Pasirašius Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį į Vilnių žengusi Raudonoji armija elgėsi kaip okupacinė kariuomenė. Taip tvirtina 1920 metų liepos įvykius nagrinėjantys istorikai.
Tiesa, nemažai amžininkų rusus Vilniuje iš pradžių sveikino kaip išvaduotojus. Bet greitai ir jie suprato, kad tai paprasčiausi plėšikai. Rusai Vilniuje šeimininkavo trumpai.
Miestas buvo perduotas lietuviams. Tačiau neilgam, mat netrukus Lietuvos sostinę užėmė jau kelintą kartą įsiveržę lenkai.
Įžygiavo po dviejų dienų
Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis Maskvoje pasirašyta 1920 metų liepos 12 dieną. Šia sutartimi Rusija pripažino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę ir visiems amžiams atsisakė pretenzijų į Lietuvos teritoriją.
Tuo metu Raudonoji armija sėkmingai puolė Vakarų fronte. Praėjus dviem dienoms po sutarties pasirašymo ji užėmė Vilnių ir tęsė puolimą Varšuvos kryptimi.
Po to Lietuvos ir Sovietų Rusijos atstovai pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį Vilnius iki rugsėjo 1 dienos turėjo būti perduotas Lietuvai.
Bet tai buvo vėliau, rugpjūčio 6-ąją. O iki tol Vilniui ir vilniečiams teko išgyventi daugybę skaudžių įvykių.
Visi Raudosios armijos daliniai iš Vilniaus pasitraukė rugsėjo 26 dieną, bet jau spalio 9-ąją Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė.
Apsigyveno lenkų butuose
Istorikas Vytautas Lesčius teigė, kad Raudonosios armijos spaudimas buvo toks ūmus, jog lenkų karinė vadovybė paliko Vilnių nespėjusi ištuštinti didelių savo sandėlių.
Pakeliui į Vilnių bolševikai plėšė ir degino dvarus bei kaimus. Įžengę į Vilnių jie elgėsi taip pat.
Atsitraukdami lenkai sunaikino geležinkelių tiltus, tad bolševikų kariuomenės štabas iš Polocko į Vilnių persikraustė tik rugpjūčio 6 dieną. Jis įsikūrė buvusio Apygardos teismo rūmuose Šv.Jurgio (dabar – Gedimino) prospekte.
Štabo darbuotojai buvo apgyvendinti prabangiuose iš Vilniaus pasitraukusios lenkų inteligentijos butuose.
V.Lesčius sakė, kad ypač daug tokių tuščių butų, paliktų prižiūrėti tarnams, buvo Antakalnyje. Įsikūrusi Vilniuje, sovietų valdžia su Lietuvos vadovybe visiškai nesiskaitė.
Traukiniais vežė į Maskvą
Kaip straipsnyje „Lietuvos siekiai atgauti lenkų užimtas žemes 1920 metų vasarą“ nurodė V.Lesčius, prasidėjo sistemingas ir organizuotas prekybos ir pramonės objektą plėšimas. Bent šiek tiek vertingesni daiktai buvo nacionalizuojami.
Į Maskvą buvo siunčiami traukinių ešelonai su dirbtuvių ir fabrikų įrenginiais, įvairiomis medžiagomis, privačių parduotuvių turtu, spaustuvių įranga.
Ypač nukentėjo žinomas Durunčos tabako fabrikas. V.Lesčiaus žodžiais, nesutarė tarpusavyje ir patys bolševikai. Vieni reikalavo traukinius panaudoti kariuomenei į Gardiną, Balstogę ir kitas vietoves vežti, o kiti norėjo traukiniais Maskvos kryptimi gabenti prisiplėštą turtą.
Geležinkelio stotyje susikaupė daug turto, kilo sąmyšis.
„Raudonoji armija Vilniuje ir Vilniaus krašte elgėsi kaip okupacinė kariuomenė ir ėmė vykdyti okupacinės valdžios politinius siekius. Nors Vilnius jau priklausė Lietuvai, sovietų valdžia jame sudarė revoliucinį komitetą“, – pabrėžė 1920 metų liepos įvykius tyrinėjęs istorikas.
Įnirtingų mūšių nesulaukė
Praėjus trims paroms po minėtos taikos sutarties pasirašymo, liepos 15-ąją įkandin rusų į Vilnių įžygiavo Lietuvos kariuomenė. Lenkų kariai jau buvo palikę miestą.
Amžininkai džiaugsmingai prisiminė Lietuvos kariuomenės įžengimą. 1930 metų spalį karininkų laikraštyje „Karys“ yra Esmaičio pasirašyti atsiminimai. Šiuo slapyvardžiu pasirašydavo pedagogas, vadovėlių autorius Stasys Matijošaitis.
Minėdamas 1920 metų liepos 15-osios įvykius Esmaitis rašė: „Šiandien Vilnius sveikina Lietuvos kariuomenę ir gėrisi jos išvaizda. Vakar senojon Lietuvos sostinėn buvo atvykusi tik maža jos dalelė. Toms kelioms dešimtims lietuvių kareivių vakar, liepos 15 d., išpuolė garbė priimti Vilnius iš Rusijos raudonosios kariuomenės rankų.
Pirmą valandą liepos 14 d. Vilniuje pasigirdo šautuvų ir kulkosvaidžių šūviai. Tai rusų raudonoji kavalerija vijo lenkų kariuomenės liekanas iš Vilniaus ir jo apylinkių.
Neilgai truko mūšis Vilniaus gatvėse, nes lenkų kariuomenės vadai, nors ir šaukė visa gerkle ginsią Vilnių iš paskutiniosios, lig tik pamatė rusų kareivius, tuoj visomis gatvėmis pabėgo; gen. Boruščako kuopa nedideliais būreliais bėgo į vakarų pusę, o raudonoji kavalerija gaudė kaip avinus ir nuginklavę ėmė nelaisvėn.“
Esmaitis rašė, kad vilniečiai, kurie laukė didelės kovos ties Vilniumi, apsiriko, mat nebuvo kam ginti Vilniaus.
Visi pasijuto lietuviais
„Lenkai, nors ir savinosi Vilnių, pasirodė visai čia esą svetimi, dėl to ir išėjo iš jo lengva širdimi, – prisimena Esmaitis. – Gal dėl to jie ir slėpė nuo tikrųjų Vilniaus gyventojų, jog jų okupacijai priėjo paskutinė valanda. Ir tik skubino daugiau turtų pasigrobti.
O slėpė jie labai, ypač nuo lenkiškai kalbančios Vilniaus visuomenės, stengdamiesi apkvailinti ją mitinguose ir įvairiuose susirinkimuose, keldami vien tautinio keršto ir neapykantos jausmus.
Pagaliau paskutinėmis dienomis buvo prasidėjusi tikra karo orgija; ramūs gyventojai, ypač žydai, nedrįso net gatvėse pasirodyti. Visi Vilniaus gyventojai, taip pat ir daugumas lenkiškai kalbančiųjų, ūmai pasijuto lietuviais esą ir kreipė akis į Žaliąjį tiltą, ar nepamatys lietuvių ateinant.
Rusų raudonajai kariuomenei atėjus, Vilniaus gatvėse pradėjo rastis kiek daugiau žmonių, bet jų veiduose matyti buvo susirūpinimas, lyg nusiminimas, kad visas Vilnius kita ko laukia.
Lietuviškai kalbančius susitikdami žydai ir lenkai klausinėjo, ar ateis lietuviai, kodėl jie neina ir t.t. Ir štai, neilgai laukus, tik vieną dieną (nors ta diena metais atrodė) pasklido Vilniuje gandas: „Lietuviai ateina.“
Išsipylė į gatves visas miestas; visi ėjo į Jurgio gatvę, kur stovėjo du automobiliu, atvežusiu iš Kauno Lietuvos ir anglų atstovus.
Veikiai pasirodė Lietuvos kariuomenės būrys. Jį sveikino raudonosios rusų kariuomenės atstovai, o didžiulė, liūliuojančioji, kaip jūra, minia, „Internacionalą“ ir Lietuvos himną giedodama pritarė tam pasveikinimui „ura“ ir „valio“ šauksmais.“
Kunkuliavo kalbų mišinys
Kitas amžininkas, pasirašęs inicialais S.T., taip pavaizdavo lietuvių karių sutiktuves Vilniuje: „Einu Jurgio gatve, šalygatviai pilni žmonių.
Vilniaus g. kryžkelėje bent keli žmonių būreliai: karštai svarstoma paskutiniai įvykiai.
Einu toliau, kas gi atsitiko?
Ties „Jurgio“, o labiau „Bristolio“ viešbučiais beveik pilna gatvė. Visų veidai linksmi, ūpas nematytai pakilęs.
Pasirodo, kad čia esama lietuvių automobilių, kuriais lietuvių ir anglų aficierių atvažiuota.
Susitinku pažįstamą, tas be galo linksmas, kad jau ateisią lietuviai. Paabejojau. Kur tau, nė susikalbėti nebegaliu.
„Kodėl būtinai šioje vietoje laukti?“ „Nagi mat, va raudonosios kariuomenės štabas. Čia ir lietuvių kariuomenės vadas.“
„Ura-a-a!“ Pamačiau tik, kad kepurės aukštyn kilo. Minia sujudėjo.
„Lietuviai! Lietuviai! A litviner gekumen! Taki same, jak i polskie legjony!“
Galvas iškėlę, stipriais žingsniais eina nedidelis pėstininkų būrelis.“
