– Tikslių žinių apie marą Lietuvoje nėra. Istoriografijos šaltiniuose galima aptikti, kad jo būta jau XIII a. Taip pat minima, kad nuo XV a. iki XVIII a. mūsų šalies teritorijoje buvusios net 22 maro epidemijos. Daugiausia aukų nusinešė didžiuoju maru vadinamas ligos protrūkis 1710–1711 m. Tada Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo trečdaliu. Lietuvoje ši tema rimčiau netyrinėta, tačiau jūs prieš septynerius metus, vos tapusi Klaipėdos universiteto studente, ėmėtės darbo ir kol kas apsiribojote Klaipėdos miestu.
– Atlikdama Klaipėdos miesto tyrimą, labiau žiūrėjau, kaip maras prasidėjo, kodėl galėjo prasidėti. Orientavausi į pačią pradžią ir šiek tiek į eigą – kaip tie žmonės nukentėjo, per kiek laiko galėjo atsinaujinti vidinis miesto gyvenimas. Higieninė miesto situacija nebuvo labai tragiška kaip viduramžiais.
O dabar kyla klausimas, ar maras atkeliavo sausumos keliais per keliautojus (pavyzdžiui, ar žmonės jį atnešė su blusomis), ar būtent laivais, nes Klaipėda yra uostamiestis. Man buvo labai įdomu, nes niekas iki tol nebuvo tyręs, kad galbūt maras buvo perneštas būtent laivais su kokiomis nors prekėmis: vilna, kurioje gali veistis blusos, kilimais, produktais, o gal jį pernešė užsikrėtę jūrininkai.
– Ką pavyko aptikti?
– Klaipėdos laivyba XVIII a. pradžioje nebuvo labai stipri, per metus atplaukdavo 100–200 laivų. Vietos dokumentų, kad nustatytume, kiek tiksliai jų atplaukdavo, kokį krovinį atveždavo, deja, neturime. Tačiau yra Zundos sąsiaurio (įplaukos į Baltijos jūrą tarp Danijos ir Švedijos) registras. Remiantis tuo registru pavyko suskaičiuoti, kiek buvo laivų, prisiregistravusių Mėmelyje. Vis dėlto daugiau laivai ne kirto Zundos sąsiaurį, o plaukiojo Baltijos jūroje. Vadinasi, daugiausia laivų Klaipėdos uostą pasiekdavo iš Gdansko, Elbingo. Todėl aš ir kėliau teorijas, kad greičiausiai maras buvo perneštas ne iš tolimesnių kraštų (jei buvo perneštas laivais), o iš Lenkijos, Vokietijos.
– O jei ne laivais, ar yra kokia nors teorija?
– Yra. Daugiausia rėmiausi istoriku Vincu Vileišiu, kuris teigia, kad XVIII a. pradžioje maras į Mėmelį greičiausiai atėjo iš Dancigo per keliautojus. Tačiau kituose Europos miestuose buvo karantino, patikros punktai, todėl yra išlikusių tų laikų šaltinių, kuriuose galima pasižiūrėti, ar ten žmonės prisiregistravo, nes jie turėdavo tuomečius pasus. Tačiau Lietuvoje neturime tokių išlikusių dokumentų, tad pasakyti, ar keliautojai prisiregistruodavo buvusiuose patikros, karantino punktuose, ar jie turėjo kokį nors užkratą, neįmanoma.
– O kas čia vyko?
– Turime duomenų, kad 1709 m. rugsėjį palaidota 12 žmonių, spalį – 21. O, pavyzdžiui, 1710 m. rugpjūčio mėnesį palaidoti 84 žmonės, rugsėjį – 149. Maro pikas Klaipėdos mieste buvo 1710 m. rugpjūtį, rugsėjį ir spalį. Iš pradžių kėliau klausimą, kodėl būtent rudenį. Rašant tokia tema reikia labai gilintis į medicininius ir antropologinius tyrimus – remiantis istorikų ir medikų tyrimais, maro pikai būtent ir yra vasaros pabaigoje, rudens sezonu, todėl mes ir vadiname maro epidemija.
Reikia pabrėžti ir tai, kad, atlikdama tyrimus, kėliau klausimą, ar žmonės tikrai supranta, ką mes vadiname maru. Nes labai dažnai vyresnės kartos žmonės, pamatę kalvą su kryžiumi, tą vietą vadina markapiais. Paaiškėjo, kad labai dažnai tai būna, pavyzdžiui, XIX a. pirmojoje pusėje buvusios choleros bangos kapeliai arba tiesiog senkapiai. Po vienų tyrimų paaiškėjo, kad neretai žmonės maru vadina tiesiog baisią ligą (kaip ir tą pačią cholerą), kai miršta daugiau žmonių.
– Istorikai ir etnologai man yra minėję, kad markapiai yra kitokios formos.
– Archeologai ir istorikai spėja, o tai, ką šneka žmonės ir kas yra įsigalėję vietos tradicijoje, reikia labai atskirti. Lietuvoje markapiai dar baugina ir, kai ėmiau tyrinėti maro temą ir galvoti apie archeologinius kasinėjimus, mane daug kas stabdė, nes vis dar gajus įsitikinimas, jog maro kapų liesti negalima, ten ilgai išlieka maro bakterijos.
Tačiau ką daro Europa? Londonas jau seniai tyrinėja XVII a. vidurio didžiojo maro kapavietes. Pavyzdžiui, ten, tiesiant geležinkelio bėgius, buvo atrasta masinė kapavietė ir tik po tyrimų suvokta, kad joje palaidotos būtent XVII a. vidurio didžiojo Londono maro aukos. Taigi tyrimai Europoje yra aukščiausio lygio, o Lietuvoje kol kas daugiau tik spėlionės.
– Per Didžįjį marą Lietuvos gyventojų sumažėjo trečdaliu. O kaip skaudžiai nukentėjo Klaipėda, jūsų tyrinėta Šv.Jono parapija?
– Šv.Jono parapijiečių išmirė daugiau kaip pusė. Iki 1717 m. Klaipėdos miestas neatsigavo, buvo labai ištuštėjęs, gimstamumas buvo ypač mažas. Įdomiausia, kad Europos istorikai nepripažįsta, jog čia XVIII a. pradžioje dar galėjo būti maro epidemija. Europoje tyrimai dažniausiai nutrūksta ties XVII a. pabaiga ir Londono didžiojo maro banga. O tai, kas vyko toliau, jie vertina kaip kokias nors vietos ligas, galbūt gripo atmainą, kitas problemas, tačiau tikrai ne marą.
Taip pat bandžiau galvoti, ar tikrai, kaip iki šiol lietuviškoje istoriografijoje šnekama, maro banga iš Klaipėdos miesto perėjo į Žemaitiją, o iš Žemaitijos – į Vilnių. Bandysiu žiūrėti, galbūt buvo atvirkščiai: iš Vilniaus, iš Lenkijos ėjo į Žemaitiją ir iš jos – į Klaipėdą (jei sausumos keliais). Tikiuosi, kad pavyks rasti kuo daugiau išlikusių bažnytinių knygų, nes be jų šie tyrimai tiesiog neįmanomi.
– Klaipėdos Šv.Jono parapijos bažnytinės knygos, labiausiai padėjusios atskleisti maro padarinius uostamiestyje XVIII a. pradžioje, saugomos Vokietijos archyvuose. Kodėl?
– Kodėl niekas iki šiol tokių tyrimų nedarė Klaipėdos mieste? Nes Antrojo pasaulinio karo metais didžioji dalis dokumentų per sprogdinimus buvo išnaikinta arba išgabenta į Vokietiją. Vokietijos archyvų sistema gerokai labiau pažengusi negu Lietuvos, viskas skaitmeninama, keliama į viešumą, todėl daug lengviau pasiekti.
Anot kai kurių istorikų, Klaipėdos mieste, Klaipėdos krašte, kai prasidėjo maras, turėjo gyventi apie 300 tūkst. gyventojų. Iš tikrųjų šių skaičių patikslinti neįmanoma, nes nėra šaltinių – tuo metu nebuvo jokių gyventojų surašymų. Būtent bažnytinės knygos man ir padėjo. Konkrečiai – trys Šv.Jono bažnyčios knygos, parsisiųstos kaip mikroskaidrės: krikštų knyga, mirties knyga ir santuokos knyga. Tačiau jos buvo tokios prastos būklės, kad analizuodama užtrukau porą metų. Santuokų knygos man taip ir nepavyko išanalizuoti, nes lapai visiškai sudūlėję, rašalas labai išblukęs, dėl to skaičiai nėra tikslūs.
LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“
