Kurša-2: nuslėpta lietuvių tragedija Rusijos miškuose

Rusijai, pasibaigus pilietiniam karui, skubiai prireikė statybinės medžiagos, ir Meščeros ištekinės pušys buvo gabenamos į Vladimirą, Riazanę ir net Maskvą.

Ugnis užklupo šienpjovius, grybautojus, medkirčius.<br>Archyvo nuotr.
Ugnis užklupo šienpjovius, grybautojus, medkirčius.<br>Archyvo nuotr.
Iš tūkstančio Kuršos-2 gyventojų liko gyvi tik kelios dešimtys. Kiti sudegė gyvi.<br>Archyvo nuotr.
Iš tūkstančio Kuršos-2 gyventojų liko gyvi tik kelios dešimtys. Kiti sudegė gyvi.<br>Archyvo nuotr.
Iš tūkstančio Kuršos-2 gyventojų liko gyvi tik kelios dešimtys. Kiti sudegė gyvi.<br>Archyvo nuotr.
Iš tūkstančio Kuršos-2 gyventojų liko gyvi tik kelios dešimtys. Kiti sudegė gyvi.<br>Archyvo nuotr.
Iš tūkstančio Kuršos-2 gyventojų liko gyvi tik kelios dešimtys. Kiti sudegė gyvi.<br>Archyvo nuotr.
Iš tūkstančio Kuršos-2 gyventojų liko gyvi tik kelios dešimtys. Kiti sudegė gyvi.<br>Archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

lrytas.lt

Sep 24, 2015, 8:24 PM, atnaujinta Oct 13, 2017, 11:11 PM

Gyvenvietės pavadinimą jie atsivežė iš savo tėvynės – vieta, kur įsikūrė ištremtieji, buvo labai panaši į jų gimtąją Kuršių neriją, rašo Rusijos žurnalas „Tainy i zagadki“.

1927 metais nuošalią miško gyvenvietę su civilizacija sujungė siaurojo geležinkelio linija. Bet ne dėl to, kad žmonėms būtų patogu, o medienai gabenti.

Rusijai, pasibaigus pilietiniam karui, skubiai prireikė statybinės medžiagos, ir Meščeros ištekinės pušys buvo gabenamos į Vladimirą, Riazanę ir net Maskvą.

Baubas – miškų gaisrai

Miško tankmėje – siaurojo geležinkelio pabaigoje – įsikūrusi ir Kuršos-2 pavadinimą gavusi medkirčių gyvenvietė turėjo apie tūkstantį žmonių. Ne kalinių, o laisvų (pagal to meto sampratą), įskaitant jų žmonas ir vaikus.

Aplink miškų buvo daug, bet Sovietų Sąjungos valstybė reikalavo vis daugiau medienos, tad kirtimo ir medienos tiekimų planas augo  kiekvienais metais.

Bet tai nė kiek neramino Kuršos-2 gyventojų – darbščių, stiprių ir ištvermingų. Vienintelio baiminosi medkirčiai – miškų gaisrų.

Kai ugnis slenka pažeme, su ja dar galima kovoti smėliu, vandeniu, iškasus griovius, prakirtus proskynas.

Baisu, kai liepsna, savo kelyje sutikdama nenugriuvusius sausuolius, persimeta į viršų, medžių vainikus ir vėjo išnešiojama po tūkstančius hektarų. Su tokiu gaisru kovoti primityviomis priemonėmis ne tik neįmanoma, bet ir pavojinga.

Karšta 1936-ųjų vasara

1936 metų rugpjūčio pradžia buvo vėjuota ir karšta. Niekas nežino, dėl kokių priežasčių kilo gaisras. Jis pasklido iš pietų, – didžiulis, žaibiško greičio, savo kelyje niokojantis visa, kas gyva.

Tragedijos liudininkas G.Klemenovas su siaubu prisimena: „Tokios ugnies nebuvau matęs net ir kare. Ji plito per mišką su baisiu kauksmu. Ir taip greitai, kad tą dieną pabėgti iš miško mažai kam pavyko.

Ugnis užklupo šienpjovius, grybautojus, medkirčius. Medienos vežiotojai, kaip vėliau paaiškėjo, iškinkė arklius ir pabandė pasprukti nuo ugnies raiti. Viska, kas gyva, žuvo: karvės, arkliai, briedžiai, smulkūs žvėrys ir paukščiai.

Karosai išvirė miško duburiuose. Ugnies siena kaukdama šėlo po mišką pašėlusiu greičiu. Atrodė, kad miškas nedegė, o sproginėjo. Ugnies ir dūmų sūkuriai kilo aukštyn, į viršų. Gaisrai nuo krentančių iš viršaus ugnies „kepurių“ įsiplieksdavo skirtingose vietose.

Tuomet man atrodė, kad visą pasaulį užvaldė ugnis. Mūsų kaimas, atskirtas nuo miško bala ir lauko juosta, skendėjo dūmuose. Iš visų namų žmonės nešė mantą, bijojo, kad ir kaime kur nors plykstelės ugnis. Degė rugiai, ruseno išdžiūvusios pievos.

Gaisras kaimą aplenkė: laukas sustabdė ugnį, kuri pasuko į mišką, į kairę nuo mūsų. Ir tuomet atsitokėjome: o Kurša?

Juk ją nuo mūsų kaimo skiria trys kilometrai. Kaip tik per gyvenvietę pasklido ugnis. Puolėme ten. Kuršos nebėra!“

Svarbiausia – planas!

Ugnis visiškai suniokojo medkirčių gyvenvietę Kuršą-2. O žmonės? Juk siauruoju geležinkeliu kasdien važiuodavo traukiniai, čionai buvo tempiami šimtai kubų medienos.

Ir tą dieną stotyje stovėjo tuščias su garvežiu traukinys, kuris turėjo būti pakrautas medienos. Nejau nebuvo galima vietoj pušų kamienų ant platformų įkurdinti žmones, bent jau moteris ir vaikus, išvežti juos toliau, kol praeis pavojus?

Pasirodė, kad negalima! Planas turėjo būti įvykdytas. Juk liaudies turtas – tai ne žmonės, o supjauti medžio kamienai, kuriuos reikia gelbėti pirmiausia. Taip pasakė stoties dispečeris – oficialus sovietų valdžios atstovas gyvenvietėje. Ir žmonės pakluso, pradėjo ant platformų krauti medieną.

Kai net dispečeris suvokė, kad ugnis veržiasi tiesiai į gyvenvietę ir jos nesustabdysi, jau buvo vėlu. Moterys su mažais vaikais grupelėmis ropštėsi ant medienos prikrautų platformų. Traukinys, davęs signalą, pajudėjo iš vietos lėtai didindamas greitį. Bet siauruoju geležinkeliu stipriai neįsibėgėsi – ugnis pasirodė esanti greitesnė.

Kai traukinys atvažiavo iki tilto per upę, ten jau viskas liepsnojo. Mašinistas pamėgino prašokti tiltą, bet garvežys užsidegė, ir liepsna pasklido po platformas, prikrautas medienos.

Kuršos-2 gyventoja A.Bolšova negali prisiminti šio siaubo be ašarų: „Ugnis spėjo atkirsti kelią. Viskas degė: miškas abiejose siaurojo geležinkelio pusėse, pabėgiai, mediniai tilteliai. Užsidegė mediena ant platformų, ir žmonės atsidūrė bėgiais riedančiame lauže. Mano vyras važiavo traukinio konduktoriumi.

Kai garvežys įsirėžė į sudegusį tiltą, vyras pribėgo, sugriebė už rankų ir privertė kartu su juo bėgti. Puolėme tiesiai į ugnį. Apdegė mano kojos.

Neprisimenu, kaip atsiradau aukštai pušyje, prie kurios vyras  pririšo mane diržu ir todėl nenukritau. Praradau sąmonę, matydama, kad iš traukinio belieka tik geležinis karkasas. Ten tarp daugybės žmonių buvo mano motina, broliai, dvi seserys ir marti.“

Liko tik keli kryžiai

Medkirčių, likusių gelbėti gyvenvietės, laukė žiauri lemtis. Išsigelbėti sugebėjo tik tie, kas spėjo pasislėpti šuliniuose, vietos tvenkinyje, upėje. Iš tūkstančio Kuršos-2 gyventojų liko gyvi tik kelios dešimtys. Kiti sudegė gyvi.

Po karo atstatyta gyvenvietė neilgai gyvavo ir netrukus buvo galutinai apleista.

Dabar ten galima atrasti to paties siaurojo geležinkelio liekanas, stoties pamatą, supuvusius sienas trobesių, suręstų jau po gaisro, ir neaukštą surūdijusį kryžių, labai seniai pastatytą ant masinės Meščeros medkirčių ir jų šeimų kapavietės.

To meto sovietinė žiniasklaida apie nelaimę ir aukas nepranešė.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.