Beprotiški eksperimentai – čia pat
Jis gimė 1885 m. vasario 24 d. Varšuvoje, o 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją, išgirdęs apie Raudonosios armijos įžengimą į Lenkiją, nusižudė. Neseniai Lietuvoje rodytas lenkų režisieriaus Jaceko Koprowicziaus filmas „Mistifikacija“ (2010), kuriame keliama teorija, kad Witkacy nenusižudė, o tebėra gyvas ir toliau tęsia savo aistringus ir beprotiškus eksperimentus ne tik su menu, bet ir gyvenimu.
Tikrasis jo vardas – Stanisław Ignacy Witkiewic (1885–1939). Šios asmenybės meninius pasireiškimus netrukus bus proga artimiau pažinti: rugsėjo 25 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaroma paroda, skirta jam – žinomam XX a. pirmos pusės menininkui: dramaturgui, tapytojui, filosofui ir fotografui, pasirašinėjusiam savo kūrybą Witkacy.
Parodos atidarymas vyks 17 val., po jo bus rodomas režisieriaus Keno McMulleno filmas „Meilutės ir baidyklės“ („Lovelies and Dowdies“, 1973), kuriame – Tadeuszo Kantoro spektaklio pagal Witkacy pjesę įrašas, nufilmuotas Edinburge, apleistoje prieglaudoje šalia kapinių, gretinamas su dokumentiniais vaizdais iš mėsos turgaus Londone.
Rugsėjo 26 d. 17 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Dekoracijų dirbtuvėse įvyks Witkacy pjesės „Batsiuviai“ fragmento (iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė) skaitymas. Jį repetuoja jaunas režisierius Povilas Makauskas,dalyvaus aktoriai Vytautas Anužis, Remigijus Bilinskas, LMTA studentai Arnas Danusas, Karolis Kasperavičius, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė ir Emilis Pavilionis.
Kas yra „meninis viduriavimas“?
Witkacy mokėsi Krokuvos dailės akademijoje, dalyvavo dailės parodose, buvo vienu svarbiausių dailininkų grupės „Formistai“ ideologų, domėjosi estetika, meno teorija, psichoanalize (žinomiausi veikalai – „Estetikos eskizai“, „Teatras. Įvadas į Grynosios Formos teoriją teatre“). Witkacy tekstuose gilinamasi į būties slėpinius, dramose siekiama atskleisti metafizinius veikėjų pojūčius.
Priklausęs moderniajai XX a. pirmosios pusės kultūrai, menininkas pats kūrė ir tvirtino svarbiausius jos bruožus – principingai neigė nuoseklaus pasakojimo tradiciją, regimosios ir jausmų tikrovės iliustravimą, psichologinį realizmą, kurį vadino „meniniu viduriavimu“.
Witkacy vadinamas absurdo teatro pradininku; jis parašė arti 40 dramų (tarp jų – „Mažame dvarelyje“, „Dvigalvio veršiuko metafizika“, „Beprotis ir vienuolė“, „Belzebubo sonata“, „Batsiuviai“), kurias statė ir stato žinomi Lenkijos ir kitų šalių režisieriai – tarp jų garsieji Tadeuszas Kantoras ir Krystianas Lupa, jaunosios kartos režisierius Michałas Zadara ir kiti.
Witkacy kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų; 1993-aisiais nedidelį jo „Skečą“ į lietuvių kalbą išvertė Giedrius Gabrėnas (vertimas skelbtas žurnale „Krantai“), jo išverstą dramą „Mažame dvarelyje“ 1993-aisiais Panevėžio dramos teatre pastatė režisierius Saulius Varnas, o pernai Lenkijos Šlupsko teatre pastatė Linas Marijus Zaikauskas.
Witkacy tėvai gimė Lietuvoje: Stanisławas Witkiewiczius – Pašiaušės dvare netoli Šiaulių, Marija Pietrzkiewiczówna – Tryškiuose; Stanisławas Witkiewiczius – žinomas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, Zakopanės stiliaus pradininkas.
Portretuose – meninio gyvenimo aidai
Parodoje – devyniolika skaitmeninių atspaudų iš originalių negatyvų, priklausančių Stefano Okolowiciziaus kolekcijai. Didesnė negatyvų dalis daryta paties Witkacy. Atspauduose – įdomios ir reikšmingos XX a. pirmos pusės meninio gyvenimo asmenybės: menininko tėvas Stanisławas Witkiewiczius (1851–1915), rašytojas Bruno Schulzas (1892–1942), pianistas Arthuras Rubinsteinas (1887–1982), artimas Witkacy bičiulis, vienas garsiausių Lenkijos antropologų Bronisławas Malinowskis (1884–1942). Taip pat eksponuojami Józefo Głogowskio, Władysławo Jano Grabskio, Tadeuszo Langierio daryti menininko portretai ir paties Witkacy autoportretai.
Fotografijų savininkas Stefanas Okołowiczius baigė Dailės akademijos Varšuvoje Tapybos skyrių, domisi fotografija ir jos istorija, nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kolekcionuoja Witkacy fotografijas. Jo rinkiniai jau pristatyti daugelyje parodų Lenkijoje ir už jos ribų. Pirmąjį kartą didesnė šios kolekcijos dalis parodyta šiuolaikinio meno centre Trieste Contemporanea Trieste, Italijoje. Parodos atidarymo dieną, rugsėjo 25-ąją, 11 val. vyks seminaras, skirtas Witkacy kūrybai, jame dalyvaus Milada Ślizińska (Varšuvos dailės akademija), Przemysławas Strożekas (Lenkijos mokslų akademijos Meno institutas), Giuliana Carbi (Trieste contemporanea direktorė), Gabriella Cardazzo (Artspace direktorė), Catherine Thieck (Galerie de France (Le studiolo) vadovė, Paryžius), Helmutas Šabasevičius (Lietuvos kultūros tyrimų institutas). Parodos organizatoriai – Lietuvos dailės muziejus, Trieste Contemporanea, Artspace, Lenkijos institutas Vilniuje, Prancūzų institutas Lietuvoje, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, meno kultūros žurnalas „Krantai“, kuratoriai – Gabriella Cardazzo (Artspace), Giuliana Carbi (Trieste Contemporanea), Helmutas Šabasevičius (Lietuvos kultūros tyrimų institutas).
Paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki spalio 8 dienos.
