Visi jie pripažinti šalies kultūros paveldo objektais. Tačiau daugelis piliakalnių apžėlę, nuo jų nematyti nuostabių miesto vaizdų, o ir patekti ant piliakalnių trukdo pažastis siekiančios žolės.
Aplinkosaugininkai sako, kad kol piliakalniais nesusidomės patys miestiečiai, tol neturės puikių vietų susibūrimams, ir piliakalniai nevilios turistų.
Kai kurios bendruomenės jau suvokė, kokį turtą Kaunas turi, ir piliakalniais pradėjo rūpintis pačios.
Radinys stūkso apleistas
Naujausias – septintasis – piliakalnis, esantis Kauno miesto teritorijoje, atrastas lygiai prieš metus.
Pernai minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną ant jo šią progą šventė grupė kauniečių. Jie iškėlė trispalvę ir sukūrė ąžuolinių malkų laužą, taip įpūsdami piliakalniui naujos gyvybės.
Sunku patikėti, bet Marvelės piliakalnis ir šiandien dar nepažymėtas. Rasti jį labai sunku. Reikia ieškoti Marvelės gatvėje, už Kauno vandenvalos įrenginių. Tačiau ir radus jį nėra ką pamatyti.
Prieš tūkstantį ar daugiau metų čia buvo gynybiniai įtvirtinimai. Dabar piliakalnis apžėlęs lapuočiais.
Kiek geriau matomas ir pasiekiamas kitas – Marvos dvaro piliakalnis. Jis yra tarp Lampėdžių tilto ir Akademijos miestelio, matyti važiuojant „Via Baltica“ keliu.
Tačiau pats kalnas, datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio viduriu, taip pat apaugęs medžiais.
Nuorodą pastatė gyventojai
Panašiai atrodo ir Pajiesio piliakalnis, dar vadinamas Napoleono kalnu. Jis priklauso Aleksoto seniūnijai ir yra Piliakalnio gatvėje, Nemuno ir Jiesios upių santakoje.
Užsikabarojus stačiu šlaitu apima nusivylimas. Gražius miesto vaizdus taip pat gožia augmenija.
Įdomesnių reginių galima pamatyti aplankius Eigulių piliakalnį. Važiuojant Jonavos gatve prie posūkio į Kamajų gatvę stovi informacinė lenta, nurodanti, kur ieškoti piliakalnio.
Atsidūrus Kamajų gatvės aklagatvyje, nedidelėje aikštelėje galima palikti automobilį. Kur prasideda kelias į piliakalnį, nurodo pačių gyventojų ant senos lentos pagamintas užrašas.
Šlaitą prižiūri kruopščiai
Einant aukštomis žolėmis apžėlusiu siauru taku vėl tenka sukti galvą, kurį kelią iš dviejų pasirinkti. Iš pradžių norisi patraukti labiau išmintu taku. Tačiau netrukus paaiškėja, kad jis veda į privačią kauniečio valdą.
Tada reikia grįžti atgal ir ropštis į kalną vos matomu keliuku.
Prasibrovus pro žolynus atsiveria statokas molingas šlaitas. Jį įveikus laukia pirmas netikėtas reginys – priešais piliakalnį gyvenantys kauniečiai kruopščiai prižiūri jo šlaitą.
Gražiai atrodo nupjauta žolė, gyventojų iš akmenų sudėlioti laiptai bei akmenimis grįstas latakas vandens nuotekoms.
Stovėjo svarbi pilis
Norint pasiekti piliakalnio viršūnę, vėl reikėjo lipti aukštyn aukšta, pažastis siekiančia žole apaugusia pieva. Keliose vietose ji išgulėta. Matyti, kad viena kitas smalsuolis čia ateina ir leidžia laisvalaikį.
Nustebino tai, kad ant piliakalnio nesimėtė jokių šiukšlių. Buvo palikta tik kažkieno akmenimis apjuosta laužavietė.
Nuo Eigulių piliakalnio matyti Šilainių, Vilijampolės mikrorajonų vaizdai. Tačiau ir juos gožia seniai pjūklą mačiusi augmenija.
Šį piliakalnį padaryti didesniu traukos objektu vertėtų dėl to, kad čia XIV amžiuje stovėjo medinė pilis. Kai kryžiuočiai užėmė pagrindinę mūrinę Kauno pilį, ji tapo labai svarbiu gynybos objektu.
Eigulių pilis net buvo minima 1379 metų rašytiniuose šaltiniuose. 1382 metų birželio 30 dieną ją sudegino kryžiuočiai.
Mediniai laiptai ima byrėti
Bene geriausiai lankytojams pritaikytas Palemone, Marių gatvės pabaigoje, esantis Vieškūnų piliakalnis.
XIV amžiuje ant jo pastatyta nedidelė medinė pilis buvo priedanga mūrinei Kauno piliai iš pietryčių pusės. Pilaitė ilgainiui sunyko, o piliakalnį žmonės pamiršo.
Jis buvo atrastas tik 1992 metais ir laikomas vienu geriausiai Lietuvoje išsilaikiusių piliakalnių. Jį rasti nesunku, nes apie tai, kur piliakalnis yra, nurodo informacinės lentos.
Nusileisti iki Kauno marių, prie kurių stūkso pilies kalnas, betono taku patogu. Atsidūrus prie vandens atsiveria puikus marių, priešais esančio Pažaislio vienuolyno bokštų vaizdas, Žiegždrių atodangos.
Malonu pasėdėti ir ant betonu sutvirtintos marių pakrantės, pasivaikščioti jos smėliu ar užsikarti ant didelių pakrantės akmenų.
Į piliakalnį veda kiek aptrūniję mediniai laiptai. Viršuje galima pailsėti ant medinių suolų, pamatyti aukurą. Gaila, kad Kauno marių vaizdą kiek gožia ant kalno augantys seni ąžuolai.
Vietovę lanko jaunavedžiai
Palemone gyvenantys žmonės pasakojo, kad piliakalnis ir jo papėdė – mėgstama poilsio vieta.
„Čia ateina ne tik vietos gyventojai. Atvyksta ir jaunavedžiai, ir turistai“, – pasakojo Palemono gyventoja Žydruolė Lenartavičienė.
Nesmagu, kad einant laikui į piliakalnį vedančių laiptų turėklai supuvo, dūla ir pačios laiptų pakopos.
Vieškūnų piliakalnį prižiūrinčio Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė sakė, kad pilies kalno įranga buvo įrengta 2000 metais. Lėšų tam tada skyrė Kultūros ministerija.
Parko darbuotojai piliakalnį kasmet šienauja, nugeni nevertingus krūmus. Tačiau rimtų piliakalnio įrangos atnaujinimo darbų kol kas neplanuoja.
Dalis kauniečių suvokia, kad piliakalniai yra Lietuvos paveldo vertybė ir gali tapti bendruomenių susibūrimo bei turistų traukos vietomis. Vienas tokių – Aukštuosiuose Šančiuose esantis piliakalnis.
Liko tik tako poliai
Jį galima pasiekti važiuojant K.Baršausko, vėliau Breslaujos, Prancūzų ir Verkių gatvėmis. Neprivažiavus karių kapinių stovi informacinė lenta su užrašu „Aukštųjų Šančių piliakalnis“. Jis iškilęs Aukštųjų Šančių ąžuolyno teritorijoje.
Keliaujant kuriuo nors iš kelių plačių miško takų galima pamatyti aukurą ir nuo jo žemyn vedantį taką. Čia prieš keletą metų dar buvo medinis takas, vedęs į piliakalnį. Dabar likę tik jo poliai.
Nusileidęs ir vėl užkopęs stačiu molingu taku pamatai nedidelę aikštelę. Tai ir yra prastai išlikusio piliakalnio dalis. Labai pasistiebus per suaugusius medžius galima įžiūrėti gražius smėlėtus Panemunės šilo krantus ir naują paplūdimį.
Rengia pritaikymo projektą
Piliakalniu prieš keletą metų pradėjo rūpintis netoli jo gyvenantis kaunietis Valdas Pukas su bendraminčiais. Vyras pasakojo, kad yra senovės baltų religinės bendrijos narys.
Norėdami greta piliakalnio švęsti šventes, bendrijos nariai 2013 metais šalia jo pastatė aukurą. Nuo to laiko piliakalnis tapo didesniu traukos objektu. Deja, aukurą pernai kažkas nugriovė, tad teko jį atstatyti.
V.Pukas pasakojo, kad rūpinasi ne tik aukuru. Pats pjauna žolę.
„Prieš kelerius metus su savivaldybės atstovais nusprendėme, kad reikia išardyti buvusius laiptus. Jie buvo pagaminti nekokybiškai ir bėgant metams tapo pavojingi“, – pasakojo kaunietis.
Baltų tikėjimo atstovams rūpi piliakalnio ir viso Aukštųjų Šančių ąžuolyno ateitis.
„Kauno miesto savivaldybė ketina parengti šio piliakalnio ir ąžuolyno pritaikymo visuomenei projektą. Tai užtruks dar kelerius metus. Tačiau tikiu, kad ši vieta taps patrauklesnė kauniečiams ir turistams. Vilčių teikia ir tai, kad 2017-ieji Lietuvoje paskelbti piliakalnių metais. Tai paskatins visuomenę labiau domėtis šiais objektais“, – sakė V.Pukas.
Kaunietis mano, kad pirmiausia reikėtų nutiesti į piliakalnį vedantį viaduką. Greta aukuro planuojama įrengti pagonių kalendoriaus taką.
Iki šiol neturi šeimininko
Kauniečiai susigriebė rūpintis ir dar vienu Šilainių bei Vilijampolės seniūnijose esančiu Veršvų piliakalniu. Pasiekti jį galima važiuojant Baltų prospektu, Šilainių plentu, Gabijos gatvėje pasukus į dešinę pro gyvenamuosius namus.
I tūkstantmetį menantis piliakalnis užima 15 ha plotą. Tačiau kol kas jis nepritaikytas lankytojams ir taip pat apžėlęs.
Vilijampolės Veršvų seniūnaitijos seniūnaitė Stasė Mickutė pasakojo, kad šio piliakalnio statusas neaiškus.
„Jis neturi oficialaus šeimininko. Turėtų būti priskirtas Kauno miškų urėdijai arba miestui. Tačiau ankstesnė valdžia šio klausimo nesugebėjo išspręsti“, – pasakojo moteris.
Norėtų rūpintis patys
Vilijampolės bendruomenė, rūpindamasi piliakalnio ateitimi, surengė kelias talkas. Taip pat dvi konferencijas, klausėsi mokslininkų patarimų, ką daryti.
„Norime, kad piliakalnis būtų priskirtas miestui. Tada galėtume įkurti Veršvų piliakalnio parką ir rūpintis finansavimu laiptams, takams, apžvalgos aikštelėms įrengti. Čia norėtume organizuoti bendruomenės susitikimus ir šventes“, – sakė S.Mickutė.
Ji su aktyviais bendruomenės nariais artimiausiu metu Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui ketina įteikti rezoliuciją, kad miesto valdžia padėtų bendruomenei įgyvendinti savo planus, pirmiausia išspręstų piliakalnio teisinio statuso klausimą.
Reikėtų ieškoti nuolatinių globėjų
Giedrius Vainilavičius
Kauno marių regioninio parko aplinkosaugininkas, atradęs Marvelės piliakalnį
„Piliakalniais domiuosi ne tik kaip aplinkosaugininkas, bet ir kaip pilietis. Jais turi rūpintis Kauno miesto savivaldybė ir seniūnijos, Kauno marių regioninis parkas, Jiesios kraštovaizdžio draustinis, Kauno urėdija.
Tačiau piliakalniai nėra tie objektai, į kuriuos investuojamos ir taip skurdžios miesto biudžeto lėšos.
Padėtis pasikeistų, jei piliakalniai turėtų tikrus savo šeimininkus. Jais pirmiausia galėtų tapti bendruomenės. Tik jei aktyvūs kauniečiai pajus poreikį burtis šiose vietose ir pradės reikalauti dėmesio piliakalniams, institucijos bus priverstos reaguoti į gyventojų poreikius.
Kita išeitis – piliakalnius galėtų apsiimti globoti ir įvairios įstaigos, firmos. Lietuvos zoologijos sode gyvūnus globoja verslo įmonės. Tokį principą galima būtų pritaikyti ir piliakalniams.
Globėjai ant piliakalnių galėtų rengti savo šventes ir suteikti malonumą prižiūrimose vietose lankytis gyventojams bei turistams.
Tradiciškai piliakalniai turėtų būti pliki. Tačiau ir tai padaryti ne visada įmanoma. Pavyzdžiui, mano atrastame Marvelės piliakalnyje gyvena reti purpuriniai plokščiavabaliai. Jie minta po lapuočių medžių žieve susidarančia negyva mediena. Todėl iškirsti medžių, augančių ant šio piliakalnio, negalima.
Ten, kur augmeniją galima būtų retinti, tai reikėtų daryti kasmet. Vienkartinė investicija į tokį darbą nenaudinga.“
Piliakalniams pinigų šiemet neskyrė
Andrijana Filinaitė
Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėja
„Kaunas yra išskirtinis tuo, kad turi ne vieną kultūrinį sluoksnį. Ypatinga yra ne tik tarpukario architektūra, bet ir Kauno tvirtovės objektai.
Dar vienas istorinis ir kultūrinis sluoksnis, be abejo, yra piliakalniai. Jie gali būti patrauklūs turistams ir istorija besidomintiems žmonėms. Tačiau šiemet mūsų skyrius lėšų piliakalnių priežiūrai ar įrangai iš miesto biudžeto negavo.
Istorikas profesorius Valdas Rakutis siūlo Kaune įkurti architektūros ir istorijos parką. Šio parko atstovai imtų rūpintis ne tik fortais, tarpukario architektūra, bet ir piliakalniais.
Paveldosaugininkai ir miesto vadovai tokią idėją vertina palankiai.“
