Tačiau su islamo pasauliu Europa susidūrė ne šiandien, ir netgi ne užvakar. Tiesa, anais, kur kas rūstesniais ir ne tokiais tolerantiškais laikais dviejų civilizacijų kaktomuša dažniausiai buvo sprendžiama ne politikų tribūnose, o kruvinų kovų įkarštyje. Tuometinė karingos, ir netgi fanatiškos krikščionybės dvasia alsuojanti Europa nesirengė taikstytis su konkurentu iš Rytų savo „įtakos sferoje“: kurį laiką besitęsiantys abipusio pakantumo laikotarpiai visuomet būdavo išnaudojami jėgų lemiamam smūgiui kaupimui.
Krikščionys – antrarūšiai
Daugelio istorikų teigimu, Europa, ar bent didelė jos dalis, musulmoniška galėjo virsti ne kartą, jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kiek kitaip. 732 m. arabų veržimąsi į Vakarus kone stebuklingai sustabdė frankų didikas Karolis Martelis. XV a. pabaigoje baigėsi musulmonų viešpatavimas Pirėnuose, tačiau Europos pietryčiuose stiprėjo turkų – Osmanų imperija, didžiausios savo galybės laikotarpiu pradėjusi grasinti visai Vidurio Europai.
Krikščionys musulmoniškoje imperijoje buvo pakenčiami, tačiau paversti antrarūšiais. Jie mokėjo didesnius mokesčius, jiems buvo uždrausta nešiotis ginklą ar jodinėti ant žirgų, turkai siekė islamizuoti ne tik kilmingų krikščioniškų šeimų palikuonis, bet ir ištisų kraštų gyventojus, kaip tai nutiko Bosnijoje ir Albanijoje.
1683 m. vasarą milžiniška Rytų kariuomenė pasiekė Habsburgų valdomą Vieną, kurios užėmimas turkams būtų atvėręs kelius į krikščioniškos Europos gilumą. Kur kas mažiau skaitlingos miestiečių pajėgos pasiduoti atsisakė, tad musulmonai ryžosi ilgai Vienos apgulčiai.
Miesto apsiaustis užtruko beveik du mėnesius. Per tą laiką turkai apšaudė miestą iš patrankų, kasė tunelius po sienomis, bandė prasiveržti daugelyje vietų. Vieniečiai aršiai gynėsi, tačiau jėgos nebuvo lygios. Besipriešinančius vis labiau apimdavo nusivylimas, nuovargis, net nenoras toliau kovoti.
Marga didžiojo kunigaikščio kariauna
Atrodytų, Viena buvo beviltiškai pasmerkta, tačiau jos gyventojams staiga nusišypsojo laimė. Prieš turkus išniro jungtinės Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jono Sobieskio vadovaujamos pajėgos. Pastarasis buvo pažadėjęs ginti Habsburgų valdas nuo musulmonų, jei tik šie sumanysią įsiveržti.
Žinoma, Sobieskio kariauną sudarė ne tik lenkai, lietuviai ir gudai, bet ir pakeliui prisijungę, savų didikų vadovaujami austrai, bavarai, švabai, Saksonijos gyventojai. Pasak istorikų, karalius atsivedė apie 85 tūkstančiai karių prieš 90 tūkstančių ginkluotų Osmanų imperijos pavaldinių.
Vienos mūšis prasidėjo 1683 m. rugsėjo 12 d. paryčiais. Sakoma, kad abi pusės šventai tikėjo kovojančios vos ne apokaliptinį, civilizacinį karą prieš kitatikius, tad ypatingu gailestingumu priešui nepasižymėjo. Tačiau dar prieš kovą turkai padarė rimtą klaidą. Užuot palikę Vienos sienas ir visu pajėgumu atsigręžę prieš Sobieskį, jie nusprendė padalinti savo kariuomenę į dvi dalis, viena kurių turėjo tęsti miesto puolimą, o kita – kautis su jungtinėmis pajėgomis.
Iš pradžių su turkais susigrūmė vokiškai kalbančių kraštų pėstininkai, po to prie jų prisijungė dalis Abiejų Tautų Respublikos raitelių. Turkai, matydami, kad jų viltys užimti miestą žlunga ir kartu ne itin sekasi kovoti su krikščionimis, pradėjo vis labiau blaškytis.
Pavakary juos lyg viesulas užgriuvo dar keturi elitiniai Sobieskio kavalerijos junginiai, visą dieną stebėję mūšį nuo aplinkinių kalvų. Galiausiai į kovą už miesto sienų įsitraukė ir likę gyvi Vienos gynėjai, kurie, atslūgus pakrikusių turkų spaudimui, ryžosi prisijungti prie karaliaus kariuomenės.
A.Breiviko manifestas
Osmanai buvo sumušti ir paskubomis atsitraukė prieš tai išskerdę beveik visus belaisvius krikščionis. Turkų kariaunos vadas Kara Mustafa pabėgo į Belgradą, kur dėl pralaimėjimo buvo pasmaugtas sultono įsakymu.
Jono Sobieskio, kaip krikščioniško pasaulio gelbėtojo, vardas nuskambėjo visoje Europoje. Jo garbei Kolenberge prie Vienos pastatyta bažnyčia ir netgi pavadintas žvaigždynas. Pergalinga rugsėjo 12 -osios data popiežiaus Inocento XI iniciatyva buvo įtraukta į Bažnyčios kalendorių.
Beje, įdomus faktas tas, kad savo manifestą „2083“ norvegų teroristas Andersas Breivikas dedikavo būsimoms 400–osioms Vienos mūšio metinėms.
Atsirado jame pagyrų ir „didžiam Europos išvaduotojui“ Jonui Sobieskiui, kuris, savo metu gelbėdamas Habsburgus, vargu ar galėjo net pagalvoti, kad mažiau nei po šimto metų tie patys Habsburgai dalyvaus plėšant į skutus jo tėvynę – Abiejų Tautų Respubliką.
