Po poros metų prasidės iškilmingi judesiai, kuriais bus minimas Lietuvos valstybės 100-metis. „Jubiliejus, velniai griebtų“, – tikriausiai susirūpino Lietuvos vyriausybė ir ėmė mąstyti, kaip jį solidžiau paminėti. Ano Seimo pirmininkė dar 2012 m. išsiuntinėtu raštu pakvietė institucijas teikti paraiškas. Jas Vyriausybės atstovai atrinko, ir rezultatu galime gėrėtis ne radę slaptus protokolus kur ant troleibuso galinės sėdynės, o tiesiog internete surinkę „Lietuvos valstybės šimtmetis“.
Štai čia ir prisimena vis tebeklaidžiojančios komunizmo lyderio šmėklos mintis, kad ir virėja gali valdyti valstybę. Teisybės dėlei – jis sakė kitaip, siūlė mokyti kareivius ir darbininkus „valstybės valdymo“. Tačiau mums priimtinesnė yra paprastesnė virėjos metafora, juolab kad ja ir vadovaujamės. Tad kaip jau būna įprasta, valstybiškai, t.y. per ministerijas ir jose esančius žmones buvo atrinkta informacija ir visai šimtmečio programai sukurti pasitelkti visiškai kulinariniai principai.
O kokie yra normalios šeimininkės, virėjos metodai, kuriuos ji pasitelkia netikėtai užklupus svečiams? Staigiai mestis prie šaldytuvo ir pažiūrėti, kas ten liko, o iš viso to pasiūlyti kažką – ne baliui, bet „išsisukimui“.
Pirmiausia – kažin ar kitaip ir galėjo būti, jei pati pirmininkė Irena Degutienė nurodė kvietimo laikotarpį – nuo 2012 m. birželio 25 iki rugsėjo 10 d., t.y. per pačias atostogas. Paprastai šiuo laikotarpiu vyriausybėse reikia nudirbti nespėtus, vėluojančius, bet labai svarbius darbus, ir rezultatai įprastai būna tik pusiniai. Tad kiekvienas svečias irgi nešėsi į šitą valstybės balių tik tai, kas neapsunkintų jo paties krepšio.
Pirmiausia ir iškyla itin naivus klausimas: o ko siekiama to jubiliejaus minėjimu? Organizatoriai tikriausiai akis išpūstų – kaip tai ko? Šventę reikia tiesiog švęsti. Geriausia – tostais. Kaip teigiama dokumente, švente siūloma skatinti apmąstyti praeitį, analizuoti dabartį ir prognozuoti ateitį, gyvenimą planuojant Lietuvoje – tai reiškia, kad šventė neturi jokios ištarmės, nes apima viską, vadinasi, nieko. O praktiškai žvelgiant, akivaizdu, kad jubiliejai visada krypsta į praeitį, ir, kaip visada, pasitelkiamas Kudirka – „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Gaila, kad romantikas poetas nenurodė jokių kitų trajektorijų, tik abstrakcijas „šviesa“, „tiesa“ ir „vienybė“, kurias vėlgi kiekvienas gali pildyti savaip.
Todėl pagal programoje numatomus renginius – iš praeities ir semsime: ir temas, ir lėšas praeičiai prikelti. Kaip gyvensime dabar ar ateityje – akivaizdu: praeities apsupti, globojami ir įpareigoti budėti, kautis. Bet kaip tada būsime europietiški ir atviri, jei jau programoje emigracija įvardijama kaip mūsų pralaimėjimas, globalizacija – pavojus, o pergalės buvo tik prieš bermontininkus, bolševikus ir lenkus?
Apie tas praeitis ir sklis dainos nuo šio sumestinio stalo, ant kurio pateko visos pirmosios asociacijos – o, kaip sako idėjų generatoriai, jos būna labiausiai netikusios. Peržvelgus siūlomą meniu, sunkiai atrastume bent vieną renginį ar idėją, kuri nustebintų netikėtumu, apmąstomomis pergalėmis ne karo, o pasaulėžiūros ar kasdienos fronte; žvilgsniu į valstybę ne vien iš 1918-ųjų perspektyvos; meno ir kultūros aktualinimu ne per skulptūras ir atminimo lentas; pagaliau Valstybės šventėje dalyvaujančiomis kitomis valstybės tautomis, mažiausiomis mažumomis, neatsitveriant nuo jų tvoromis su vienguba v.
Konkrečiau: metaforiškoji valstybės virėja bei jos svečiai į stalą patiekė Dainų šventę „Lietuva, Tėvyne mūsų“; visuotinę vėliavos akciją; Pasaulio lietuvių sporto žaidynes; istorikų konferencijas ir knygas su tų konferencijų straipsniais; edukacinius renginius moksleiviams apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus; nacionalinį bėgimo maratoną; kino filmus; proginę monetą, pašto ženklą, atminimo medalį; atminimo lentas signatarams užsienyje ir Lietuvoje... Nemažai renginių ir šiaip vyktų – kaip Leipcigo ar Londono knygų mugės, kuriose dalyvausime šalies viešnios teisėmis, ar istorikų konferencijos.
Bet dabar rengėjai turės šventės logotipą ir jausis svariai prisidedantys prie bendro stalo – juk šeimininkė prašė visų kažko atsinešti, o paprastai tie visi sukasi taip, kad nereikėtų perdaug išlaidauti. Netgi priešingai – atsinešti nedaug, bet nuo bendro stalo gauti gerokai daugiau tos šventės proga. Vargti neverta, juolab kad šeimininkė, t.y. Vyriausybė, kol kas nenumato jokių papildomų lėšų iš valstybės biudžeto jos šimtmečio proga. Crowdfundingas, pasakytų moderniai, ar, kaip taiso kalbininkai, – sutelktinis finansavimas. Siūlyčiau paprastesnį – sumestinis.
Be abejo, čia veikia jau genetiškai įgytos tradicijos. Jei mūsų stalo pirmas puošybos elementas yra nukrautas stalas, – tai atsišaukia visur. Mes nepakenčiame tuščių erdvių. Jei lietuviams kas padovanotų Sacharą, jie ir ją skulptūromis užsėtų. Tad bus pristatyta paminklų, biustų, sienos lipdomos lentomis. Skulptūros, suprantama, įprastos, figūrinės, neišsišokančios iš 1918 metų stiliaus, nes įvardinti ir skulptoriai. Prie jų logiškai šliejasi numatoma lietuvių liaudies skulptūros paroda Vatikane – tarsi aidas tarptautinės parodos Paryžiuje 1900 metais.
Kita ypatybė – nekenčiame erdvių, kuriomis gali naudotis visi. Jas reikia privatizuoti, bent jau simboliškai. Tai, kad siekiama pastatyti paminklą Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje, t.y. toje erdvėje, kuri mieste tapo svarbi tik sovietmečiu ir tik dėl ten stovėjusio Lenino, galima teisinti nebent sovietiniu mąstymu. Arba pagonišku, jei vilsimės, kad stabai privers labiau tikėti. Bet čia greičiau veikia socialinis ar biologinis mechanizmas: pasižymėti teritoriją.
Kultūra, dvasia yra neatskiriamos nuo statybų. Pastarosios žymi mūsų rūpestį ir siekius, nes jos – ne metams, o amžiams. Žadama pagaliau sutvarkyti stadioną Šeškinėje ir „Nacionalinį kongresų centrą“, Valdovų rūmus ir Kauno prezidentūrą. Kiek ko reikės ir kas ten vyks – klausimas ateičiai, nes šiandien svarbiau proga ir veiksmas. Nes kai premjeras šiandien kalba apie solidžios koncertų salės ir įrengtos konferencijų salės suderinamumą, trumpai galima pasakyti – į konferencijų sales prestižiniai orkestrai nevažinėja. Arba abi veiklos bus pusinės, arba laimės viena. Tikėtina, konferencijų ir verslo turizmo, nes juk viešbučiams yra sumažintas PVM, o ne kultūros renginiams.
Į visa tai galima pažiūrėti ir kitaip: juk tai būtina, juk turime minėti, jubiliejai ir istorinės datos ir yra tam, kad jas iš naujo apmąstytume, prisimintume istoriją, gilintumėmės į ją, pagaliau tai patriotinis auklėjimas ir mūsų tapatybės stiprinimas.
Bet pabandžius renginių pavadinimus susieti praktika, jau matytais bet kokiais minėjimais, – na, įsivaizduoju TV žaidimą „Aš myliu Lietuvą“ ar virtualią ir stacionarią parodą signatarams, – ir ašaros teka. Ne dėl praeities ir pasididžiavimo ja, o kad taip nieko ir neišmokstame. Bus leidžiamos knygos, kurias vėliau vartys tik patys jų autoriai, konferencijose dalyvaus irgi jų dalyviai bei protokolo suvarytieji, švenčių atributika – puikus verslas – vėliau bus išmesta, nes bus perviršyti visi poreikiai ir t.t.
Norėčiau klysti, nustebti, bet patirtis sako, kad užstalės svečiams kaip didžiausias linksmybių akcentas bus įjungtas televizorius: juk programoje įrašyti nemokami klasikos, roko, pop muzikos koncertų ciklai didžiosiose šalies sporto arenose, savivaldybių kultūros centruose. Kiek kartų girdėsime visai kudirkišką satyrą „Aš tikrai myliu Lietuvą“ – ir kiek dar kartų negirdėsime jos žodžių?
Žodžiu – šeimininkė neatsivertė kulinarijos knygų, nepavartė įdomesnių receptų, nenuėjo iki parduotuvės. Jai ta šventė – kaip prievolė atšvęsti jubiliejų ir greičiau jį pamiršti. Kas po to lieka? Tik pagirios su ištaškytais biudžetais ir apsinuodijimai senu maistu.
O juk, moderniau mąstant, dabar kuriami scenarijai ir reabilitacijai po švenčių: Londono olimpinės žaidynės buvo pirmos, kurioms buvo įsteigta institucija, iškart projektavusi, kas bus su pastatais po šventės. Pernai minint 100 metų Pirmojo pasaulinio karo jubiliejų Londono Taueris pražydo 800 000 keramikinių aguonų, kurių kiekvieną rankomis lipdė žmonių komanda. Plūstantį aguonų kraują plūdo žiūrėti minios, o po šventės kiekviena gėlė buvo parduota po 25 svarus, lėšos išdalytos labdaros organizacijoms. Dar ir šiandien kiekvienas, „nusipirkęs“ virtualią aguoną interneto puslapyje, gali parašyti, kam ją skiria, o kiti tai gali perskaityti. Tikrų tikriausia „vienybė težydi“, nes istorija realiai prisilietė prie šiandienos, o žmonės kūrė istoriją.
Sprendžiant pagal tai, kaip mes rengiame savo šventes ir kam jos būna skirtos, į klausimą, kas yra Lietuvos valstybė, galime atsakyti bemaž tiksliai: administracinis teritorinis vienetas tarp televizoriaus ir šaldytuvo. Skanaus!
Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
