Priešakinė operacijų bazė „Karo žirgas“ atrodo skurdokai. Žemė čia – smėlingos sąnašos, tad bazės viduje niekas neauga. Keliuose išrikiuotos karinės mašinos, parengtos išvykoms į Dijalą ir Bakubą. Pastatai, karių apranga, transporto priemonės – viskas yra vietinio kraštovaizdžio spalvos – dykumos rudumo. Bazė buvo įkurta visai netrukus po JAV invazijos ir nuo tada iki mano atvykimo ji išliko vieta, kur kariai daugiau laiko praleisdavo patruliuodami už jos sienų, negu gyvendami viduje. Todėl „Karo žirge“ patogumų buvo labai nedaug. Jokių užkandinių, teatrų ar kitų tokių dalykų, kurie buvo bazėje Kuveite ar netgi kitoje priešakinėje operacijų bazėje „Anakonda“, kuri, palyginus su „Karo žirgu“, atrodė tarsi Disneilendas. Balade įkurtoje „Anakondoje“ buvo kino teatrų, greito maisto restoranų, viešbutis su baseinu bei puikiai aprūpinta ir sukomplektuota ligoninė. „Karo žirge“ nebuvo nieko panašaus.
„Karo žirgą“ supo du sluoksniai gynybinių sienų, suręstų iš HESCO krepšių. HESCO krepšiai yra didžiuliai vielos tinklo konteineriai su įdėklais. Jie būna įvairaus dydžio, bet paprastai šešių pėdų aukščio, keturių pėdų storio ir keturių pėdų pločio. Pripildžius žemių, krepšiai yra itin veiksminga gynybos priemonė. Juos galima krauti vieną ant kito, tad bazės išorinės sienos tarpais buvo keturių krepšių aukščio ir dviejų storio. Vidinės sienos, juosusios „Karo žirgo“ gyvenamąjį plotą, buvo dviejų krepšių aukščio ir vieno storio. Šiapus šios antrosios sienos eilė po eilės rikiavosi priekabos, o prie kiekvienos iš jų iki aukščio sulig pečiais vienas ant kito sukrauti smėlio maišai, užtikrinantys vienintelę tikrą apsaugą nuo priešo artilerijos apšaudymo ir sviedinių, jei šie pataikytų tarp bazės sienų. Visos priekabos atrodė visiškai vienodos, ir visas jas dengė smėlio maišai, purvas ir dulkės.
Gyvenau nedidelėje priekaboje su kitu leitenantu Scottu Sigginsu, mūsų kuopos žvalgybos karininku. Vėliau jis taps mėlynojo būrio vadu. Sigginsas, Teksaso technikos universiteto absolventas, buvo maždaug mano bendraamžis, lauko artilerijos karininkas. Pagrindinis jo, mūsų kuopos žvalgybos karininko, darbas buvo kaupti ir analizuoti lauko žvalgybos pranešimus, tačiau tai nė iš tolo nebuvo tai, ką jis norėjo veikti. Jis norėjo būti kartu su manevrinėmis pėstininkų ar šarvuočių pajėgomis; galiausiai jam pasitaikys galimybė vadovauti mėlyniesiems – po to, kai ankstesnysis to būrio vadas tiesiog ne itin gerai pasirodys. Sigginsas rimtai vertino savo darbą, tačiau vis dėlto kartais ne viską atlikdavo preciziškai tiksliai. Gyvenamojoje priekaboje jis nebuvo tvarkingas, kartais ši jo savybė truputėlį erzino, bet tai iš tiesų išėjo mums į naudą, nes patirdamas įtampą aš dažnai nusiramindavau švarindamasis ir tvarkydamas savo, o retkarčiais ir jo daiktus. Jis neturėjo savo antklodės, todėl vėliau AJ jam atsiuntė patalynę, taip pat antklodę, kurią jos senelė pasiuvo specialiai jam.
Apskritai mudu su Sigginsu buvome geri kambariokai, ir mūsų priekaba, kaip ir visų kitų, tapo namais, nors ir mažučiais, pagamintais iš plono dažyto plieno. Tokie namai buvo vadinami CHU („konteinerinis būstas1“). Pats pavadinimas bylojo apie tokio būsto nepatrauklumą. Mūsų CHU numeris buvo 129, jis buvo lygiai toks pat kaip 128, 127 ar bet kuri kita priešakinės operacijų bazės priekaba. Visi gyvenome jose ir visi savo naujuosius namus išsinagrinėjome iki menkiausios smulkmenos.
Kai pirmą kartą įėjau į savąjį CHU, buvo tamsu. Įžiebęs dienos šviesos lempą, kairėje pamačiau suklypusį metalinį lovos rėmą ir rudą žemėtą čiužinį. Į kampą buvo atremtas grindų šepetys, o priešais mane stovėjo tamsaus vandens sklidinas kibiras. Vanduo lėtai varvėjo iš plyšio lubose ir tiško į kibirą. Kambarys buvo tuščias ir nevėdintas. Girdėjau tik savo žingsnius ir retą vandens teškėjimą. Apžvelgęs dvylikos ir šešių pėdų dydžio metalinį kambarį supratau, kad čia gyventi galėsime tik tada, kai kokiu nors būdu paversime jį savu.
Pirmiausia su Sigginsu ėmėmės lovų. Išmetėme seną lovos rėmą ir čiužinį, tada susiradau nedidelę lengvą lovą, lentą ir naują švarų čiužinį, ploną mėlynais dryželiais, kuris mažai kuo skyrėsi nuo to, ant kurio kareivinėse miegojau ketverius metus, kai studijavau Virdžinijos kariniame institute. Šalia lovos pasistačiau rašomąjį stalą, virš jo pakabinau „Philadelphia Eagles“2 plakatą ir rudą „Hershey“3 šokolado pakuotę. Heršis Pensilvanijos valstijoje buvo vieta, kurioje vykdavo valstijos imtynių čempionatai, todėl šokolado popierėlis turėjo priminti mano įsipareigojimą dirbti, nepaisant sunkumų, ir mokytis vadovauti. Prieš tai ant sienos pakabinau žmonos nuotrauką. Ji vilkėjo Virdžinijos karinio instituto uniformą, atsagstytą tiek, kad iš po pilkos striukės buvo matyti jos kūnas. Ji buvo palinkusi į priekį žiūrinčiojo link ir šypsojosi. Tai buvo viliojantis namų priminimas, paskutinis dalykas, kurį matydavau kiekvieną vakarą prieš užmigdamas. Eidamas miegoti palinkėdavau jai labos nakties, tada atsigręždavau į Sigginsą, palinkėdavau jam labos nakties ir pasakydavau, kartais kiek ironiškai, o kartais nuoširdžiai, kad labos nakties jam linki ir AJ. Retkarčiais nemiegodavom keletą valandų ir kalbėdavomės kambario tamsoje, dalydamiesi savo praeities istorijomis ir įtemptai mąstydami apie ateitį. Visus metus tai bus mano kasdienybė, o CHU Nr. 129 ir sausa skurdi „Karo žirgo“ žemė bus mano namais.
Iš pradžių spėliojau, ar žemė kitapus „Karo žirgo“ yra bent kiek kitokia. Maniau, kad žemė bazėje tokia skurdi dėl to, kad ją kasant ir įrengiant bazę, kariuomenė tiesiog įsikūrė ant išversto smėlio, nesirūpindama estetika. Tačiau pirmą kartą atsidūrus už bazės sienų paaiškėjo, kad kraštovaizdis viduje nė kiek nesiskyrė nuo plytinčio kitapus sienų. Jis buvo padrikas, uždaras ir slogus nuo kaitros. Tvyrojo neįtikėtinas karštis.
Karštyje mūsų uniformos nebuvo patogios. Mūsų ACU4, naujausias kariškos aprangos modelis, dengė visą kūną, kad nė menkiausios jo dalelės nepasiektų saulė. Eidami už bazės ribų, ant savo ACU dar vilkdavomės pagerintus balistinius šarvus5. Paprastai juos vadindavom OTV, išorine taktine liemene6, – tai buvo kevlaro tinklo pripildyta liemenė. Po kevlaro tinklu įklodavom apsaugines plokšteles, galinčias sustabdyti 7,62 mm kalibro kulkas, tipišką AK-47 automatų, pagrindinio mūsų priešų ginklo, amuniciją. Viena plokštelė iš nugaros, viena iš priekio ir dvi po alkūnėmis. Jos svėrė septyniasdešimt penkis svarus ir uniformas dar labiau apsunkino.
Aišku, niekas iš mūsų labai nesiskundė. Retkarčiais paniurzgėdavom, tačiau saugumas buvo daug svarbiau nei patogumas. Iš tiesų mūsų vilkimos plokštės buvo naujas patobulinimas, siekiant suteikti papildomą apsaugą, todėl džiaugėmės galėdami naudotis geriausia ekipuote. Vis dėlto pirmą kartą ruošdamasis išeiti pro „Karo žirgo“ vartus jau žinojau, kad karštyje ji nebus patogi. Dar daugiau, pirmą kartą klodamas plokšteles pajutau, kad kare mano gyvenimas gali baigtis. Rankose laikydamas plokšteles suvokiau, koks trapus mano kūnas ir koks jis silpnas karo ginklų atžvilgiu. Todėl rengdamasis savo pirmajam išėjimui parašiau laišką AJ – atsisveikinimo laišką, jei žūčiau.
Tokius laiškus kuriuo nors momentu parašydavo daugelis karių. Tai melodramiška akimirka. Tokia, kurią įsimename visi, tačiau jaučiame ją esant neišvengiamą. Mums būtina žinoti, kad žūties atveju neliks kas nors neišsakyta. Mums būtina paskutinį kartą paguosti ir parodyti savo meilę. Taigi rašome laiškus vildamiesi, kad jų neprireiks atplėšti, ir paliekame juos saugioje vietoje bazėje. Savąjį palikau rašomojo stalo stalčiuje, savo vado pavaduotojui pasakiau, kur jį rasti, ir paprašiau, kad jis būtinai pasiektų AJ. Tada išėjau susitikti su savo kuopa.
Susibūrėme greta tankų ir visureigių. Kuopa, kurią atvykome pakeisti, buvo čia, kad mus paglobotų per pirmąsias užduotis Dijalos provincijoje. Aptarėme dienos tikslą, kuris buvo tiesiog toks, kad išvykstančioji kuopa turėjo supažindinti mus su rajonu, ir susiropštėme į mašinas.
Važiavau su būrio vadu jo tanke. Ištyrinėjome vietovę, vadinamą Geležiniu trikampiu, nes čia driekėsi trys svarbiausi keliai, kurie buvo pagrindiniai koridoriai tarp Dijalos provincijos šiaurės, rytų ir vakarų miestų. Važinėjome šiais pagrindiniais greitkeliais, o vyras, kurį turėjau pakeisti, supažindino mane su pakeliui išsidėsčiusiais vietiniais miestais.
– Štai čia sunitų tvirtovė, – rodė jis. – O čia įtariame, kad JAM kontroliuoja policijos pajėgas.
Vadas stengėsi padėti ir perduoti informaciją, tačiau buvo akivaizdu, kad jis, kaip ir kiti jo kuopos vyrai, jau buvo pasiruošęs išvykti.
Per misiją jie matė didelių kovų, ir kai kurie šios kuopos vyrai neslėpė priešiškumo Dijalos provincijos žmonėms. Pavyzdžiui, užtikę vietinį verslininką, prekiaujantį benzinu, vyrai benziną išliejo ir padegė aiškindami, kad degalai kėlė pavojų jų saugumui. Kol mūsų misijos laikas „Karo žirge“ sutapo, mano kuopos vadas su jais nuvyko į vieną kaimelį. Ten juos aplojo šuo. Tada tos kuopos vadas priklaupė ant vieno kelio, nusitaikė ir dviem šūviais šunį nušovė. Jis tiesiog nepakentė bet kokio dėmesio blaškymo ar tariamo prieštaravimo, netgi šuns.
Kalbos apie nevilties paskatintas JAV kariškių piktadarybes greitai pasklido po miestelius ir pyktis Amerikos pajėgų atžvilgiu stiprėjo. Al-Qaidos kelyje į Bakubą išrikiuotos nukirsdintų Irako policininkų galvos buvo bene šiurpiausias atsakas į mūsų buvimą, bet ir vėliau, mano kuopai pradėjus vykdyti operacijas rajone, kasdien susidurdavome su įtarumu, nepasitikėjimu, o neretai ir su gilia neapykanta. Pavyzdžiui, mums įvažiavus į Sadiją, vaikai į mus mėtė akmenis ir pirštais braukė sau po kaklais, vaizduodami perpjauną mums gerkles. Iš dalies ši neapykanta kilo iš gilaus skepticizmo dėl Amerikos invazijos į Iraką motyvų, tačiau nemaža dalimi toks kasdienis reagavimas į mus buvo paskatintas šiurkštaus ankstesnės kuopos elgesio pastarosiomis savaitėmis iki jos kariams išvykstant. Jie paprasčiausiai negerbė daugumos tų miestelių gyventojų. Niekas iš mūsų nesmerkė anos kuopos veiksmų. Nebuvome susidūrę su jų patirta įtampa bei kitais išgyvenimais ir tik pradėjome savo pamainą vietovėje, kurią žinojome būsiant priešišką. Vis dėlto aiškiai supratome, kad tų vyrų veiksmai sukūrė tik dar vieną užtvarą tarp mūsų ir vietinių, kliūtį pažangai ir taikai – tuo nė vienas iš mūsiškių nebuvo patenkintas.
Kai galiausiai Dijaloje patruliuoti ėmiau savarankiškai, svarbiausias mano tikslas buvo įgyti pasitikėjimą, ypač vietinių lyderių. Žinojau, kad, norėdamas pasiekti rimtesnių pokyčių, turiu atitaisyti anksčiau čia tarnavusių karių padarytą žalą. Pasitikėjimas sukurtų dialogą ir sumažintų smurtą. Tačiau, kad galėčiau tą pasitikėjimą pelnyti, pirmiausia turėjau visai savo vadovavimo grandinei įrodyti, kad esu geras vadas ir geras karys. Savo vyrus paraginau man padėti paaiškinęs, kad, mano manymu, geriausias būdas ką nors pakeisti – bendradarbiauti su vietiniais lyderiais, kuriais galėtume pasitikėti, užuot veikę prieš juos ir primesdami savo valią. Maniškiai mane palaikė, ir labai greitai savo batalione pagarsėjome kaip stiprus ir patikimas būrys. Patruliavimą vykdėme profesionaliai ir efektyviai, daugiausia dėmesio sutelkdami į pagrindinę savo užduotį – užtikrinti Dijalos ir Bakubos žmonių saugumą.
Netrukus pasitaikė pirma tikra proga užmegzti svarbų dialogą su mūsų operacijų rajono gyventojais. Lapkričio viduryje mirė įžymaus šeicho pusbrolis, ta proga surengtas jam skirtas paminėjimas. Šeichas buvo svarbiausias žmogus Sadijoje – mieste, kuriame mums grasindavo net vaikai. Turėjau su juo užmegzti ryšius. Taigi, kad jam ir jo šeimai parodytume pagarbą, viso savo būrio paprašiau dalyvauti paminėjime. Jį surengė šeicho rezidencijos kieme. Dvi eilės kėdžių po dvi buvo sustatytos viena į kitą tarp jų paliekant nedidelį tarpą. Įėję į kiemą, susėdome vienoje iš eilių. Sėdėti galėjo tik vyrai, o giminės moterys nešiojo arbatą.
Paminėjimas buvo ne tiek formalus renginys, kuriame sakomos kalbos ar pamokslaujama, kiek proga susirinkti ir pabendrauti, taigi per vertėją pasikalbėjau su ten buvusiais žmonėmis. Iš vertėjo sužinojęs, kaip geriausia deramai elgtis tokiais atvejais, atidžiai stengiausi laikytis tokiam paminėjimui būdingų vietinių papročių. Norėjau parodyti šeichui, jo šeimai ir bendruomenei, kad gerbiu jų apeigas, taip pat norėjau, kad jis žinotų, jog stengsiuosi pasimokyti jo papročių ir kalbos. Kalbėdamas su šalia buvusiais žmonėmis pareiškiau jiems užuojautą. Paminėjimo pabaigoje prie manęs priėjo šeichas. Jis padėkojo ir pakvietė vakarienės. Kvietimą priėmiau.
Vaišės buvo mano pirmoji pažintis su kasdieniu irakiečių gyvenimu. Susiėjimas buvo gyvybingas ir judrus, kambaryje tvyrojo man nepažįstami kvapai. Su šeichu ir jo šeima stovėjome prie didžiulio stačiakampio stalo. Keliose stalo vietose buvo sudėlioti ryžių, mėsos ir datulių dubenys, vyrai būriavosi prie jų. Kai vyriausias ir labiausiai gerbiamas toje grupelėje buvęs vyras pradėjo valgyti, galėjo pradėti ir kiti. Jam baigus valgyti, kiti taip pat turėjo baigti. Stovėjau galustalėje, garbingoje vietoje, o mano vyrai laukė mano užuominų, kada ir ką valgyti. Kai patiekė ožkieną, kuri buvo žalios spalvos veikiau nuo amžiaus negu nuo padažo, daugeliui mūsų teko tvardytis iš pasibjaurėjimo. Kaip paaiškėjo, ožkiena – prabangos dalykas, ji simbolizavo susibūrimo reikšmingumą ir šeicho svarbą. Jos valgėme visi, tik kai kurie, tokie kaip aš, mažesnėmis porcijomis. Deboe plėšė mėsos gabalėlius ir, pirmiausia gerai juos apžiūrėjęs, rijo nekramtydamas, stengdamasis kuo trumpiau laikyti burnoje. Duvallis ir Garnica, žinodami, kad jiems patiektas ypatingas patiekalas, šypsojosi susirinkusiems irakiečiams ir pritariamai linkčiojo, stengdamiesi negalvoti apie tai, ką valgo. Nors visi baiminomės, kad maistas nebūtų užnuodytas, reiškėme savo dėkingumą, visą šį laiką stovėjome ir valgėme pirštais maišydami po bendrus dubenis, kuriais naudojosi visi toje pačioje grupelėje buvę žmonės.
Vaišių metu kartkartėmis šnekteldavau su šeichu, ir per šiuos trumpus pokalbius jis išsakė susirūpinimą dėl to, kaip Amerikos kariai elgėsi su jo žmonėmis. Stengiausi jį įtikinti, jog trokštu, kad viskas būtų kitaip ir kad mano tikslas – užtikrinti jo miesto saugumą. Pasiūliau ateityje rengti miesto susirinkimus, kuriuose, viena vertus, mes galėtume išgirsti tai, kas rūpi jam ir miestui, kita vertus, paaiškintume jiems savo metodus tvarkai užtikrinti. Jis sutiko, ir artimiausiomis savaitėmis rengėme miesto susirinkimus, kurie galiausiai padėjo mums įvesti tvarką Sadijoje.
Vaišės šeicho namuose reiškė, kad mūsų atjauta ir pastangos galėjo paskatinti svarbų kontaktą su irakiečiais ir kad netgi nedidelis būrys, turintis užtikrinti didelio ploto apsaugą, gali šį tą pakeisti. Žinojau, kad dar anksti apie tai spręsti – čia tarnavome tik šiek tiek daugiau nei mėnesį, – vis dėlto pasijutau padrąsintas ir neslėpiau nuo vyrų, kad turiu vilties. Nuolat teko dalyvauti kovinėse operacijose, vykdėme antpuolius ir sulaikydavome teroristus, kurie troško visų mūsų mirties, tačiau per trumpą laiką parodėme daliai Dijalos provincijos gyventojų savo norą pakeisti padėtį į gera, ir kad mums reikalinga jų pagalba jų pačių labui.
Patruliuodami lapkričio 22 dieną, po šešių savaičių nuo mūsų atvykimo į Iraką ir nepraėjus nė dviem savaitėms nuo vaišių šeicho namuose, atsitiktinai pataikėme į dar vienas laidotuves. Šįkart buvo susirinkę beveik keturiasdešimt šeichų. Mums priėjus, jie išsakė savo rūpesčius. Jie norėjo žinoti, kur yra kelių tiesimo projektams skirti pinigai, kodėl vandens tiekimo projektas dar nepradėtas vykdyti ir kodėl sulaikėme vieną iš šeichų? Pasikalbėjau su jais, ir dėl geranoriškumo, kurį mūsų būrys buvo pradėjęs kurti, jie patikėjo, kad nepaisant to, jog nesu pajėgus įgyvendinti jų trokštamų permainų, galiu sužinoti atsakymus į jiems rūpimus klausimus. Vėliau, kai sulaikytasis šeichas buvo paleistas, aš asmeniškai palydėjau jį į Sadiją. Nors tai nebuvo įprasta pagal protokolą, norėjau parodyti miesto žmonėms, kad mūsų būrys trokšta gerų permainų.
Laidotuvėse pasikalbėję su šeichais išvykome atgal į bazę. Vėlyvos popietės saulė kabojo pažeme. Mąsčiau apie tai, kad mūsų būrys su Sadijos žmonėmis pradėjo megzti gerus santykius. Jaučiau pasididžiavimą ir, tik įsukus į bazę, prisiminiau, kad šįvakar galėsime atsipalaiduoti ir pasidžiaugti. Niekas negalvojo, kuri buvo mėnesio diena, ir niekas neprisiminė, kad buvo lapkričio pabaiga. Sulaukėme Padėkos dienos. Buvome pernelyg užsiėmę, kad tai prisimintume. Todėl tą vakarą įėję į valgyklą ir išvydę šventę, pasijutome tarsi pataikę į netikėtai surengtą vakarėlį.
Lubas puošė įvairiaspalviai kaspinai, o kiekvieno stalo viduryje puikavosi rago formos indai, pripildyti moliūgų, obuolių ir oranžinių gėlių. Spalvingos staltiesės dengė sterilius metalinius stalus, visoje salėje kvepėjo kalakutiena. Už stalų sėdėjo eiliniai kariai ir godžiai kimšo maistą, o kiekvieno būrio karininkas patarnavo savo vyrams. Užpyliau padažu bulvių košę savo kariams ir pripyliau į stiklines sidro. Deboe mane erzino, prašydamas įpilti dar ir reikalaudamas daugiau maisto. Duvallis juokėsi iš Deboe įkyrumo. Visi kalbėjomės apie namus ir švenčių tradicijas, prisiminėme futbolą ir rudens orus.
Šventėme ir daug žadančią mūsų pamainos Irake pradžią. Jautėme, kad mezgame ryšius ir padedame Dijalos žmonėms jaustis saugesniems. Rodėsi, kad šį tą keičiame. Aš, kaip ir daugelis mano vyrų, stipriau pajutau būties prasmę ir pašaukimą. Jaučiau, kad man skirta būti čia ir padėti šiai šaliai, jaučiausi vykdąs aukštesnį pašaukimą. Švenčiau su savo vyrais, dėkojau už mūsų pačių saugumą ir prisiėmiau žmogaus, galinčio šį tą pakeisti, vaidmenį visiškai tikėdamas, kad pakeisime mūsiškį Irako kampelį. Žinojau esąs ten, kur turiu būti, nors tai ir nebuvo namai.
1 Angl. Conteinerized Housing Unit. 2 Filadelfijos amerikietiškojo futbolo komanda. 3 Visoje Amerikoje žinomas šokolado fabrikas, įsikūręs Pensilvanijos valstijos Heršio miestelyje. 4 Angl. Army Combat Uniform. 5 Angl. Improved Ballistic Armor. 6 Angl. Outer Tactical Vest.
Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas
Shannon P. Meehan with Roger Thompson. „Beyond duty“. – Malden, MA: Polity, 2009.
