X–XI a., kai per Europą ritosi antroji krikšto banga, o gentys pamažu virto valstybėmis, kartu formavosi požiūris, kad tik per Bažnyčią karūnavimo sakramentu įtvirtinta pasaulietinė valdžia yra teisėta. Tuo metu, kai krikštijosi lenkai, danai, švedai, vengrai ir netgi Kijevo Rusia, Bažnyčios hierarchų pavedimus „vykti į erškėčiuotą pagonių žemę ir nešti dievišką krikšto sėklą“ gavę misionieriai neaplenkė ir lietuvių genčių – vykdyti taikios krikšto misijos į „Rusios ir Lietuvos pasienį“, kaip rašoma Kvedlinburgo analuose, atvyko šv. Brunonas Bonifacas.
J. Karpavičienės teigimu, šios misijos istorija, kiek išsamiau paliudyta vėlesniuose šaltiniuose, atskleidžia tokią lietuvių organizacinę struktūrą, kokios neturėjo kitos baltų gentys iki pat XIII amžiaus. Tai, kad pagoniškoje lietuvių gentyje jau formavosi valstybingumo daigai, atspindi kai kurios šios misijos detalės. Pavyzdžiui, manoma, kad „karaliaus“ Netimero valdžia jau galėjo būti paveldima (jis ketinęs valdžią perduoti sūnui). Kita reikšminga detalė – misionierių pasitikusi Netimero sargyba (šaltiniai, spėtina, aptakiai, bet iškalbingai nurodo buvus 300 vyrų), kuri buvo ne kas kita, kaip rodiklis valdžios bei apsaugos funkcijų, susijusių su siekiu kontroliuoti tam tikrą teritoriją ir užtikrinti jos saugumą.
Pasak istorikės, šv. Brunono Bonifaco misija Lietuvoje buvo sėkminga dėl nuspėjamos priežasties – „karalius“ Netimeras buvo suinteresuotas priimti krikštą ir įteisinti savo valdžią taip, kaip tai padarė kitų aplinkinių valstybių lyderiai. „Mat daugelis valdovų suvokė, kad krikštydamiesi ir karūnuodamiesi pagal ceremonialą jie, vaizdžiai tariant, taps tikraisiais Europos Sąjungos nariais“, – pasakoja J. Karpavičienė.
Tačiau priėmęs krikštą Netimeras ne tik nusižengė pagonybės papročiams, bet ir pavojingai priartėjo prie valdžią legaliai įteisinti siekusio valdovo statuso, o tai kėlė nerimą analogiškų ambicijų turėjusiems jo artimiausiems giminaičiams. Matyt, suvokdamas, kad kitas Netimero žingsnis gali baigtis karūnavimo sakramentu, o link jo labiausiai stumia misionierius šv. Brunonas Bonifacas, Netimero brolis Zebedenas savąsias pretenzijas „gynė“ nužudydamas iš pradžių misionierių bei šio palydą, o vėliau ir brolį.
„Tad nors pirmasis krikšto aktas Lietuvoje ir įvyko, deja, jis netapo istorinę valstybės raidą nulėmusiu reiškiniu“, – teigia istorikė J. Karpavičienė, pridurdama, kad iš esmės nežinoma, kas anuomet vyko ir po Netimero nužudymo.
Istorikai ėmė ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl Lietuvos valstybė susidarė tik po kelių šimtmečių nuo pirmojo krikšto akto.
„Yra duomenų rusų metraščiuose, kad tuomet į Lietuvą įžygiavo Kijevo kunigaikštis Jaroslavas ir privertė lietuvius mokėti duoklę, – sako istorikė. – Stipri Rytų kaimynė neleido skleistis prasidėjusioms lietuvių valstybingumo užuomazgoms, tad Lietuva maždaug 150 metų buvo nustumta į paribį, kol pasikeitė istorinės aplinkybės: XII a. Kijevo Rusia suskilo, o lietuvių bręstantį pasiryžimą eiti valstybės link paskatino kiti vidaus bei išorės veiksniai.“
