovas Joachimas von Ribbentropas ir netgi Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis, kuris pats reguliariai ir nemažais kiekiais vartojo stipriuosius gėrimus. N.Chruščiovas mėgindavo išsisukti nuo išgertuvių skųsdamasis nesveikais inkstais, tačiau šis pasiteisinimas neteko galios, kai valstybės saugumo vadovas Lavrentijus Berija kartą pareiškė taip pat turintis inkstų problemų, tačiau vis tiek geriantis.
Stalino laikais Kremlius buvo pilnas alkoholikų. Tą tradiciją tęsė pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Billas Clintonas pasakojo, kaip per vizitą Jungtinėse Amerikos Valstijose slaptosios tarnybos agentai sustabdė B.Jelciną prie JAV prezidentų svečių rezidencijos Vašingtone „Blair House“, kai šis, vilkėdamas vienus apatinius, bandė susistabdyti taksi, kad, jo žodžiais tariant, nuvažiuotų nusipirkti picos. O štai Krymo vicepremjeras Lentunas Bezazijevas prisiminė, kaip visiškai girtas B.Jelcinas pavertė būgnais Kazachstano ir Uzbekistano prezidentų galvas mušdamas ritmą dviem arbatiniais šaukšteliais.
Rusams įgriso prezidento girtuoklystės, todėl kai jį pakeitė jaunas ir sportiškas Vladimiras Putinas, viena jo populiarumo priežasčių buvo ta, kad jis neprisigerdavo. „Такого как Путин полного сил. Такого как Путин чтобы не пил“ („Tokio kaip Putinas, pilno jėgų. Tokio kaip Putinas, kad negertų“) – dainavo apie svajonių vyrą merginos iš grupės „Pojuščije vmieste“.
Nors oficiali versija skelbia, kad Rusijos prezidentas blaivininkas, kai kurie šaltiniai tai neigia. Vokietijos televizijos kanalas ZDF netgi pranešė, kad tai laikais, kai būsimasis prezidentas kaip KGB karininkas dirbo VDR, jis gėrė labai daug. Dabar jis neva teikia pirmenybę alui ir vynui, be to, nedideliais kiekiais.
Neigiamą nusistatymą alkoholio atžvilgiu mėgsta demonstruoti Baltarusijos lyderis. Nuo vyno jam, kaip pats sako, skauda galvą, o alaus jis nemėgsta. „Nesakau, kad negeriu. Kaip prezidentas gali negerti? Įsivaizduokite situaciją: sėdi prezidentai prie vieno stalo, jie ne paprastai geria, jie moka gerti, ypač išeiviai iš Sovietų Sąjungos“, – pasakojo Aliaksandras Lukašenka.
Jam taip pat nepavyko išvengti B.Jelcino kompanijos. „Beje, anksčiau gerdavau tik su B.Jelcinu. O jis man visada: „Gerbi – negerbi?“ Kartais „prisigerbi“ taip, kad paskui dešimt dienų negali atsigauti“, – pasakojo jis.
Savo ruožtu Viktoras Janukovyčius negalėjo daug gerti dėl diabeto. Tačiau prezidento rezidencijoje Mežigorjėje po jo pabėgimo, be visa ko kito, rasta įspūdinga brangaus alkoholio kolekcija. Kai kurie buteliai su „caro“ portretu buvo gaminami specialiai jam, kitus V.Janukovyčius gaudavo iš kolegų. Jo bare atsirado vietos Azerbaidžano prezidento dovanotai degtinei ir Japonijos premjero sakei.
Saikingai gėrė ir V.Janukovyčiaus pirmtakas Viktoras Juščenka. Jam reikėjo saugoti sveikatą po to, kai per 2004 metų prezidento kampaniją jį bandė nunuodyti dioksinu.
Užtat Leonidas Kučma spiritinių gėrimų neatsisakydavo. „Poilsio dienomis, kartais dažniau, išgeriu 150 gramų. Nusiramini, atsipalaiduoji ir gali visą savaitę toliau kovoti. Ir jokių problemų“, – pasakojo jis 2003 metais per spaudos konferenciją. Tačiau Ukrainos politikai sako, kad L.Kučma ne visada apsiribodavo 150 gramų.
“1997 metais mane pakvietė į Ukrainos prezidento vilą. Atvažiavau, žiūriu: stalas, moterys. Prezidentas prisigėrė ir visą laiką šūkčiojo „kandyba“, vadinasi, „viskas gerai“, „mes susitarėme“. Jis taip prisigėrė, kad paskui su jo bendradarbiu turėjome jį už rankų ir kojų paguldyti ant sofos“, – neseniai prisiminė buvęs deputatas Michailas Brodskis.
Rytų slavų valstybės iki šiol yra pasaulio lyderiai pagal alkoholio suvartojimą. Baltarusiai išgeria 17,5 litro gryno etilo alkoholio vienam žmogui per metus, rusai – 15,1, ukrainiečiai – 13,9. Pusė jo tenka degtinei ir kitiems stipriesiems gėrimams. Lenkijoje, 2010 metų statistikos duomenimis, šis skaičius yra 12,5 litro, degtinei tenka trečdalis.
Dėl ilgaamžės, dažnai valstybės remiamos meilės alkoholiui turtėjo ir rusų kalbos leksika. Čia galima „остограммиться“ („apsišimtagraminti“, išgerti šimtą gramų degtinės) arba „уйти в запой“ (ilgai gerti neišsiblaivant), o šio nepaliaujamo girtavimo vienas padarinių bus «перегар» (organizmo neperdirbto alkoholio smarvė iškvepiamame ore).
Rusai neturėjo progos atsikratyti pražūtingo įpročio. Neilgai trukusį Lenino sausąjį įstatymą Stalinas, įdiegęs daug moralinės sferos naujovių, pakeitė „alkoholiniu priedu“. Šimtas gramų, kurį duodavo kareiviams Didžiojo Tėvynės karo frontuose, įtvirtino caro laikų alkoholinius įpročius. Kaip ir papratimas „išgerti trise“. Kadangi Sovietų Sąjungoje ilgą laiką pusė litro degtinės kainavo tris rublius, užtekdavo trims atsitiktiniams pažįstamiems susimesti po rublį, o po to išgerti butelį prie parduotuvės durų. Operaciją supaprastindavo etiketė, kuri dalydavo gėrimą į tris dalis: galėjai nematuoti.
Paminklą rusų alkoholio vartojimui ankstyvaisiais Leonido Brežnevo valdymo metais pastatė Venediktas Jerofejevas apysakoje „Maskva-Petuškai“. Tai istorija, kurią pasakoja elektrinio traukinio, kursuojančio į pavadinimą iškeltu maršrutu, keleivis, išmestas iš darbo už alkoholizmą ir sukūręs alkoholio, kurį darbininkai vartoja iki darbo ir jo metu, sistemą.
Nors (ypač didžiuosiuose Rusijos miestuose) nuo V.Jerofejevo laikų papročiai pakito, vis labiau populiarėja alus, degtinės vartojimas mažėja, alkoholis tampa draugiškų pasisėdėjimų papildu, o ne tikslu, puikia proga pagerti neišsiblaivant iki šiol lieka šventinės dienos.
Šventės trunka nuo Naujųjų metų iki pat Kalėdų, kurios švenčiamos sausio 7-ąją. Tuo laikotarpiu valstybinės įstaigos uždarytos, neleidžiami laikraščiai, nedirba dauguma bendrovių. Per savaitę rusai išgeria milijardą butelių įvairių spiritinių gėrimų. Audito kompanijos FBK duomenimis, šventinis poilsis atsieina 1,6 proc. BVP.
Tai vėlgi palikimas ankstesnių amžių, kai Bažnyčia, kaip rašo M.L.Schradas, ragino valstiečius gerti per šventes, vadindama tai nepavojingu ir sveikatai naudingu dalyku. Tačiau, kaip rašė žurnalas „Narkologija“, dėl alkoholio per metus pirma laiko miršta pusė milijono žmonių.
Rusija bando kovoti su alkoholizmu, tačiau daro tai nelabai aktyviai. 2010 metų sausio 1-ąją įvesta minimali degtinės kaina – 89 rubliai, vėliau kainų barjeras kelis kartus kilo ir pasiekė 220 rublių. Buvo apribotas alkoholio pardavimas naktį. Anksčiau pasitaikydavo, kad degtinė kainuodavo mažiau nei alus ir tai neskatino lengvesnių gėrimų mados bei atsargesnio vartojimo.
Vasarį, bandydama švelninti krizės padarinius, valdžia sumažino ribą 35 rubliais: dabar puslitrį degtinės legaliai galima įsigyti už 185 rublius (3 eurus).
Pagal žurnalo „Newsweek“ lenkišką variantą parengė Milda Augulytė
