„Tuo metu ne kiekvienas galėjo pelnyti tarptautiniu mastu pripažinto valdovo statusą – tai buvo Bažnyčios teikiamas sakramentas. Buvo laikoma, kad pasaulietinė valdžia tampa legali tik tuomet, jeigu ją Dievo vardu palaimina ir pagal nustatytą liturgijos bei karūnavimo ceremonialą įteisina Viešpaties vietininkas žemėje – popiežius.
Teisę karūnuoti Mindaugą anuometis popiežius Inocentas IV suteikė Kulmo vyskupui Heidenreikui, tad Lietuvos valdovo karūnavimas, vaizdžiai tariant, buvo oficialiai sankcionuotas, – sako ji. – Būdavo svarbus ir dvasinis pasiruošimas priimti karūnavimo sakramentą, nes valdžia visų pirma buvo siejama su asmenine žmogaus atsakomybe už valdiniją. Tai buvo suvokiama kaip Dievo vardu suteikiama teisė globoti, ginti savo valdinius, užtikrinti jų saugumą ir gerovę.“
Karalius Mindaugas, kaip ir kiti valdovai, buvo karūnuotas, laikantis ceremonialo, kuris Europoje jau buvo nusistovėjęs prieš kelis šimtus metų iki Lietuvai tampant karalyste. Prieš gaudamas šį sakramentą, būsimasis karalius keletą dienų iki karūnavimo turėjo pasninkauti ir atlikti išpažintį.
Karūnavimo dieną būsimasis karalius, lydimas dviejų asistentų, buvo maldomis `pasitinkamas prie katedros durų. Remdamiesi netiesioginiais šaltiniais, istorikai mano, kad vienas iš asistentų galėjęs būti Kuršo vyskupas. Po to valdovas vedamas prie altoriaus, ties kuriuo ant patiesalo turėjo išsitiesti ant žemės, o vainikuojantysis melsdavosi už valdovo sveikatą, prašydamas Dievo apsaugoti jį nuo priešų.
Po maldos karalius būdavo sodinamas į sostą, šalia jo sėsdavosi karalienė, ir prasidėdavo specialios karūnavimo mišios. Jų metu valdovas, pakilęs nuo sosto, turėdavo vėl prie altoriaus atsigulti ant žemės kryžiumi, už jį būdavo meldžiamasi ir prašoma Dievo vardu valdovą išrinkti, palaiminti ir konsekruoti karaliumi. Po šios litanijos pakilusio valdovo būdavo klausiama, ar jis sutinkąs saugoti tikėjimą, ginti Bažnyčią, teisingai valdyti, ištaisyti valstybės nuoskaudas, globoti vargšus, našles ir našlaičius.
Sulaukus teigiamų valdovo atsakymų, jis būdavo palaiminamas, ir prasidėdavo viena svarbiausių karūnavimo liturgijos dalių – patepimas.
„Apie tai, kad pastarasis aktas karūnuojant Mindaugą tikrai buvo atliktas, neabejotinai liudija paties Lietuvos valstybės įkūrėjo 1253 m. išduotas dokumentas. Jame pirmuoju asmeniu rašoma, esą Mindaugas buvo pateptas „šventu aliejumi į Lietuvos karalius“ ir gavo „karalystės diademą“,– teigia istorikė.
Ši rašytinė žinia ir kiti istoriniai šaltiniai leidžia tvirtinti, kad įvyko ir baigiamasis ceremonialo aktas – baigiant karūnavimo mišias, naujajam valdovui ant galvos buvo iškilmingai uždėta karūna. Yra žinoma, kad karūnų vainikai Mindaugui bei Mortai buvo nukaldinti Rygoje, o į karūnavimo ceremoniją juos atgabeno pats Livonijos ordino magistras.
„Ar apie karūnavimą žinojo pasaulis? Jei ir žinojo, šios žinios galėjo būti ir ne visai tikslios, ir nespėjo plačiau pasklisti. Tačiau anuomet pakako, kad apie įvykį žinotų aukščiausi Bažnyčios hierarchai. Sprendžiant iš popiežiaus Inocento IV raštuose užfiksuotų formuluočių, jis Mindaugą priėmė į savo ypatingą globą, o ir pats Lietuvos valdovas savo dokumentuose popiežių vadina „mūsų tėvu“, t. y. dvasiniu globėju.
Ano meto kategorijomis tai reiškė, kad Lietuvos valdovas buvo oficialiai pripažintas krikščionišku karaliumi, o jo valstybė – krikščioniška šalimi. Ieškant šių dienų analogijų, tai reiškė Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą“ – teigia J. Karpavičienė.
Istorikai iki šiol kelia klausimą, kur galėjo vykti Mindaugo karūnavimas, ir pateikia įvairių versijų bei interpretacijų. Neabejotina tik tai, kad vienintelė tokia vieta galėjusi būti katedra.
„Tačiau iki šiol nėra aišku, kur stovėjo Mindaugo katedra. Yra specialistų, įsitikinusių, jog tai galėjo būti Vilnius. Yra abejojančiųjų šia nuomone ir iš esmės jai oponuojančiųjų. Akivaizdu, kad tai klausimai, į kuriuos istorikai ir archeologai vis dar ieško atsakymų“, – tvirtina specialistė.
