Paslapties pėdsakais: S. Nėries mirtis ir juodasis sąsiuvinis

S.Nėries (1904-1945) mirties metinių proga viešojoje erdvėje vėl atsinaujino diskusijos, pasmerkti ar išteisinti šią 1940-aisiais į Maskvą parvežti Stalino saulės vykusią poetę. Tačiau prieš laužant ietis ir vykdant mirties bausmę po mirties ar nevertėtų atidžiau pažvelgti ne tik į tuometes aplinkybes, bet ir į patį kūrėjos psichologinį portretą?

„Kur slypi mūsų literatūros istorijos ir mentaliteto paradoksas? Prakeiktąja poete pas mus tapo pirmoji didelė poetė moteris. Paradoksalu, bet būtent ši neabejotina klasikė iki šiol smerkiama – jai, kaip išdavikei, siūloma įvykdyti mirties bausmę po mirties“, – kalbėjo M.Kvietkauskas.

Kas įvyko prieš 70 metų? Ką per paskutinę išpažintį S.Nėris perdavė kunigui? Kodėl ji prieš mirtį buvo išskraidinta į Maskvą? Ką poetė, gulėdama ligoninėje, ištarė apie paskutiniąją savo knygą?

Apie visa tai kalbėjomės su literatūros tyrinėtoju M.Kvietkausku, vadovaujančiu Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.

– Salomėjos Nėries mirtis įvairiai pateikiama, interpretuojama – prieš mirtį gulėjo ligoninėje Kaune, bet mirė Maskvoje. Kaip ten buvo iš tikrųjų?

– S.Nėris į Maskvą lėktuvu buvo išskraidinta likus dvylikai dienų iki mirties, birželio 26-ąją. Ji jau buvo kritinės būsenos. Tikėtasi, kad Maskvoje jai bus rasta kokia nors pagalba, nes Kauno ligoninės gydytojai buvo pasimetę, nerado jokių veiksmingų priemonių.

– Tokios S.Nėries būsenos prielaidos buvo labai skirtingos. Kalbėta apie įvairias kepenų ligas. Tarp diagnozių minėtas hepatitas, infekcinis kepenų pūlinys. Buvo nustatyti ir apendicitas, ir mažakraujystė. Žodžiu, jos organizmas buvo suiręs.

– Ar pati S.Nėris jautė, kad miršta?

– S.Nėries liga progresavo staigiai. Jos, galima sakyti, neliko per maždaug du mėnesius – nuo balandžio pabaigos iki liepos pradžios. S.Nėris, kaip Aukščiausiosios tarybos delegatė, grįžo iš sesijos Maskvoje prastai jausdamasi, visiems kartojo, kad jai labai blogai. Nuolat vėmė.

Jai ir vyrui iš pradžių kilo įtarimas, kad ji nėščia, bet patikrinus paaiškėjo, kad vis dėlto nesilaukia. Tuomet S.Nėris buvo paguldyta į ligoninę. Gydytojai išbandė įvairias priemones, bet negalėjo padėti. Būklė tik prastėjo. Nuspręsta ją nuskraidinti į Maskvą.

Beje, pati S.Nėris labai priešinosi tam skraidinimui, kartojo, kad ir ten niekas nepadės. Be to, ji jau buvo susitaikiusi su tuo, kad miršta, ir sakė, jog nori mirti Lietuvoje. Prieš išskrisdama į Maskvą S.Nėris dar spėjo atlikti išpažintį.

– Užsiminėte, kad S.Nėries organizmas buvo suiręs. Ar nepasitaikė spėlionių, kad ji galėjo būti nuodijama?

– Yra tokių spėlionių. Vieną versijų pateikė S.Nėries sūnus Saulius. Jis yra sakęs, kad S.Nėries mirtis buvo pagreitinta. Kas žino, ar tai tiesa? Skrodimas buvo atliktas Maskvoje. Kremliaus ligoninės skrodimo išvadose parašyta, kad jos mirties priežastis – kepenų vėžys.

– Vadinasi, spėlionių daug, bet tikrąją mirties priežastį iki šiol dengia paslapties skraistė.

– Taip, tikrąją S.Nėries mirties priežastį žymi klaustukas. Aišku tik tiek, kad toji mirtis buvo fatališka. Kaip ir kai kurių kitų to meto rašytojų.

Tarkime, Petro Cvirkos. Istorikas Mindaugas Tamošaitis yra minėjęs, kad po staigios P.Cvirkos mirties Vilniuje buvo atliekamas gydytojų tyrimas, ar rašytojas nebuvo nunuodytas? Prieita prie išvados, kad vis dėlto nebuvo.

– Užsiminėte, kad prieš mirtį S.Nėris atliko išpažintį. Tačiau apie jos tikėjimą yra įvairių istorijų. Jei prisimintume tokius jos jaunystės eilėraščius kaip „Be bažnyčios, be altorių“, kažin ar apie S.Nėrį galėtume kalbėti kaip apie tikinčiąją?

– Jaunystėje S.Nėries tikėjimas buvo labai stiprus ir gilus. Studijų metais ji dalyvavo katalikiškose organizacijose – Ateitininkų, „Šatrijos“ draugijose. Jos tikėjimas, malda, nuolatinis evangelijų skaitymas tikrai paliudytas daugybės atsiminimų.

Po to sekė labai stiprus konfliktas, maištas ir krizė, išgyventa 1927–1929 metais. Turbūt neįmanoma pasakyti, kad S.Nėris buvo kokia materialistė ar ateistė. Tas jos konfliktas greičiau susijęs su maištu prieš konservatyvią katalikiškos visuomenės aplinką.

Kiek gilus S.Nėries tikėjimas teologine prasme – atskiras klausimas.

Tokie katalikai intelektualai kaip Jonas Grinius teigė, kad jos tikėjimas visada buvo daugiau intuityvaus, poetinio pobūdžio, o ne grįstas katalikų teologijos išmanymu. Bet toji krizė, konfliktas buvo akivaizdus. Jo metu ji pasuko į kairiųjų, „Trečio fronto“ pusę. Tai buvo išties radikalus žingsnis.

Aišku, tas tikėjimo klausimas S.Nėriai visą laiką skaudėjo. Tai buvo savotiška žaizda, įtemptas dalykas, kurį ji nuolatos jautė.

Ryškiausias maišto pavyzdys – eilėraštis „Be bažnyčios, be altorių“, publikuotas 1928 metais, beje, katalikiškame žurnale „Židinys“. Toks pareiškimas ir vėlesnė „Trečio fronto“ deklaracija išties nustebino aplinką.

Kita vertus, S.Nėris išlaikė ryšius su katalikiškąja aplinka, ypač pasibaigus „Trečio fronto“ leidybai. Ji, anot katalikų intelektualų, niekada tų ryšių griežtai neatsisakė. Na, o po 1940-ųjų klostėsi kitokia su jos tikėjimu susijusi situacija.

Karo metais S.Nėris maištą apmąstė ir iš naujo gręžėsi prie tikėjimo.

Tuomet sekė didžiulė atgaila, atvedusi į susitaikymą paskutinės išpažinties metu.

– Esu girdėjęs ir daugiau su S.Nėries išpažintimi susijusių pasakojimų, kurie net virtę legendomis.

– Yra tokia legenda, kuri, beje, gali būti ir ne legenda, nes ji ne sykį yra paliudyta įvairių pasakojimų. Taigi išpažinties metu S.Nėris kunigui esą perdavė vadinamąjį juodąjį sąsiuvinį, kuriame galbūt buvo eilėraščiai, gal iš jos paskutinio rankraščio „Prie didelio kelio“, o galbūt tam tikra autobiografija. Juolab kad iš dienoraščių galima spėti, kad S.Nėris rašė kažką panašaus į autobiografiją, kurioje bandė paaiškinti savo pasirinkimus.

S.Nėries bičiulė Jadvyga Laurinavičiūtė, paskutinėmis rašytojos gyvenimo savaitėmis slaugiusi ją Kauno ligoninėje, yra pasakojusi apie juodą sąsiuvinį, kurį S.Nėris norėjo perduoti Jadvygai kaip tam tikrą savo išpažintį tautai.

Jadvyga atsisakė priimti tą sąsiuvinį, nes jos pačios šeima buvo persekiojama, todėl nebuvo saugu. Tuomet S.Nėris sąsiuvinį perdavė slapta pakviestam kunigui Juozui Gustui, kuriam atliko paskutinę išpažintį.

Iš tolesnių atsiminimų galima spėti, kad J.Gustas vis dėlto sugebėjo tą sąsiuvinį perduoti partizanams. Mat 1948 metais į Vakarų Vokietiją atvykęs Juozas Lukša-Daumantas susitiko su prelatu Mykolu Krupavičiumi ir rašytoja Julija Švabaite-Gyliene. Tiek M.Krupavičius, tiek J.Švabaitė-Gylienė vėliau pasakojo, kad J.Lukša-Daumantas jiems paliudijo, jog partizanai iš tiesų turi S.Nėries perduotą sąsiuvinį.

Šie kelių žmonių liudijimai lyg ir patvirtina, kad tokio sąsiuvinio išties būta.

– Jokių pėdsakų niekam nepavyko rasti, nors buvo ne vienas bandymas juodo sąsiuvinio ieškoti archyvuose.

Dar vienas įdomus dalykas, kad S.Nėries dienoraštyje, kuris yra išlikęs, trūksta dalies įrašų apie praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigą, 1940-uosius. Karo metų pastabos taip pat labai skurdžios.

Ar tos trūkstamos dienoraščio dalys galėjo būti juodame sąsiuvinyje – irgi tik prielaida.

– Paminėjote S.Nėries paskutinį rankraštį „Prie didelio kelio“. Šią eilėraščių knygą galima būtų irgi laikyti tam tikru jos testamentu, vos ne juoduoju sąsiuviniu, ar ne?Kiek tiesos, kad S.Nėris, ligoninėje išvydusi išleistą šią knygą, tiesa, pervadintą į „Lakštingala negali nečiulbėti“, ištarė: „Ką jie padarė“?

– Ši S.Nėries reakcija, jei neklystu, irgi paliudyta J.Laurinavičiūtės atsiminimuose. Tuo metu ji jau buvo labai silpna, bet pamačiusi išleistą knygą „Lakštingala negali nečiulbėti“, stūmė ją nuo savęs.

Ta knyga išties buvo labai stipriai perdaryta. Originalus rankraštis „Prie didelio kelio“, jos pačios persiūtas žaliu siūlu, buvo perduotas Valstybinei grožinės literatūros leidyklai ir yra išlikęs. Šis rinkinys turėjo labai aiškią sandarą, struktūrą.

„Lakštingala negali nečiulbėti“ – smarkiai redaguotas. Literatūros tyrinėtojai atseka kokius penkis „pieštukus“, kurie keitė tą rankraštį. Be to, knygoje neliko kone pusės eilėraščių, ypač drastiškiausių, tragiškiausių, susijusių su kalte, nusižeminimu, atgaila. Neliko ir iškalbingų epigrafų iš lietuvių liaudies dainų.

Tiesą sakant, S.Nėriai turėjo būti pačiai aišku, kad kai kurie jos eilėraščiai iš šio rankraščio, tokie kaip „Tolimas sapnas“, tuo metu tiesiog negalėjo išvysti dienos šviesos, bet ji vis tiek juos įteikė leidyklai. 

O iš to rankraščio buvo padaryta deklaratyvi knyga „Lakštingala negali nečiulbėti“, kuri turėjo įtvirtinti sovietinio kanono poetės vaizdinį. Už tai S.Nėriai po mirties buvo paskirta Lenino premija, kurios dydis – 100 tūkst. rublių.

Įdomu tai, kad jos vyras Bernardas Bučas iš šios premijos gavo tik 10 tūkst. rublių. - Kaip tai galėjo atsitikti? – 1947 m. buvo įvykdyta rublio reforma. Pats B.Bučas bandė dėl tų pinigų aiškintis, įrodinėjo, kad premija buvo neteisingai perskaičiuota. Šiaip ar taip, toji milžiniško dydžio premija realiai gauta kur kas menkesnė.