„Taigi visa ta medžiaga, kuri buvo išsaugota nuo nacių, turėjo būti sunaikina sovietų. Tačiau bibliotekininkas Antanas Ulpis nusprendė, kad ją reikia išsaugoti. Tai buvo neįtikėtinai drąsus poelgis. Jis kartu su kolegomis paėmė sunaikinti paruoštas knygas ir paslėpė Knygų rūmų rūsiuose. Ten knygos išgulėjo nuo 1948 m. iki 1988 m. A. Ulpis mirė 1987-aisiais, taip ir nesužinojęs išsaugotų knygų ateities“, – LRT RADIJUI pasakojo J.Brentas.
Profesorė Cecile Kuznitz iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Bardo koledžo tvirtina, kad būtent paprasti žmonės labiausiai prisidėjo prie medžiagos rinkimo pačioje pradžioje, nors instituto veiklos istorijoje galima rasti ir garsių pavardžių, pavyzdžiui, Alberto Einsteino ar Sigmundo Freudo.
Turėjo būti įkurtas Berlyne
„JIVO pastatas nė trupučio nepriminė jidiš įstaigų, mano matytų Niujorke. Anos dažniausiai glaudėsi ankštose, niūriose ir aplūžusiose patalpose. Vieta, kurioje buvo įsikūręs JIVO, – graži aplinka, modernus dizainas, spindinti švara – viskas kažką bylojo. Mano nuomone, tai rodė, kad JIVO – aukšto lygio įstaiga, o ne kokia skylė, kad ji skleidžia savitumą ir kokybę. Netgi dar daugiau – JIVO – ne aptriušusi praeities liekana. Veikiau – rytdienos reiškinys“, – taip knygoje „Iš tos vietos ir laiko“ prisiminimais dalijasi istorikė ir rašytoja Lucy Dawidowicz, kuri 1938 m. iš Niujorko atvyko į Vilnių, jidiš vadintą „Vilnia“, studijuoti žydų istorijos ir jidiš kalbos.
Būtent Vilnius tuo metu buvo svarbiausias jidiš kalbos ir kultūros centras pasaulyje. Vilniuje skambėjusi jidiš tapo kalbos epicentru, kai JIVO suformavo jidiš rašybos normas ir davė pradžią šiuolaikinei kalbos lingvistikai. C.Kuznitz pasakojo – nors idėja kurti jidiš mokslinių tyrimų institutą kilo Pirmojo pasaulinio karo metais, JIVO buvo įkurtas 1925 m., nes kaip tik tuomet aiškiai susiformavo jidiš kultūra.
„Mano nuomone, JIVO buvo įkurtas būtent 1925-aisiais todėl, kad kaip tik tuo metu, pokariu, ėmė plėtotis jidiš kultūra – galima kalbėti apie jidiš spaudos, literatūros plėtrą. Tuo metu jidiš kalbos aktyvistai siekė kurti sekuliarių mokyklų tinklą, kuriose nuo vaikų darželio iki vidurinių mokyklų būtų dėstoma jidiš kalba. Taigi šiuo požiūriu jidiš tyrimų institutas buvo matomas kaip svarbus elementas jidiš kultūrai, kuri jau tuo metu buvo gana gerai išsivysčiusi“, – LRT RADIJUI sakė C.Kuznitz.
Jos teigimu, pirmiausia institutą planuota atidaryti Berlyne. Būtent ten 1924 m. kilo tokia idėja. Kai ji buvo viešai iškelta, aktyviausio palaikymo sulaukė iš Vilniaus. Pasak profesorės, įdomu ir tai, jog tuo metu vilniečiai taip pat sutiko, kad pagrindinė JIVO būstinė turėtų būti įkurta Berlyne, bet labai greitai paaiškėjo, kad Vakarų Europoje šis jidiš mokslo institutas nebuvo taip palaikomas kaip Rytuose. „Tad galima sakyti de facto, nepriėmus formalaus sprendimo, tapo aišku, kad labiausiai JIVO institutas palaikomas Vilniuje ir taip natūraliai Vilnius tapo centrine JIVO būstine“, – pasakojo C.Kuznitz.
Vilnius buvo svarbus ne dėl traukos, o dėl kalbos
Istoriko Iljos Lemperto tvirtinimu, Vilnius tarpukariu buvo vienas iš nedaugelio civilizuotų jidiš kalbos centrų. Jis pabrėžė, kad Varšuvoje žydai kalbėjo lenkiškai, Niujorke – angliškai, o Vilniuje – tūkstančiai žmonių kalbėjo jidiš. Istorikas pridūrė, kad, žlugus Rusijos imperijai, Vilniuje atsirado labai svarbių jidiš centrų. Vienas jų – JIVO, kuris, anot I.Lamperto, svarbus dėl savo provincialumo.
„Atsiranda mokyklų, kuriose dėstoma jidiš kalba, reikia vadovėlių, mokytojų. Nuostabios mokyklos – nėra mokytojų. Kas eina mokyti? Rašytojai, inteligentai – geriausi, labiausiai išsilavinę, populiariausi žmonės. Reikia vadovėlio? Atsiranda jidiš institutas, kuris iki šiol labai garsus, bet viena pagrindinių, pirminių užduočių buvo paruošti tuos vadovėlius. Jidiš institutas atidaromas Vilniuje, filialas – Niujorke, skyriai – Varšuvoje, Paryžiuje ir kitur. Taip įvyksta, nes Vilnius yra ne traukos, o kalbos centras“, – nurodė istorikas.
Nemažai ekspertų sutinka – galimas daiktas, kad JIVO Vilniuje 1925 m. nebūtų atidarytas, jei ne vienas aktyviausių jo kūrėjų ir vadovų kalbininkas Maxas Weinreichas. Pasak šiandienio JIVO vadovo J.Brento, baigęs mokslus užsienyje, M.Weinreichas į Vilnių parsivežė naujų idėjų ir beprotiškai tikėjo, kad būtent šioje Rytų Europos dalyje gali susikurti stipriausias ir didžiausias jidiš kalbos centras.
„Vilnius buvo ideali vieta atidaryti tokį institutą. Šiame mieste tikriausiai buvo didžiausia žydų mokslininkų koncentracija pasaulyje. JIVO Vilniuje tapo centrine būstine ir dėl to, kad M.Weinreichas buvo toks aktyvus. Žmonės iš tiesų jautė, kad JIVO yra jų institutas. Pavyzdžiui, Berlyne JIVO nebūtų buvęs apsuptas tokios aplinkos, kokią turėjo Vilniuje. Vienas instituto tikslų buvo pakelti žydų sąmoningumą apie žydų tautos istoriją“, – tikina J.Brentas.
Jo teigimu, būtina suprasti, kad iki 1925 m. nebuvo žydų istorijos – buvo tik religinė žydų istorija, bet nebuvo žinoma, kaip plėtojosi žydų gyvenimas per šimtus metų. Pirmieji žingsniai, kurių ėmėsi JIVO, – surinkti medžiagą, kuri padėtų atsakyti į klausimus. „JIVO Vilniuje egzistavo labai trumpus 14 metų. Bet per tuos metus institutui pavyko sukaupti didžiausią pasaulyje archyvą iš žydų gyvenimo. Tikslas nebuvo tiesiog sukurti archyvą, buvo svarbu ir jį studijuoti, kad žydų istorija ilgainiui būtų aprašyta“, – sakė J.Brentas.
JIVO dirbo mokslininkai ir iš Paryžiaus, ir iš Niujorko
M.Weinreichas, Zalmanas Reizenas, vėliau – ir Zelikas Kalmanovičius buvo pagrindiniai Vilniuje įsikūrusio instituto mokslininkai ir administratoriai. Nors JIVO daugiausia palaikymo sulaukė Rytų Europoje, viso pasaulio jidiš kalbantys mokslininkai aktyviai bendradarbiavo su institutu. JIVO sulaukė ir tokių garsių žmonių kaip S.Freudas ar A.Einsteinas palaikymo. Nors tiesiogiai ir neįsitraukė į JIVO veiklą, jie buvo instituto garbės prezidiumo nariai. Pasak C.Kuznitz, vis dėlto milžinišką indėlį į JIVO įnešė paprasti vietos gyventojai.
„JIVO sulaukė didelio paprastų žmonių palaikymo – žydų moterų ir vyrų, kurie nebūtinai turėjo aukštąjį išsilavinimą, tačiau buvo pasiryžę padėti ir prisidėti prie JIVO veiklos rinkdami dokumentus ar kitokią medžiagą. JIVO siekė sukurti ryšius su vadinamaisiais zamleriais – rinkėjais. Jie ragino žmones rinkti ir siųsti medžiagą. Būtent taip ir buvo surinktas JIVO archyvas. Labai dažnai į darbą buvo įtraukiami moksleiviai. Jie eidavo pas kaimynus, vyresnius žmones ir klausinėdavo apie švenčių tradicijas ar, pavyzdžiui, kaip ištarti vieną ar kitą žodį“, – pasakojo C.Kuznitz.
Pasak jos, surinktą medžiagą žmonės siųsdavo į Vilnių, tačiau daugelis pokario laikais gyveno skurdžiai ir kartais žmonės negalėdavo nusipirkti pašto ženklų ir atsiųsti surinktos medžiagos į Vilnių. „Kai dirbau JIVO archyvuose Niujorke, susipažinau su emigravusiais į JAV vilniečiais. Visi dirbę JIVO žmonės kalbėdavo, koks svarbus jiems buvo šis institutas, nors tuo metu jie buvo jauni studentai, o ne mokslininkai. Iš jų sklido pasididžiavimas institutu, kuris veikė Vilniuje. Žmonės sakydavo, kad įspūdį darydavo vien užėjimas į pastatą“, – prisiminė C.Kuznitz.
JIVO tuometiniame Vilniuje buvo įsikūręs naujoje miesto dalyje, dabartinėje Antano Vivulskio gatvėje. Kelių aukštų pastate buvo įrengtos saugyklos, archyvai, parodų salės, viešoji skaitykla. Pavyzdžiui, skaitykloje kiekviena darbo vieta turėjo atskirą stalinę lempą, ko tuomet nebuvo pagrindinėse Niujorko viešosios bibliotekos skaityklose. Institute buvo sudarytos keturios mokslo sekcijos: filologijos, istorijos, ekonomikos ir statistikos, psichologijos ir pedagogikos. Jose dirbo žymiausi mokslininkai, gyvenę ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje, Berlyne, Rygoje, Paryžiuje, Niujorke. 1935 m. JIVO įsteigė aspirantūros studijas. Tai šiandien prilygtų magistrantūros programai.
Kai kurie Vilniaus mokslininkai apie JIVO nežinojo
Nors buvo bandoma užmegzti ryšius su nežydų mokslininkais, tai padaryti nebuvo lengva. Pavyzdžiui, viename tarpukario metais išlikusių laiškų lenkų mokslininkas savo kolegai apgailestauja, kad nors JIVO pritraukė šimtus žydų mokslininkų iš viso pasaulio, dalis Vilniaus mokslininkų net nežino, kad jų mieste yra toks institutas.
„Institutas buvo labai garsus. Mes turime išsaugoję „JIVO letter“ – jie kas mėnesį leido tokį žurnalą. Tai buvo akademinis institutas. Jis labai domėjosi filologija ir visais mokslais“, – sakė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo skyriaus vyriausioji bibliografė Kristina Dūdaitė.
Bibliotekos judaikos skyriuje yra išlikę ir dalis JIVO leidinių ar institute saugotų knygų, tačiau, palyginti su prieš karą sukauptais archyvais, jų bibliotekoje tik vienas kitas. „Mūsų fondas – bendras judaikos. Neišskiriame, kas priklausė JIVO, nes reikėtų atskiro ir gana didelio darbo. Kam priklausė knyga, nustatome pagal antspaudus (jei tose knygose, žinoma, tie antspaudai dar išlikę). Vieni žmonės iš Niujorko sakė – būtų ateities svajonių biblioteka, jei viską pavyktų suskirstyti, kas kam priklausė“, – sakė K.Dūdaitė.
JIVO sukauptą medžiagą saugojo įvairiais būdais
Nemaža dalis JIVO sukauptos medžiagos dabar saugoma Niujorke, tačiau daug knygų, dokumentų, buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą, kai, 1941 m. naciams užėmus Lietuvą, JIVO veikla iki tol buvusiame pasaulinio garso jidiš centre buvo negrįžtamai sustabdyta. Anot JIVO vadovo J.Brento, nors sunaikintų archyvų skaičius nėra žinomas, JIVO šiandien gali didžiuotis per karą įvairiais būdais išsaugota medžiaga.
„Kai naciai užėmė Vilnių, vertingiausi archyvai nacių nurodymu buvo pervežti į Frankfurtą. Buvo suburta žydų grupė, vadinamoji „papir brigade“, kuri turėjo atrinkti knygas ir svarbiausius dokumentus. Medžiaga, išsiųsta į Frankfurtą, buvo JAV kariuomenės surasta po karo. Tačiau patys žydai, kurie rinko medžiagą naciams, paslėpė jos didžiąją dalį, jų manymu, vertingiausią. Jie slapta išgabeno tą medžiagą iš JIVO pastato ir paslėpė gete“, – pasakojo J. Brentas.
Dalį medžiagos žmonės perdavė savo ne žydų kilmės draugams. Kai karas pasibaigė ir naciai paliko Vilnių, 1944 m. liepą poetai Šmerelis Kačerginskis ir Abroamas Suckeveris grįžo į Vilnių ir pradėjo ieškoti medžiagos, kurią buvo paslėpę. Didelę dalį surado. Poetai pradėjo steigti Vilniuje naują žydų muziejų, kuriame buvo planuojama saugoti visą surinktą medžiagą, bet 1948-aisiais sovietai uždarė visas žydų institucijas, o muziejui buvo liepta sunaikinti archyvus.
„Taigi visa medžiaga, kuri buvo išsaugota nuo nacių, turėjo būti sunaikina sovietų. Tačiau bibliotekininkas A.Ulpis nusprendė, kad ją reikia išsaugoti. Tai buvo neįtikėtinai drąsus poelgis. Jis kartu su kolegomis paėmė sunaikinti paruoštas knygas ir paslėpė Knygų rūmų rūsiuose. Ten knygos išgulėjo nuo 1948 m. iki 1988 m. A.Ulpis mirė 1987-aisiais, taip ir nesužinojęs išsaugotų knygų ateities“, – sakė J.Brentas.
C. Kuznitz: kai kurie mokosi, kad išsaugotų kalbą gyvą
Antrasis pasaulinis karas nusinešė ne tik milijonų žydų gyvybių, tačiau Rytų Europoje nepataisomai sunaikino šimtmečius gyvavusią kultūrą. Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų Europos vietų, staiga nustojo skambėti plačiai vartota jidiš kalba. Prieš karą 11–13 mln. žmonių kalbėjo jidiš. Šiandien, skaičiuojama, liko vos milijonas jidiš aktyviai kalbančių žmonių.
Tai – holokaustą išgyvenę ir savo gimtosios kalbos nepamiršę žmonės. Taip pat – nemaža dalis chasidų – religingų žydų bendruomenių. Daugiausia JAV ar Izraelyje, kurios kasdienėje kalboje vartoja jidiš ir savo vaikus leidžia į jidiš kalbos darželius ar pradines mokyklas. Pasak C. Kuznitz, jaučiamas didelis susidomėjimas jidiš kalba.
„Jidiš vaidmuo po Antrojo pasaulinio karo dramatiškai pasikeitė, tačiau šiandien jaučiamas didelis susidomėjimas. Kai kuriems žmonėms jidiš tapo simboliu, kuris primena jų praeitį – Rytų Europą prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Daliai žmonių jidiš simbolizuoja sekuliarią žydų kultūrą, kuri galbūt yra priimtinesnė nei kultūra, besiremianti sionizmu ar religine tradicija. Taigi iki šiandien daug žmonių susidomėję jidiš kalba, nors galbūt jos nemoka, tačiau jiems patinka jidiš muzika ar tiesiog jos skambesys“, – tvirtina C. Kuznitz.
Ji priduria, kad yra mažesnė grupelė žmonių, kuri rimtai siekia išmokti jidiš, kad galėtų atlikti tyrimus ar kad išlaikytų šią kalbą gyvą. Profesorė pateikia pavyzdį, kad Niujorko valstijoje visai neseniai 20–30 metų žmonės atidarė fermą, kurioje jie kalba jidiš. Šie žmonės siekia įrodyti, kad jidiš yra gyvuojanti, o ne mirusi kalba. „Taigi dalis žmonių tikrai nori tęsti jidiš ar JIVO suformuotas tyrimų tradicijas“, – sako C. Kuznitz.
Nors Antrasis pasaulinis karas pakeitė jidiš vaidmenį pasaulyje, žydų mokslinių tyrimų institutų kalbos jis nesustabdė. Ir šiandien JIVO siekia tų pačių tikslų, kuriuos kadaise iškėlė JIVO įkūrėjai Vilniuje. Vilnius iki šiandien prisimenamas kaip jidiš kalbos centras arba šiaurės Jeruzalė, kur kadaise ankštose senamiesčio gatvelėse be paliovos skambėjo jidiš garsai.
LRT RADIJO laida „Ryto garsai“
