Sutartinis ženklas – šokoladuko kąsnis
„1985 metai, šiltas liepos vakaras. Maskvos Kutuzovo prospekte stovi vidutinio amžiaus vyriškis su polietileno maišeliu rankoje. Jis vilki pilką kostiumą, ryši tokios pat spalvos kaklaraištį – atrodo kaip paprastas sovietinis pilietis, vidurvasarį kažko laukiantis nykioje gatvėje priešais duonos parduotuvę. Gal tik maišelis kiek įtartinas – ant jo atspaustas raudonas Didžiosios Britanijos prekybos centro „Safeway“ logotipas.“
„Šis žmogus – šnipas. Aukštas KGB karininkas, daugiau kaip dešimt metų tiekęs Didžiajai Britanijai neįkainojamas paslaptis iš sovietinės žvalgybos sistemos gelmių. Joks kitas šnipas nepridarė KGB tiek žalos. Tas šaligatvio lopinėlis, ant kurio jis stovi, šnipų žargonu vadinamas „signaliniu tašku“ – vieta, kurią MI6 daug metų stebėjo laukdama štai šio momento.“
„Safeway“ maišelis – signalas, kad šnipą demaskavo ir reikia pradėti jo gelbėjimo operaciją, kol KGB jo nesučiupo ir nenužudė.“
„Pro šalį praeina kiek jaunesnis vyras – be švarko ir, kaip galima spręsti iš drabužių, užsienietis. Vienoje jo rankoje žalias maišelis su „Harrods“ logotipu, kitoje – batonėlis „Mars“. Atsikandęs jo vyras žvilgteli į O.Gordijevskį. Tai MI6 bendradarbis, kuris, užsimaskavęs diplomatu, dirba Didžiosios Britanijos ambasadoje Maskvoje. Šokoladinis batonėlis, dar vienas britiškas polietileno maišelis, prabėgomis mestas žvilgsnis – visa tai atsakomoji žinutė laukiančiajam: jūsų signalą priėmėme, pabėgimo planas paleistas. Kaip tarėmės, po keturių dienų pabandysime KGB panosėje išgabenti jus iš šalies.“
„Taip prasidėjo vienas įžūliausių ir neįprasčiausių šnipinėjimo istorijos epizodų, tapęs šnipų žaidimo kulminacija; žaidimo, kurio statymai buvo itin dideli, – rašė B.Macintyre'as. – Iki tol per visą šaltąjį karą iš Rusijos slapta nebuvo išgabentas nė vienas šnipas. Žlugimo tikimybė buvo didžiulė. Tačiau tą akimirką, kai MI6 karininkas atsikando šokoladuko, pabėgimo planas pradėjo veikti ir jo sustabdyti jau nebuvo įmanoma.“
„Šie įvykiai nutiko prieš trisdešimt metų, tačiau baimė ir jaudulys iki šiol išlikę“, – rašė B.Macintyre'as. Pasak jo, straipsnio pagrindu tapo „daugiau kaip 40 valandų trukę interviu“, per kuriuos „šnipas lėtai ir metodiškai išdėstė savo istoriją. Tai buvo išsami, kruopšti rekonstrukcija, nuolat pertraukiama netikėtų užkrečiamo rusiško juoko protrūkių.“
„Atsarginio išėjimo nebuvo. Jeigu pabėgimo planas nebūtų pavykęs, man būtų tekę pasiduoti ir prisipažinti KGB, kad dirbau britų žvalgybai. Po tardymų mane būtų sušaudę“, – pasakojo O.Gordijevskis. Angliškai jis kalba „suprantamai, su ryškiu akcentu“, pabrėžė korespondentas.
Posūkio taškas – Prahos pavasaris
„Iš šalies O.Gordijevskis atrodė uolus, paklusnus režimo tarnas, padaręs veržlią ir sėkmingą karjerą sovietinėje žvalgyboje, – rašoma straipsnyje. – Tačiau jame nuo jaunystės žibsėjo disidento kibirkštis. Mažai kas iš bendraamžių pastebėdavo ją, tą nusiteikimą abejoti vyraujančia tvarka. Šis nusiteikimas skyrė jį nuo tų, kuriuos jis vadina „homo soveticus“, tipiškus su viskuo sutinkančius sovietinius žmones, linkusius pro pirštus žiūrėtis į atgrasų sovietinės sistemos veidmainiškumą.“
„Šnipais tampama dėl įvairiausių priežasčių – dėl nuotykių, romantikos, šantažo, pinigų, nuoskaudos ar patriotizmo. O.Gordijevskio motyvas buvo pirmiausia ideologiniai įsitikinimai, asmeninė, intelektinė ir politinė antipatija sovietiniam komunizmui. Būdamas eruditas, klasikinės muzikos ir literatūros gerbėjas, jis ilgainiui sovietinį režimą pradėjo vertinti sykiu kaip nusikalstamą ir miesčionišką. Jo slapta kova, be kita ko, buvo ir kultūrinio pobūdžio.“
Kai jauną KGB karininką O.Gordijevskį komandiravo į sovietinę rezidentūrą Danijoje, jis pamažu persiėmė svaiginama laisvės dvasia: „Pradėjau suvokti tiesą apie pasaulį, Europą, Sovietų Sąjungą, – kalbėjo jis duodamas interviu. – Supratau, kad tai, kaip gyvena žmonės mano šalyje, nenormalu. Mus visą laiką tikino, kad gyvename geriausioje visuomenėje, tačiau skurdas, nemokšiškumas buvo baisūs... Mano nuostatos tapo itin idealistinės, filosofinės“.
„Posūkio tašku“ O.Gordijevskiui tapo 1968 metų Prahos pavasaris: „Aš vis labiau tolau nuo komunistinės sistemos, o dėl to žiauraus nekaltų žmonių užpuolimo pradėjau jos nekęsti.“
O.Gordijevskis nutarė „pasiųsti signalą“ Vakarų žvalgyboms: Sovietų Sąjungos ambasados Kopenhagoje vestibiulyje stovėjo telefonas, kurio, kaip žinojo O.Gordijevskis, klausosi Danijos specialiosios tarnybos. Iš to telefono žvalgybininkas paskambino žmonai ir, kaip rašo straipsnio autorius, „išrėžė antisovietinę tiradą“. Atsakymo į šį signalą jis laukė penkerius metus.
Mokesčio už paslaugas atsisakė
Pagaliau 1973 metų lapkritį, per antrąją O.Gordijevskio komandiruotę į Kopenhagą, Didžiosios Britanijos žvalgyba „padarė savo ėjimą“: pas sovietų žvalgybininką pasiuntė jo buvusį bendramokslį Maskvoje Standą Kaplaną, čekų žvalgybininką, užverbuotą Vakarų specialiųjų tarnybų. O.Gordijevskio reakciją įvertino kaip „pozityvų signalą“ ir po kelių mėnesių aikštyne, kuriame jis rytais žaisdavo badmintoną, be įspėjimo pasirodė britų diplomatas. O.Gordijevskis anksčiau su juo susitikdavo per diplomatinius priėmimus. Užsienietis pasiūlė papietauti ten, kur jų „slapčiomis nesiklausys“. Po to buvo susitikimas su britų rezidentūros operatyviniu darbuotoju. Susitikimo metu sovietų žvalgybininkas „iškėlė kelias sąlygas: neturi nukentėti nė vienas jo danų ryšininkas, dirbęs KGB; jis nenori, kad jam mokėtų, nes savo paslaugas Didžiajai Britanijai siūlo ideologiniais sumetimais; neturi būti jokių „triukų“ – slaptų nuotraukų ir klausymosi įrenginių“.
„Taip prasidėjo slaptų susitikimų serija. Per trejus metus O.Gordijevskis perdavė daugybę žvalgybos duomenų, turinčių tokios unikalios ir vertingos informacijos, kad bet kokios abejonės dėl jo sąžiningumo greitai dingo. Slapta jo perduodami dokumentai atskleidė tuo metu vykdomas KGB operacijas, priedangoje dirbusių nelegalų tinklą, Skandinavijoje veikusius sovietų agentus, kurių daugelis vėliau buvo sulaikyti, nuteisti ir pasodinti į kalėjimą.“
„Didelė dalis iš O.Gordijevskio gaunamos informacijos buvo tiesiog per slapta, kad būtų galima ja naudotis, o jeigu jai duodavo eigą, jos šaltinį rūpestingai slėpė. Tą agentą reikėjo saugoti bet kokia kaina“, – rašoma straipsnyje.
1978 metais, kai O.Gordijevskio antroji komandiruotė Danijoje artėjo į pabaigą, jis susitarė su MI6, kad pristabdys veiklą, kol gaus naują paskyrimą į užsienį – „KGB globa Maskvoje buvo pernelyg rūpestinga“. Be to, jis susitarė su savo kuratoriais dėl veiksmų plano dviem atvejais: jeigu jam reikės perduoti Londonui kokią nors svarbią informaciją arba jeigu iškils pavojus jo gyvybei.
Pirmuoju atveju O.Gordijevskis turėjo „antradienį 7 valandą vakaro pasirodyti tam tikroje Maskvos vietoje“, be to, būti užsidėjęs odinę kepurę su snapeliu. Trečią sekmadienį po šio susitikimo jis turėjo 11 valandą ryto ateiti prie „siaurų spiralinių laiptų už Vasilijaus Palaimintojo cerkvės Raudonojoje aikštėje“, kur galėtų perduoti laišką tam tikrai moteriai.
„O jeigu O.Gordijevskį pamatys tame pačiame signaliniame taške tą pačią vakaro valandą, bet su „Safeway“ maišeliu, tai reikš, kad jam reikia bėgti, – tęsė B.Macintyre'as. – Vyras su šokoladiniu batonėliu patvirtins, kad signalas priimtas. Šeštadienį 2 val. 30 min. dienos 13-ajame kilometre į pietus nuo Suomijos sienos, šalutiniame kelyje prie Leningrado-Vyborgo plento, sustos automobilis su Didžiosios Britanijos diplomatiniais numeriais.“ Nusigauti į evakuacijos vietą O.Gordijevskis turės pats. Per sieną jis turėjo būti pervežtas bagažinėje – pagal Ženevos konvenciją diplomatinis transportas netikrinamas. Plano kodinis pavadinimas – „Pimlico“.
Demaskavo ne priešai, o draugai
Po trejų metų, 1978-ųjų sausį, britų diplomatai, „MI6 nuostabai ir džiaugsmui“, gavo prašymą įforminti vizą O.Gordijevskio vardu – jį skyrė konsulu prie Sovietų Sąjungos ambasados Londone. „Dirbdamas agentu Danijoje, O.Gordijevskis jau įrodė savo vertę; bet šnipas, galintis prieiti prie KGB rezidentūros Londone gelmių, – tai neįkainojamas lobis... Vizą O.Gordijevskiui įformino greitai, pernelyg greitai – SSRS užsienio reikalų ministerijos valdininkas niūriai replikavo: „Labai keista... Tiek daug buvo neigiamų atsakymų.“
Atvykęs į Londoną, O.Gordijevskis po kelių dienų susisiekė su savo kuratoriais ir nuvyko į konspiracinį butą Beisvuotere (Bayswater), kuriame vėliau kartą per savaitę „prie alaus ir sumuštinių“ perduodavo britams „beprecedentės kokybės ir apimties“ informaciją.
„Norėjau išskrosti sovietinę sistemą: CK, Politinį biurą, KGB“, – apie šį savo gyvenimo laikotarpį sakė O.Gordijevskis. Kaip rašė B.Macintyre'as, jis „turėjo galimybę įspėti savo kuratorius britus ne tik apie tai, ką KGB daro, bet ir apie tai, ką planuoja daryti... O.Gordijevskio pranešimai atskleisdavo sovietinės vadovybės mąstymą, jos planus, stipriąsias puses ir baimes“.
O.Gordijevskis kilo karjeros laiptais. Kad padėtų dvigubam agentui dar sėkmingiau kilti, MI6 „suteikdavo jam naudingų duomenų ir analitinės medžiagos politikos klausimais. KGB požiūriu šie duomenys atrodė įspūdingai, nors išties didelę dalį to buvo galima perskaityti Didžiosios Britanijos laikraščiuose“.
„Visi šnipai gyvena baimindamiesi būti demaskuoti. Tačiau O.Gordijevskį demaskavo ne jo priešai Maskvoje, o draugai, – perėjo B.Macintyre'as prie savo straipsnio kulminacijos. – Kai kurie svarbūs duomenys iš to informacijos lobyno, kurį turėjo O.Gordijevskis, buvo perduodami amerikiečiams; jokių tiesioginių nuorodų į šaltinį nebuvo, tačiau duomenų pakako, kad CŽV prieitų prie išvados, kad britai turi agentą aukščiausioje KGB grandyje. CŽV paslapčių nemėgsta, kaip ir nemėgsta būti dėkinga kitiems, tarp jų – ir artimiausiems sąjungininkams. Kas teikia britams visus šiuos vertingus žvalgybos duomenis? Išsiaiškinti pavesta Aldrichui Amesui, CŽV kontržvalgybos valdybos sovietinio skyriaus viršininkui. Kruopščiai išanalizavęs kiekvieną informacijos kruopelę ir palyginęs su jam žinomais poslinkiais KGB aparate, jis atmetė vieną variantą po kito. 1985 metų kovą A.Amesas buvo įsitikinęs, kad surado reikiamą žmogų: tai – O.Gordijevskis.“
„A.Amesas buvo kadrinis CŽV karininkas – stropus, beveidis ir sumanus. Be to, jis tuoj turėjo tapti sovietų šnipu. A.Amesui reikėjo pinigų. Už jo nugaros buvo brangiai kainavusios skyrybos, o ir naujoji žmona nepigiai atsiėjo. 1985 metų balandžio 16-ąją jis kreipėsi į pažįstamą sovietų valdininką, kuris, kaip žinojo, dirba KGB ir turi aukštą laipsnį. Jo galvoje pilna paslapčių, kurias pasirengęs parduoti. Jam tuoj pat išmokėjo 50 tūkstančių dolerių – tai buvo pirmoji išmoka, o iš viso KGB vėlesniais metais išmokėjo jam 4,6 milijono dolerių grynaisiais. A.Amesas iš karto pradėjo išdavinėti sovietų šnipus, o KGB vieną po kito juos „semti“. Vargu ar galima abejoti, kad O.Gordijevskį išdavė A.Amesas.“
KGB lipo ant kulnų
1985 metų gegužės 16-ąją O.Gordijevskį skubiai iškvietė į Maskvą – neva dėl svarbios konsultacijos, susijusios su jo paaukštinimu. Jis tuoj pat susisiekė su kuratoriais iš MI6, bet jie pavedė jam pačiam spręsti, ar tęsti bendradarbiavimą su jais. „Iš to susitikimo O.Gordijevskis išėjo įsitikinęs, jog MI6 nori, kad jis vyktų į Maskvą ir kad tokia jo pareiga. Tai buvo nepaprastai drąsus – ir neteisingas – sprendimas“, – rašė B.Macintyre'as.
„Gal tai buvo paranoja, bet O.Gordijevskis, vos nusileidęs gegužės 19-ąją Maskvoje, pajuto, kad kažkas negerai. Tačiau tikra baime nerimas virto tik tada, kai jis pasiekė namus. Atrakinęs dvi viršutines spynas jis stumtelėjo duris, bet jos nepajudėjo iš vietos. Jas laikė trečioji, apatinė, spyna, kurios jis niekada nerakindavo. Matyt, kas nors su visrakčiu įsigavo į butą, o išeidamas uoliai viską užrakino. O.Gordijevskį išpylė šaltas prakaitas.“
„Gal bute buvo mikrofonų, bet ieškoti jų nebuvo prasmės. Gal KGB surengė kratą, tačiau akivaizdžių požymių nebuvo. Knygelė, kurioje buvo paslėptas pabėgimo planas, kaip ir anksčiau gulėjo lentynoje. Tačiau buvo aišku: prie jo artinasi KGB.“
„O.Gordijevskis laukė atpildo valandos jausdamas šaltus kolegų Maskvos Centre žvilgsnius. Koridoriuje jis atsitiktinai sutiko draugą: „Kas atsitiko Didžiojoje Britanijoje, Olegai? Atšaukia visus nelegalus...“ O.Gordijevskis apstulbo. Kitą dieną jis vėl sutiko tą žmogų, bet šis paskubėjo praeiti pro šalį. Gandai plito.“
Praėjus savaitei po to, kai grįžo iš Londono, vieną „tvankią“ dieną O.Gordijevskį nuvežė į vilą, kurioje KGB apgyvendindavo užsienio svečius. „Atėjo dviese. Ant stalo padėjo sumuštinių ir armėniško konjako. O.Gordijevskiui staiga apsisuko galva, apėmė keistas jausmas, tarsi jis palieka savo kūną ir stebi apklausą iš atstumo. Jis prisiminė, kaip nuėjo į tualeto kambarį, išgėrė kelias stiklines vandens ir apsišlakstė veidą. Kitą rytą atsibudo lovoje, vilkėjo tik marškinėlius ir kelnes, jam siaubingai skaudėjo galvą, o apie tai, kas atsitiko, liko tik migloti prisiminimai. Grįžo du vakarykščiai pašnekovai. Iš jų klausimų buvo aišku, kad jį skrupulingai apklausė, kai jis buvo paveiktas kažkokio preparato. „Jūs buvote mums labai nemandagus, drauge Gordijevski, – pasakė jam. – Jūs pernelyg savimi pasitikite.“ Šiaip taip jis pradėjo prisiminti kai kurias frazes iš vakarykštės penkių valandų apklausos: „Prisipažinkite. Jūs jau prisipažinote, tiesiog pakartokite.“ Bet jis, matyt, neprisipažino, nes jeigu tai būtų įvykę, jam jau būtų buvę uždėti antrankiai.“
Pasak „The Times Magazine“ korespondento, „tolesnio KGB elgesio taip ir nepavyko įtikinamai paaiškinti. Užuot O.Gordijevskį tardę ir kankinę, o galiausiai nuteisę, ėmė jį sekti... Vienintelis paaiškinimas galėtų būti: juo naudojosi kaip jauku. Matyt, KGB tikėjosi, kad O.Gordijevskis pabandys užmegzti ryšį su MI6, ir tada jie savo pralaimėjimą pavers pergale, pagavę su įkalčiais ir šnipą, ir jo globėjus britus“.
„O.Gordijevskiui reikėjo sprukti. Paaiškinęs žmonai Leilai, kad dėl aparato intrigų neteko darbo Londone, jis išsiuntė šeimą atostogų prie Kaspijos jūros, pažadėjęs vėliau ir pats atvykti, nors žinojo, kad galbūt niekada daugiau nebepamatys savo artimųjų.“ „Kaip aš jai galėjau pasakyti? – citavo B.Macintyre'as O.Gordijevskį. – Negalėjau. Tai buvo per daug pavojinga.“
Bendradarbiai neperprato užkoduoto atsisveikinimo
Liepos 16-ąją O.Gordijevskis išėjo iš namų su „Safeway“ maišeliu, į kurį įdėjo suglamžytą laikraštį. Atsikratęs „uodegos“ („profesionaliam šnipui, veikiančiam savoje teritorijoje, tai nesudėtinga“, – pabrėžė autorius), O.Gordijevskis atėjo į sutartą vietą. Tuo metu Londone jau žinojo, kad iškilo „rimtų problemų“ – apie tai bylojo, be kita ko, ir O.Gordijevskio namiškių išvykimas iš Londono. MI6 rezidentūra Maskvoje ėmė kasdien stebėti „signalinį tašką“. 19 val. 24 min. O.Gordijevskis susidūrė žvilgsniu su žmogumi, žiaumojančiu šokoladuką. Trečiadienį, liepos 17-ąją, Londonas gavo šifruotę: pradėta operacija „Pimlico“. Kai buvo gauta Margaret Thatcher sankcija, MI6 rezidencija Maskvoje ėmėsi veiksmų.
Kaip rašė B.Macintyre'as, svarstyta galimybė evakuoti ne tik O.Gordijevskį, bet ir jo šeimos narius – žmoną ir dvi dukteris, todėl į susitikimo vietą išvyko du agentai su žmonomis dviem automobiliais. Planuota kiekvieno jų bagažinėje įtaisyti po du žmones.
„Nors pabėgimo planas atrodo paprastas, jis buvo susijęs su didžiuliais pavojais. Jis galėjo žlugti keliuose etapuose, – rašoma straipsnyje. – Susitikimo vieta buvo pasienio zonoje, kurioje knibždėjo žvalgybininkų ir pasieniečių. Tą pačią savaitę, kai reikėjo išvežti O.Gordijevskį, britų karo atašė leido patikrinti savo automobilį Suomijos pasienyje. Tuo jis pažeidė protokolą ir sukūrė pavojingą precedentą. MI6 karininkai, kaip ir visas ambasados personalas, buvo nuolatos stebimi, jų namuose buvo įrengta klausymosi aparatūra ir bet koks nukrypimas nuo normos būtų atkreipęs dėmesį. Maža to, tą pačią savaitę į Maskvą atvyko naujas Didžiosios Britanijos ambasadorius, penktadienio vakarą buvo rengiamas priėmimas, o po 18 valandų reikėjo paimti O.Gordijevskį. Jeigu priėmime būtų nedalyvavę du MI6 karininkai, kurie šiaip jau ėjo paprastų diplomatų pareigas, tai nebūtų likę nepastebėta.“
Paskutinę kliūtį nutarta pašalinti pasitelkus „legendą“, rašė B.Macintyre'as. „Vieno MI6 karininko žmona turėjo simuliuoti ligą – ne itin pavojingą, bet reikalaujančią skubaus gydymo Helsinkyje; jo draugė, kito karininko žmona, neva palaikė kompaniją. Jų vyrai – tarsi labai nenoriai – taip pat važiavo į Suomiją savaitgalį apsipirkti.“
O.Gordijevskis, pašlijusius nervus taisydamas „trankvilizatoriais ir kubietišku romu“, irgi mėtė pėdas: per telefoną, kurio buvo klausomasi, susitarė su pažįstamais savaitgalį susitikti. Sykiu „paėmė nuo lentynos Williamo Shakespeare'o sonetų tomelį, panardino į vandenį ir, atklijavęs priešlapį, ištraukė skiautelę celofano su pabėgimo instrukcija.“ Tikrieji vietovardžiai – Maskva, Leningradas, Vyborgas – jame buvo pakeisti prancūziškais – Paryžius, Nica, Marselis, bet visi atstumai ir laikas nurodyti teisingai. „O.Gordijevskis įsiminė instrukciją ir celofaną sudegino“, – nurodė B.Macintyre'as.
Trečiadienį nusipirko penktadieniui plackartinį traukinio bilietą iki Leningrado. Tą patį vakarą O.Gordijevskis atliko „nebūdingą sau, bet įspūdingą savo įžūlumu“ veiksmą – jis „paskambino draugui, taip pat KGB karininkui, gerai kalbančiam angliškai. Prieš padėdamas ragelį jis tarp kitko paminėjo Somerseto Maughamo apsakymą „Pono Haringtono skalbiniai“. Tai buvo užkoduotas atsisveikinimas: pagal apsakymo siužetą šnipas Ešendenas bėga iš revoliucinės Rusijos per Suomiją. O.Gordijevskis žinojo, kad KGB klausosi pokalbio, ir buvo įsitikinęs, kad jo literatūrinės aliuzijos nesupras. Jis visada iš dalies maištavo ir prieš sovietinį kultūrinį nemokšiškumą“. Interviu „The Times Magazine“ jis sakė: „Tai buvo pasišaipymas iš jų. Tikriausiai tai buvo išdaiga.“
Teko bėgti nuo persekiotojų
Penktadienį, apie ketvirtą valandą dienos, O.Gordijevskis išėjo iš namų. Jis vilkėjo padėvėtą megztinį, mūvėjo velvetines kelnes. B.Macintyre'as papasakojo, kaip jo herojus atsikratė seklių: „Lėtu žingsniu jis patraukė į nedidelį miškelį kitoje kelio pusėje. Atsidūręs tarp medžių, pasileido bėgti ir įpuolė į judrų prekybinį rajoną. Po valandos pasiekė Leningrado geležinkelio stotį visiškai tikras, kad jo niekas nebeseka.“
Devintą vakaro agentas išgėrė „dvigubą dozę migdomųjų“ ir užmigo neramiu miegu. Maždaug tuo pačiu metu iš Maskvos išvyko britų diplomatai. Suprasdami, kad automobiliuose gali būti „blakių“, jie plepėjo apie šį bei tą, o „rezidentūros viršininko žmona kartkartėmis garsiai sudejuodavo“.
Piktnaudžiavimas vaistais O.Gordijevskiui iškrėtė piktą pokštą: naktį jis nukrito nuo viršutinės lentynos ir prasiskėlė galvą. Kad neatkreiptų „budrių sovietinių piliečių“ dėmesio, likusį kelią jis stovėjo tambūre, o pusę šešių ryto, kai tik traukinys atvyko į galinę stotį, išlipo ir išnyko minioje. Po to sėdo į elektrinį traukinį, vykstantį į Zelenogorską, ten persėdo į autobusą, o jo galinėje stotelėje – į autobusą iki Vyborgo. Prieš išvykstant iš Londono jam parodė naują tos vietos, kurioje prie plento prisišlieja jam reikalingas šalutinis kelias, nuotrauką – orientyras buvo didžiulis akmuo. Pamatęs jį pro langą, O.Gordijevskis „pašoko, apsimetė, kad jam pasidarė bloga, ir paprašė sustabdyti autobusą. Vairuotojas pažvelgė į jį nustebęs, bet duris atidarė. O.Gordijevskis persiropštė per griovį ir apsimetė vemiąs. Autobusas pajudėjo iš vietos.“
Toliau B.Macintyre'as aprašė, kaip nuo persekiotojų bėgo britų diplomatai. „Kai likus porai mylių į pietus nuo susitikimo taško automobiliai sustojo, nes kelią užtvėrė jį kertantys tankai, MI6 rezidentūros vadas jau rengėsi atšaukti operaciją. Bet kai tik pravažiavo paskutinis tankas, jis staigiai nuspaudė greičio pedalą, jo „Saab“ šovė į priekį, paskui jį – antro diplomato „Ford“. Kelias buvo tiesus ir, kadangi KGB mašinos nepajėgė lenktyniauti su MI6 automobiliais, per kelias sekundes tarp jų susidarė maždaug 500 jardų atstumas. Pravažiavę kelio vingį, jie pamatė priešais akmenį orientyrą; pirmasis vairuotojas akimirksniu įvertino padėtį ir suprato, kad gali pasukti anksčiau, negu vingį įveiks rusų mašinos. Dvi mašinos nėrė į šalutinį kelią ir, pasislėpusios už krūmų bei medžių, staigiai sustojo sukeldamos dulkių debesį. Po kelių sekundžių pro šalį praskriejo žmonių iš KGB mašinos.“
„Iš pomiškio pasirodė vienišas, purvinas žmogus, visas sukandžiotas uodų. „Į katrą mašiną?“ – paklausė jis rusiškai... Antrojo automobilio vairuotojas buvo vienintelis, anksčiau matęs O.Gordijevskį – prieš kelias dienas, prabėgomis... O.Gordijevskiui davė butelį vandens, tuščią plastikinį bakelį šlapintis ir pakuotę raminamųjų. Jis įsiropštė į „Ford“ bagažinę, jį uždengė termine antklode, kad suklaidintų šilumos daviklius pasienyje. Bagažinės dangtis užsitrenkė ir abu automobiliai skubiai grįžo į plentą. Paimti šnipą jiems prireikė mažiau nei 80 sekundžių.“
Gulėdamas bagažinėje O.Gordijevskis girdėjo automobilio salone skambančią „košmarišką popmuziką“. „Man buvo taip karšta, taip tvanku. Tačiau pasidarė ramiau“, – sakė jis kalbėdamas su B.Macintyre'u.
Pasieniečiams su šunimis išmušti iš vėžių rezidentūros viršininko žmona ant užpakalinės automobilio sėdynės padėjo išpakuotą sūrį ir bulvių traškučius su svogūnais, o po to „nuo pirmojo automobilio užpakalinės sėdynės pasiėmė savo dukterį ir, pasidėjusi ant antrojo automobilio dangčio, po kuriuo gulėjo O.Gordijevskis, pradėjo keisti vystyklus. Nešvarų trikampiuką numetė ant žemės šunų panosėje. Tvaikas užgožė viską, ką buvo galima užuosti bagažinėje. Šunis nuvedė tikrinti kitų eilėje laukiančių automobilių. Taip nešvarus vystyklas pakeitė šaltojo karo eigą“.
O.Gordijevskį sėkmingai išvežė į Suomiją. Po šešerių metų jis galėjo susijungti su šeima – žmona ir vaikais (santuoka greitai iširo, pabrėžė autorius), o tėvų ir sesers daugiau taip ir nepamatė. Tėvynėje jį teisė už akių ir skyrė aukščiausią bausmę. Štai jau 30 metų jis gyvena konspiraciniame bute vieno Didžiosios Britanijos miesto priemiestyje.
„Dabar aš britas, – pareiškė O.Gordijevskis. – Nieko, kas rusiška, nesiilgiu. Britu tapau tą pačią dieną, kai nutariau tapti Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų agentu.“ Apie savo pavojingą šnipo gyvenimo kelią „be apgailestavimo, be pykčio ir visiškai be saviplakos pasakė: „Jaučiausi vienišas. Žinoma, buvau vienišas.“
Parengė Milda Augulytė
